Filmo „Patriotai“ recenzija: režisierius nesugebėjo padaryti nieko, kad juosta pakiltų aukščiau plintusų

 (137)
Įpusėjusi žiema reiškia suaktyvėjusį lietuviško kino sezoną. Tokią tendenciją galima stebėti jau ne pirmus metus. Neabejotina, kad dabar taip bus iki gegužės, kol prasidės vasara ir visi pradės ilsėtis. Bet iki tol – dar vienas lietuviškas darbas, kuris šiais metais pasirodo kinuose, susieja dabartines politines ir viešosios erdvės kalbas ir šiek tiek skatina būti draugiškam kariuomenei. Tai – „Patriotai“.
Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas, Arūnas Sakalauskas (V. Venslovaičio nuotr.)

Turinys

Tikro Lietuvos patrioto Napoleono Šereikos gyvenime – tikra šventė. Jo sūnus Karolis nusprendžia tapti savanoriu šauktiniu. Ta proga Napoleonas surengia didelę išlydėtuvių šventę. Namo sugrįžta ir jo emigrantė dukra Liucija, kartu parsigabenusi ir pusiau lietuvį veganą britą Marką. Na, o šventėje kartu dalyvauja ir Napoleono verslo partneris, kuris turi ir slaptų užmačių. Kelios intensyvios dienos virsta į tikrą išbandymų paradą tiek pačiam Napoleonui, tiek jo šeimai.

Patriotišką filmą apie patriotus sukūrė ir tikriems Lietuvos patriotams pristato patriotas režisierius, labai patriotiškame patriotiško filmo plakate save pavadinęs tiesiog Šlepu. Kitaip tariant, patriotiškas Šlepas yra tikras patriotas Alvydas Šlepikas. Atrodo, kad jo patriotiškas tikslas yra patriotišką jaunimą padaryti dar patriotiškesniu, o seniems patriotams įkvėpti dar daugiau patriotizmo. Ir taip patriotiškas filmas „Patriotai“ tampa tikrų patriotų juosta apie tikrus patriotus.

Bet aš pabūsiu ne tikru patriotu ir patriotiškai atsisakysiu suėsti kilogramą gintaro. Arba tiesiog pasiūlysiu tikriems patriotams aplenkti šią patriotišką juostą. Pagrinde todėl, kad patriotiškas režisierius nesugebėjo padaryti nieko, siekdamas šį filmą pakelti bent kiek aukščiau nei plintusai .

Atsibodo skaityti tą patį žodį? Panašus jausmas apima žiūrint šį filmą. Galbūt todėl, kad kas antrame sumautame sakinyje yra bent po vieną žodį „patriotas“. Pirmąsias dvidešimt minučių kažkokiu būdu dar sugebėjęs pro ausis praleisti šį žodį, galiausiai, nebegalėjau ištverti. Kita vertus, tai buvo ir savotiška pramoga, neleidžianti užmigti salėje. Sėdi sau ir lankstai pirštus, kiek kartų buvo pasakytas tas žodis. Ir taip galiausiai prieiname prie filmo scenarijaus.

Niekada nemaniau, kad ateis ta diena, kai aš galėsiu ramia dūšia vertinti savo buvusio dėstytojo darbą. Scenarijaus autoriumi paskirtas Mindaugas Nastaravičius nuvilia iki paskutinio taško.

Scenarijus labai prastas, siužetinė linija plėtojama labai nenuosekliai, atskiri segmentai, nors ir lyg ir iš vienos istorijos, labai sunkiai susieina į bendrą visumą. Bet čia gal labiau montažo problema.

Didžiausias košmaras visame šiam reikale – veikėjų dialogai. Jau nekalbant apie tą per gerklę lendantį žodį „patriotai“, visi dialogai yra tokie sausi, taip silpnai parašyti, kad net per pusantros valandos nesugeba nupiešti nė vieno įtikinamo veikėjo portreto.

Kalbant apie pačius veikėjus, kaip ką tik minėjau, jie yra visiškai neišplėtojami. Kiekvienas jų yra lyg gyvos butaforijos, bandančios išspausti menkiausią emociją. Vienintelis Karolio personažas atrodė natūraliai užknistas savo šeimos, bet tai, galbūt, aktoriaus emocija mąstant apie pasirodymą filme. Tik dar viena veikėja sugeba įtraukti. Tai – Liucija. Ji tokia bjauri, tokia šlykšti asmenybė, o kalba taip siaubingai, kad su kiekvienu sakiniu tiesiog norėtųsi aplipinti tas raudonas ausines apie burną. Taip ji negalėtų nei kalbėti, nei, padėk Dieve, rėkti. Ir dar viena pastaba scenaristui – Mindaugai, jokie žmonės nekalba taip, kaip Liucija. Niekas taip nekalba. NIEKAS. Siūlau grįžti prie žurnalistikos ir nelįsti į scenarijaus rašymą.

Filme pristatomos aplinkos kaip ir atrodytų nieko, bet čia filmo kūrėjai smarkiai paskubėjo. Nors, turbūt su viskuo paskubėjo. Bet kuriuo atveju, pagal viską juosta nufilmuota kažkur apie praėjusį spalį, kai jau buvo vėsu, bet dar pakankamai šilta būti lauke. Skubėjimas šioje vietoje pasireiškia tuo, kad rodydami sąlyginai vaizdingas vietoves kūrėjai prašovė padaryti bent vieną gerą dalyką – sukurti gražų vaizdą.

Dabar visą gamtą yra apėmusi lengva rudeninė depresija, kai viskas jau ruda, laukai suarti, žolė nudžiuvus, o ant galvos krinta paskutiniai perdžiūvę ąžuolo lapai.

Juosta iš esmės turėtų būti juokinga. Vienintelis dar tikrai neblogas dalykas filme yra berniukų choras.

O jei tiksliau, jų tariamai dainuojamos aranžuotės. Tariamai todėl, kad vienoje scenoje (prie lovos), vienas vaikinukas taip smarkiai įsijautęs gestikuliuoja, kad jo dainavimas turėtų būti visiškai ištampytas. Bet viskas yra sklandu, tai arba jis genijus, arba vaikai tik makaluojas prieš kameras.

Kad ir kaip ten bebūtų, tos aranžuotės yra vienintelis dalykas, kas filme kelia juoką. Ir tai iki tam tikros ribos. Už idėją „patriotiškame“ filme dainuoti rusišką dainą apie „baltus arklius galvoje“ kažkam reiktų gerai mestelt į tą atsilupusią galvą. Arba tiesiog pasiūlyti mažiau gerti degtinę, o daugiau Vytauto.

Aš suprantu, kad be pinigų nesukursi jokio filmo. Bet susidaro toks įspūdis, jog juostos prodiuseriai gauna gerokai daugiau nei galima pagalvoti už filme rodomą, taip vadinamą, „Product placement“.

Arba kitaip – prekės ženklo reklamavimą. Kad „Vytautas“ yra rėmėjas buvo aišku jau po pirmų dvidešimt minučių. Ir čia yra Lietuvos kino kūrėjų bėda. Kol kas dar nė vienas nesugebėjo visko sukurti taip, kad per prievartą nebūtų kišama reklama. Kalbant apie prezervatyvus, savaime suprantama, reikėjo stambiu planu parodyti, kaip prezervatyvai dedami į krepšį. Tokiu stambiu, kad galėtum įskaityti jų galiojimo

datą (jau nekalbu apie pavadinimą). Taigi, filmo kūrėjams dar reiktų smarkiai pasimokyti, kaip produktus reklamuoti, kad užtektų parodyti tik vieną raidę, o visiems pasąmonėje būtų aišku.

Techninė pusė

Kaip ir anksčiau sakyta, geriausias dalykas filme buvo berniukų choras, o kartu ir jų atliekamos dainos. Jos bent kažkiek kūrė scenos atmosferą. Deja, tų pasirodymų yra mažokai, o visa kita fone skambanti muzika turėjo lygiai nulinį efektą. Keletą kartų net pagalvojau, kad buvo naudojamos labai paprastos, pigiems lietuviškiems serialams tipinės muzikinės kompozicijos. Greičiausiai dar ir nemokamos. Kitaip tariant, iš garso takelio filmui naudos, kaip iš kiauro kibiro.

Kinematografija filme yra vienas stipresnių dalykų. Nesakyčiau, kad ji kažkuo žavi. Viskas yra teisinga, tvarkinga, sterilu ir labai techniška. Bet tai nesuteikia jokio malonumo. Filmas per daug statiškas, norėtųsi matyti daugiau kameros judesio, kažkokio įdomesnio priėjimo prie veikėjo, o ne tik stambaus plano į prezervatyvų pakelį. Tiesa, lovos scena buvo visai įdomi, tik jau per ilga. Rodyti tris minutes tą patį kadrą yra kiek kraupu.

Būtent dėl pastarojo sakinio didžiausia kaltę turėtų prisiimti su vaizdo montažui dirbę asmenys. Scenos nėra visiškai gerai sulipintos. Ne visos, žinoma. Bet buvo tokių scenų, kuriose kažką išgirsti, tada palauki N sekundžių ir tik vėliau tau leidžia suprasti, kas įvyko. O galiausiai filme yra ir kelios visiškai absurdiškos ir nieko bendro su istorija (beveik) neturinčio scenos, kurias tikrai reikėjo mesti lauk. Kad ir scena geležinkelio stoty. Atsiranda iš niekur ir lygiai taip pat dingsta.

Kitaip tariant, labai vidutiniškas darbas. Tuo tarpu garso montažas geras. Tik vienoje vietoje garsas šiek tiek užskubėjo į priekį, bet tai nebuvo didelė bėda.

Aktoriai

Labiausiai šiame filme gaila vaidmenis atlikusių aktorių. Kad ir kaip būtų nesmagu sakyti, bet aktorių trio Rimantė Valiukaitė, Ramūnas Cicėnas ir Giedrius Savickas, juokinęs „Kaip pavogti žmoną“, šiame filme visiškai „nepaėjo“. R. Valiukaitė, vaidinanti Lietuvoje gyvenančią rusę iš Krymo (joooo……), beveik visą filmą buvo pamiršusi, jog „yra rusė“.

Per visą filmą ji turbūt tris kartus prisiminė, kad reikia suvaidinti akcentą. Ramūnas Cicėnas, kuris bendrai yra tikrai smagus aktorius ir geras komikas, čia per visą filmą sugebėjo išlaužti vos vieną veido išraišką, kurią vis bandė pramušti išprievartauta šypsena. Apie apskritai tuščia Giedriaus Savicko pasirodymą net nesinori kalbėti. Bet čia kalčiausi vis tiek nėra jie, o labai silpnas scenarijus.

Darosi akivaizdu, kad Arūnas Sakalauskas taip ir užstrigo „Dviračio šou“ vaidmenyse, nes čia jis buvo identiškas ten atvaizduojamiems personažams. Bandymas „aistringai“ bučiuoti filmo partnerę atrodo labai dirbtinai ir teatrališkai, visiškai netinkamai kinui. Visą filmą įdomiausias aktorius buvo Marius Čižauskas, kuro personažas, nors ir įvykių kaltininkas, buvo net ne antrame, o dešimtame plane.

Gaila, kad jo buvo galima matyti tiek mažai. Geriau jau būtų mažiau rodę Miglę Polikevičiūtę. Ne dėl to, kad ji blogai vaidintų (nors tikrai ne stebuklingai), bet dėl to, kad jos kalbėjimo maniera tiesiog žudė sėdint kėdėje. Nesistebiu, kad išankstinėje premjeroje, didžiausioje salėje, sėdėjo vos 30 žmonių.

Filme taip pat pasirodė Emilija Latėnaitė (beje, jos veikėja tarnaitė buvo tikrai vienas geriausių filmo personažų, nors ir labai, labai menka), Nerijus Gadliauskas ir kiti.

Verdiktas

„Patriotai“ – tai dar vienas lietuviško kino pavyzdys, kai bandoma stuksenti į ir taip jau žemai esantį dugną, bandant kristi dar žemiau. Silpnas scenarijus, neįdomūs ir net erzinantys veikėjai kartu su lėtai ir silpnai plėtojama istorija sukuria greito maisto efektą – kai sumoki daug, bet gauni absoliučiai jokios vertės neturintį produktą. Bandymas „pašiepti“ patriotiškumą, lygiuojantis į JAV, yra lyg labai blogai apgalvotas žingsnis nesuvokiant skirtumų tarp Lietuvos ir JAV.

Filmas iki pat galo taip ir nepapasakoja jokios realios istorijos, o po seanso dar geras dvi savaites liežuvis nesivers ištarti žodžio „patriotas“.

Filmo anonsas:

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Kino klubas

Emigrantai pilnomis salėmis pasitiko „Zero III” (7)

Nuo Vasario 16-osios D. Britanijos, Airijos ir Norvegijos kino teatruose čia gyvenantys lietuviai gali pamatyti naujausią režisieriaus Emilio Vėlyvio filmą „Zero III”. Vien per pirmuosius du savaitgalius D. Britanijoje ir Airijoje „Zero III” į kino teatrus pritraukė daugiau nei 12 tūkst. lietuvių, ir tai parodo, kad politinės Lietuvos korupcijos tema jiems vis dar yra aktuali. Kai kurie jų po seanso neslėpė, kad tai buvo viena iš priežasčių apsispręsti emigruoti.

G. Urnikienė. „Oskarų“ organizatoriai susimovė? Baikit, „Eurovizijoje“ kasmet išrenkami ne tie! (14)

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį turėjau nuobodumo „dalyvauti“ „Oskarų“ ceremonijoje. Nesupraskit klaidingai, nuobodu buvo ne dėl to, kad man mano darbas būtų panašus į kančią, bet dėl to, kad šiemet ceremonija nieko intriguojančio nežadėjo.

Šešiems „Oskarams“ nominuotos dramos „Liūtas“ recenzija: iki širdies gelmių jaudinanti, bet visiškai neslegianti drama

Televizinių serialų „Ežero viršūnė“ ir „Mylėk mano būdu“ režisierius Garthas Davidas plečia savo kūrybos horizontą pristatydamas kino pasauliui savo debiutinį, šešiems „Oskarams“ nominuotą pilnametražį filmą, kurio pagrindu tapo tikrais faktais paremta Saroo Brierley istorija, aprašyta tarptautiniu bestseleriu tapusioje biografinėje knygoje „Ilgas kelias namo“.

Internautai išjuokė neįtikėtinu nesusipratimu pažymėtus „Oskarus“ (12)

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį Lietuvos laiku išdalytos prestižinės „Oskarų“ statulėlės. Milžinišku nesusipratimu pažymėti „Oskarai“ įkvėpė internautus griebtis kompiuterinių programų ir lieti savo fantaziją.

Filmo „Kova iki paskutinio kraujo lašo“ recenzija: krauju aplieta biografinė drama įtrauks ir didžiausius skeptikus

2000 metais žvaliai pradėjęs savo kino karjerą su filmu „Rizika“, režisierius Benas Youngeris per šešiolika metų sugebėjo sukurti vos tik vieną pilnametražį filmą, 2005 metais pasirodžiusią dramą „Mano geriausias meilužis“, po kurios sekė televizinis serialas „Kalinių žmonos“. Ir tik dabar, praėjus visam dešimtmečiui, jis ir vėl sugrįžta į didįjį kiną su įkvepiančia biografine drama apie boksininką, pakilusį iš pelenų.
OKT teatras

MIRANDA
2017 vasario 28 d. 19.00 val.

VESTUVĖS
2017 vasario 28 d. 19.00 val.
„Labiausiai džiaugčiausi, jei spektaklį pamatytų mūsų tėvų karta. Būtų mano valia, jų kartos žmonėms dalinčiau nemokamus kvietimus“, – paklaustas apie Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Apvalytieji“ publiką, atsakė Gremo vaidmenį kuriantis Kęstutis Cicėnas. Užsienio kritikų pripažinimo festivalyje Ispanijoje sulaukusių aktorių laukia dvi akistatos su lietuviška publika – jau vasario 15 d. Vilniuje bei balandžio 12 d. Kaune. Artėjant spektakliams kalbamės su aktoriumi K. Cicėnu.
Aktorius Kęstutis Cicėnas: „Apvalytuosius“ būtina pamatyti vyresniąjai kartai
2017 vasario 10 d.