Retoriškai klausia Vilniaus Radvilų gimnazijoje istorijos ir politologijos mokytoju ir Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros asistentu dirbantis Mindaugas Nefas.
Tikslas – išugdyti pilietišką ir mylinčią Lietuvą asmenybę
Garsią savo šeimos pedagogų dinastiją atstovaujantis mokytojas atviras – jo kaip pedagogo tikslas būtent ir yra išugdyti pilietiškas ir Lietuvą mylinčias asmenybes. To jis siekia organizuodamas įdomias pilietinio ugdymo pamokas, neformaliai šviesdamas vaikus ir savo pavyzdžiu parodydamas geresnio gyvenimo galimybę.
„Šiandien visuomenėje turime daug „šiaudavasių“, kurie viena galvoja, antra sako, o trečia daro, tad noriu tai pakeisti. Jokiu būdu neturiu tikslo, kad kiekvienas mano mokinys taptų istorijos profesoriumi. Juk ne tai svarbu. Noriu, kad mano mokiniai ir po daugelio metų gerbtų Lietuvos vėliavą, išdidžiai giedotų Lietuvos himną, laikytųsi įstatymų, nepirktų kontrabandos, eitų balsuoti ir patys taip gyventi mokytų savo vaikus. Tikslas – sunkus, bet jei aš būčiau silpnas, nebūčiau tapęs mokytoju. Galbūt kai kas skaitydami galvos, kad aš naivus, nes dar jaunas, arba kvailas, nes dar jaunas. Šiuo atveju galiu pasakyti: tik turintys aukštus tikslus žmonės kuria geresnį pasaulį, toks noriu ir būti“, – įsitikinęs mokytojas.
Jis pripažino, kad tapti mokytoju jį paskatino šeimos pavyzdys. Augdamas jis visuomet matė puikius mokytojus – savo močiutes, tėtį, mamą. M. Nefas patikino, kad iki šiol mokosi iš savo mamos – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės. Anot pašnekovo, ji yra įrodymas, kad mokytojo darbas yra prasmingas ir efektyvus.
„Dažnai sakau, jog esu mokytojas, bet ne dirbu mokytoju“, – nustebina M. Nefas, dirbantis ne tik pedagoginį darbą, bet ir užsiimantis aktyvia pilietine veikla. Jis yra Lietuvos šaulių sąjungos narys, organizuoja renginius, aktyviai ir viešai išsako savo nuomonę įvairiais aktualiais klausimais.
Pabrėžė mokytojų mokymosi svarbą
„Tai mato ir mano mokiniai bei studentai. Galbūt bent dalis iš jų susimąsto apie tokių dalykų naudą. Mokykloje trūksta siekio tobulėti ir užsiimti savišvieta. To reikia ne tik mokiniams bet ir mokytojams. Kiekvienas mokyklos bendruomenės narys turi nuolatos tobulėti, tai matydamas mokinys supras, kad tai yra svarbu ir teikia naudos. Šiandien man nesuprantamas mokytojų pasipriešinimas kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimosi sistemai. Nejaugi bijome tai, jog mus patikrins? Ar bijome, kad nuėjus į seminarą turėsime mokytis ir vėliau reflektuoti ką išmokome, o ne taisysime darbus ar nersime servetėles? Jei norime, kad mokiniai tobulėtų, parodykime jiems pavyzdį“, – pataria M. Nefas.
Jis pripažino, kad neretai kolegos ne būna piliečiais, o juos imituoja. Tai trukdo mokytojams tapti visuomenės šviesuliais, o mokiniams – gerbti mokytoją.
„Reikia neužsisklęsti vien tik akademinėje veikloje, kad nesurambėtum ir neatitrūktum nuo visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo. Naudinga yra visa tai kas tave papildo kaip asmenybę: teatras, muzika, knyga, filmas, žaidimas, būvimas gamtoje, bėgimas ir pan. Yra daugybė priemonių, tereikia išsirinkti tau artimas ir naudingas“, – mokė M. Nefas.
Asmenybės ugdymą užtikrina 3 poliai
Anot jo, pilnutinį asmenybės ugdymą užtikrina 3 poliai: svarbiausia – šeima, toliau – mokykla ir trečia – visuomeninės organizacijos. Pasak M. Nefo, jei jaunas žmogus gyvenime turi stiprius šiuos 3 polius, yra labai didelė tikimybė, jog jis bus tikras pilietis.
„Jaunoji karta yra visos visuomenės atspindys. Ne turimų galvoje faktų gausa parodo žmogaus išsilavinimą. XXI amžius yra žinių amžius, mokiniui jokios problemos faktą, įvykį rasti per 5 sekundes naudojantis išmaniuoju telefonu. Iškyla kita problema – atsirinkti tinkamą šaltinį. Prie to daug dirbu ir dirbsiu, nes dabar norime viską gauti greitai, čia ir dabar, kartais neįsigilindami į esmę. Jei žmogus analizuodamas istoriją pradeda ją suprasti, vertina tam tikrus įvykius, tuomet ateina ir faktinės medžiagos kiekis. Mano klausimuose mokiniams faktiškai nebūna tokiu klausimų kaip: „Kelintais metais....“, tačiau gausu klausimų: „Kodėl?“. Juk atsakyti į tokius klausimus yra aukštesnė kompetencija nei į pirmuosius. Nenorėkime iš mokinių padaryti robotų, kurie išmoksta standartizuotą programą ir sprendžia standartizuotus testus, kurie neturi jokio kūrybiškumo, kritiškumo ir savo nuomonės. Juk gyvename demokratinėje visuomenėje, tad ir būkime demokratai, o ne totalitarizmo pasekėjai, siekiantys valdyti mokinių protus“, – įsitikinęs mokytojas.
Istorijos mokslas keičiasi ir tobulėja
Tačiau jis pastebi, kad dabar keičiasi požiūris ir į tam tikras disciplinas. Pavyzdžiui, mokykloje ne visi mokytojai, mokiniai ir jų tėvai supranta istorijos mokslo naudą ir reikšmę.
„Kažkodėl apeliuojama į sovietinę istorijos mokymo patirtį, kai buvo „kalamos“ datos ir raudonųjų suvažiavimo nutarimai. Šiandien viskas yra kitaip, žinoma, yra išlikę senojo „raugo“, tačiau jo sparčiai mažėja. Studentai, kurie studijuoja ne istorines specialybes ir lanko Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijos kursą Lietuvos Edukologijos universitete, iš pradžių žiūri kiek skeptiškai, nors ne visi. Tačiau kurso metu bent jau dalis savo nuomonę pakeičia ir supranta, jog tai svarbu kaip universali bendradalykinė disciplina.
Mano įsitikinimu istorija yra aktuali ir įdomi, tačiau mes ne visuomet tai sugebame išnaudoti ir kryptingai paskatinti jaunimą, o taip pat ir visuomenę šiuo mokslu aktyviau domėtis. Visų pirma, trūksta šiuolaikinio istorijos populiarinimo viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, ar daug kompiuterinių žaidimų turime Lietuvos istorijos tematika? Aišku, tai tik nedidelis pavyzdys. Iš kitos pusės viskas žygiuoja tinkama linkme, nes vis daugiau priemonių istorijos sudominimui atsiranda vaikams, tad yra viltis, jog atsiras ir vyresniesiems. Istorija yra tiesiogiai susijusi su pilietiškumu. Įvairūs sociologiniai tyrimai, rodo, jog žmonės besidomintys istorija yra pilietiškesni, aktyviau dalyvauja valstybės gyvenime ir pan. Tad istorija duoda dividendų, nors šiandien populiaru humanitarinius mokslus priskirti bedarbių specialybėms. Tai visiška netiesa“, – patikino M. Nefas.
Patarė, ką reikėtų pakeisti
Jo teigimu, istorijos nereikia mokytis, ją reikia suprasti. Lygiai taip pat vaikų nereikia mokyti ir pilietiškumo – šį jausmą reikia ugdyti.
„Šiandien dažniausiai pilietiškumo ugdymas primetamas istorijos mokytojams, tarsi matematikos, anglų kalbos ar fizikos mokytojai, nėra ir negali būti piliečiais. Galbūt net formuojama mintis, jog pilietiškumas yra reikalingas tik istorikams, nes visos valstybinės šventės ar atmintinos dienos didžia dalimi gula ant istorijos mokytojų pečių. Taip būti neturėtų... Pilietiškumo ugdymas turi būti integruotas į visas mokomąsias programas, visi mokytojai kryptingai turi diegti pilietines vertybes. Tik tokiu atveju bus galima pasiekti tikslą“, – įsitikinęs mokytojas.
Jis tikina pastebintis, kad pastaruoju metu pilietiškumo ugdymo klausimais vyksta vis aktyvesnės diskusijos, todėl jis yra įsitikinęs, kad klaidingas požiūris į tai – pasikeis. Mokytojo teigimu, svarbiausia – ne kalbėti apie pilietiškumą ar demokratiją, o parodyti jų suteikiamas galimybes, o nustatytų taisyklių pratinti laikytis ne tik klasėje, bet ir kieme, namie, gatvėje ar parduotuvėje.
„Kaip tai padaryti? Visų pirma, atkreipti dėmesį į naujų pedagogų rengimą ir mokytojų kvalifikacijos kėlimą. Tai turi tapti prestižine profesija visomis prasmėmis ir tai turi padaryti ne tik valdžia, bet visų pirma pats mokytojas. Jei jis visuomet bus savišvietos ir pilietiškumo pavyzdys, tuomet geroji žinia apie mokytojo darbą bus efektyvesnė nei 2 kartus padidinti atlyginimai. Antra, reikia atsisakyti pilietiškumo pagrindų kurso ir pilietines vertybes diegti per visų dalykų pamokas. Organizuoti kuo daugiau pažintinių vizitų į valstybines įstaigas ir institucijas, taip pat į istorines vietas. Tam reikalingos lėšos, kurių save gerbianti valstybė turi rasti. Trečia, skatinti mokytojus ir mokinius dalintis gerąją patirtimi pilietiškumo ugdymo srityse. Tai labai svarbūs žingsniai, kurie mums galėtų padėti“, – patikino M. Nefas.
