„Klausimas ne apie tai, kaip tai galėjo atsitikti – tai būtų pernelyg banalu ir nuvalkiota. Kraujo troškuliui patenkinti to nepakaktų. Mes žinome, jog tai vyko ir kartojosi. Taip pat žinome, jog šiandien tai vėl vyksta, kuomet lyg ir paprasti žmonės gali imtis žiaurių bei protu nesuvokiamų veiksmų ir sukelti nevaldomą velniavą“, - dar premjeros naktį pasirodžiusiame viename pagrindinių Norvegijos dienraščių „VG“ rašė Jon Selas.
Publika po pirmo veiksmo nebeįstengia ploti
Didžioji dauguma apžvalgininkų spektaklyje įžvelgė itin artimą ryšį su karščiausiomis šiandienos aktualijomis. Konkrečiai – pabėgėlių tema.
„Ši istorija yra skirta mūsų laikams. Kaip tik dabar, gyvendami taikioje Norvegijoje, matome, jog tūkstančiai žmonių patraukė į Europą ir jie yra pakeliui pas mus. Dalis jų yra patyrę panašius įvykius kaip „Mūsų klasėje“. Taigi, kol mes ruošiamės įrodyti savo civilizuotos visuomenės esmę, patartina nueiti į teatrą ir kai ko išmokti“, - tęsė J. Selas.
„Publika po pirmo veiksmo nebeįstengia ploti“, - tokia antrašte savo publikaciją pradėjo dienraščio „Aftenposten“ apžvalgininkė Mona Levin.
„Publika pritrenkta. Antrame veiksme, forma dar labiau lakoniškame nei pirmasis, užmuštieji sėdi scenoje kartu su gyvaisiais kaip tylūs beprasmybės liudytojai. Šiemet sukanka 70 metų nuo Aušvico išvadavimo. Verkti per vėlu. Jau pribrendo laikas priimti tai, kas įvyko be jokių bet... Oslo nacionalinio teatro spektaklis „Mūsų klasė“ skaudžiai primena tai, ką visi norėtumėme pamiršti. Juk yra tiek daug dalyvavusiųjų, įskaitant ir bažnyčią. Bet buvo tokių, kurie pasakė ne. Ir yra tokių, kurie prisimena tai. Jų visada bus“, - tęsia M. Levin.
Apžvalgos pabaigoje „Aftenposten“ žurnalistė pateikia aiškų verdiktą. „Nepražiopsok šito spektaklio“, - tiesiog liepia ji.
Sukrečiamai geras teatras
„Sukrečiamai geras teatras“, - jau pavadinime skambiai pasako „Dagen“ apžvalgininkas Johannes Ek Reindal.
„Ne aktorių vaidyba kalta, kad norisi užsimerkti, pakilti iš vietos ir išeiti. Tiesiog ima trūkti gaivaus oro ir norisi sprukti lauk. Aktoriai tikrai puikūs. Visgi, kalta pati istorija ir tai, kaip ji pateikiama. Paprastai, nejausmingu balsu pasakojama kaip siuvėjui perrėžė gerklę ar kaip žydai susispietė ir apsikabino klojime. Apie žudymus, prievartavimus ir kankinimus pasakojama taip, tarsi būtų dalijamasi receptu kaip pjaustyti svogūną“, - įspūdžiais dalinasi J. E. Reindal.
„Pakilti ir išeiti neverta. Visą spektaklį verta pažiūrėti iki galo. Nes mes, žmonės, su tuo susiduriame vėl ir vėl. Iš kitų mes atimame žmogiškąjį orumą. Paveiktas ideologijos, religijos, skriaudos jausmo ir egoizmo žmogus gali imtis siaubingų veiksmų prieš savo kaimyną, savo klasės draugą. Tai vyko per karą, tai vyko Balkanuose ir Ruandoje“, - publikaciją užbaigia J. E. Reindal.
Svarbiausias metų spektaklis
„Svarbu, skausminga ir meistriška“, - tokią antraštę išvydo dienraščio „Dagsavisen“ skaitytojai.
Pasak „Dagsavisen“ apžvalgininko Mode Steinkjerio, O. Koršunovo „Mūsų klasė“ – svarbiausias rudens spektaklis Norvegijos teatre, o jame esanti žudynių scena – neabejotinai viena labiausiai sukrečiančių per visą šalies teatro istoriją.
„Svarbiausias rudens teatro spektaklis pasakoja ne vien apie budelius ir aukas. „Mūsų klasė“ yra stipri istorijos pamoka, kuri, susiduriant su šiandienine Europos realybe, ypač aitrina. „Mūsų klasėje“ Oskaras Koršunovas prakalbina tai, kas nutylėta. Pagrindinėje Nacionalinio teatro scenoje puiki aktorių trupė su kaupu atlieka savo užduotį, visomis prasmėmis ─ prasibrauti į tamsiausius proto ir širdies užkaborius, kad sukeltų tikroviškumo įspūdį ir dvejonę: ką pats būtum daręs?“, - kelia klausimą M. Steinkjeris.
„Žudynių epizodas tampa viena iš labiausiai sukrečiančių scenų, parodytų Norvegijos teatre. Tačiau ne mažiau svarbus O. Koršunovo bandymas suprasti, kaip tai galėjo atsitikti ir kaip žudynių dalyviai, liudininkai arba išgyvenusieji galėjo gyventi toliau, slegiami to žinojimo. O. Koršunovo sudėlioti akcentai pribloškia. Režisierius akcentuoja tai, ko neįmanoma atmesti. Net patys baisiausi įvykiai gimsta kasdienybėje ir prisiminimai apie juos išblėsta toje pačioje kasdienybėje.
Todėl tai kartojasi vėl ir vėl, kiekviename kare, Ruandoje, Kosove, Sirijoje“, - tęsia M. Steinkjeris.
„Svarbiausias metų spektaklis“ – dar vienas Norvegijos dienraštis savo verdiktą išsakė antraštėje. Šį kartą – tai „Dagbladet“ apžvalgininkė Lilliam Bikset.
„Mūsų klasė“ piešia tikrovę pilkomis spalvomis. Ji stilizuota, tačiau neabejotinai reali. Žiūrovas suvokia, jog tai iš tikrųjų vyko ir iš tikrųjų vyksta, todėl įspūdis sukrečiantis“, - rašo L. Bikset.
Širdį draskantis teatro spektaklis
„Tragedija plačiu formatu“ – taip „Mūsų klasę“ charakterizuoja Therese Bjørneboe iš „Klassekampen“.
„Spektaklis tampa sunkiu išbandymu žiūrovui. Neįmanoma nepaveiktam išeiti iš spektaklio, pasakojančio apie tai, ką žmonės pajėgūs padaryti ir kiek daug karo istorijos vis dar yra nežinoma. Dėl to „Mūsų klasė“ neabejotinai yra svarbus spektaklis“, - tęsia T. Bjørneboe.
„Sukuriamas toks autentiškas įspūdis, jog negali atsiriboti, kai tai įvyksta: liepsnų jūroje viena pusė gyventojų nužudo kitą pusę. Spektaklis laimi, neapsistodamas ties istorija. Žiūrovams tenka sunkūs klausimai. Kokią vietą aš užimčiau toje klasės nuotraukoje? Kas būčiau aš ─ auka ar budelis? „Mūsų klasė“, meistriškai režisuota Oskaro Koršunovo, tapo sukrečiančia teatro poezija“, - rašo Arne Guttormsen iš „Vant Lant“.
„Širdį draskantis teatro spektaklis“, - apžvalgą užbaigia A. Guttormsen.
Šeši balai iš šešių galimų, ne kitaip
„Tai nepaprastai stiprus spektaklis – spektaklis, kuris palieka pėdsaką, spektaklis, kuris mus visus verčia užduoti sau klausimą, ar jame keliamos problemos priklauso tik praeičiai“, - asociacijas su šiandienos įvykiais atranda Jon Terje Grønli iš „Gjengangeren“.
„Režisierius Oskaras Koršunovas ir scenografas Gintaras Makarevičius savo darbą atliko puikiai. Jų dėka tikrais įvykiais paremtas pasakojimas atgijo prieš žiūrovų akis 2015 metais. Jie atkūrė 1941 metų istoriją ir pabandė surasti tiesą. Šeši balai iš šešių galimų, ne kitaip“, - Norvegijoje įprastoje šešiabalėje sistemoje „Mūsų klasę“ vertina J. T. Grønli.
Svarbiausias teatro spektaklis per ilgą pastarąjį laikotarpį
„Teatro vakaras, kokių reta“, - tokia antrašte skaitytojus pasitiko Fredrik Rütter iš „Tønsbergs Blad“.
„Režisierius Oskaras Koršunovas sukūrė vientisą spektaklį, kuris sukrečia savo paprastumu, kur niekas neužtušuojama. Jam pavyko visus aktorius suburti vienam tikslui. Jų dėka iš teatro išeini sukrėstas, išsekęs, o galvoje sukasi klausimai, į kuriuos sunku atsakyti, nes tiesiog neturi atsakymo. Kaip pats elgtumeisi tokioje situacijoje? To niekada nesužinosi, kol pats joje neatsidursi, ir lai niekuomet, niekuomet netenka atsidurti tokioje situacijoje“, - tęsia F. Rütter.
F. Rütter pritarė kitų apžvalgininkų nuomonei, jog O. Koršunovo „Mūsų klasė“ yra svarbiausias Norvegijos spektaklis. Skirtumas tame, jog taip teigdama F. Rütter neapsiribojo vien šiuo sezonu.
„Ko gero, tai svarbiausias teatro spektaklis per ilgą pastarąjį laikotarpį, spektaklis, kurį visi turėtų pamatyti, nors jis ir siaubingai skausmingas“, - teigia F. Rütter.
