Mintis atidaryti kavinę jaunai šeimai kilo prieš daugiau kaip dvejus metus. Vyras, baigęs vadybos ir verslo administravimo studijas, turėjo patirties pardavimų srityje, o Ona sako, kad arbata – jos gyvenimo aistra. Moteris prieš tai yra dirbusi arbatos parduotuvėje, daug domėjosi arbatomis. Be to, abu mėgo senus daiktus, juos perdaryti ir prikelti antram gyvenimui.
„Norėjome naujų iššūkių, sukurti kažką savo. Nutarėme atidaryti arbatinę, bet norėjome, kad tai būtų ypatinga vieta su ypatinga atmosfera. Norėjome sukurti išskirtinio interjero vietą žmonėms, kurie mėgsta arbatą. Pati anksčiau Vilniuje pasigesdavau tokios vietos, kur galima būtų atsigerti kokybiškos ir įdomios arbatos“, – pasakoja Ona.
Įsikūrė mediniame name
Žingsnis po žingsnio vilniečiai ėmė kurti savo verslą. Jie sako, kad įkurti įmonę nėra sunku, daug sunkiau ją išlaikyti, kad gyvuotų ir augtų.
„Mums viskas buvo nauja ir ganėtinai sunku, bet tikėjome tuo, ką darome ir daug dirbome“, – sako Adomas.
Pradėję ieškoti vietos arbatinei pradedantys verslininkai labai apsidžiaugė radę skelbimą apie nuomojamą seną medinį namą Totorių gatvėje. Vos tik atvykę jie suprato, kad tai yra būtent tai, ko jiems reikia.
„Daug įdėjome darbo, kad viskas atrodytų taip, kaip dabar. Namas yra labai senas, greičiausiai daugiau kaip šimto metų senumo. Šeimininkė, kuri iki šiol gyvena už sienos, anksčiau čia buvo atidariusi mėsos parduotuvę, paskui čia buvo kirpykla, o prieš šimtmetį veikusią karčemą dar primena išlikusi niša sienoje, pro kurią į pasilinksminimo kambarius paduodavo maistą“, – mįslingą namo istoriją pasakoja Adomas.
Stalai – iš kelio ženklų
Dzedulioniai verslą kūrė iš savo santaupų ir pasiskolinę pinigų iš pažįstamų. Pirmiausiai jie ėmėsi kurti interjerą. Daug detalių jie pasigamino patys arba perdirbo senus daiktus. Baras kavinėje padarytas iš senos spintos, staliukai – iš radijo imtuvų ir kelio ženklų, šviestuvai – iš dubenėlių ir net iš seno dulkių siurblio.
Daug ką vilniečiai pirko sendaikčių turguje, kai kuriuos daiktus rado namuose, vėliau jau žmonės patys pradėjo nešti įvairius senoviškus indus ir buities reikmenis.
Prisimindami pirmąją kavinės darbo dieną Adomas ir Ona sako, kad labai jaudinosi.
„Paskutinėmis paromis prieš atidarymą labai mažai miegodavome, visą laiką tvarkėmės čia, ruošėmės. Buvo nežmoniškas jaudulys, nes nieko panašaus prieš tai nesame darę ir neįsivaizdavome, kas čia pas mus ateis ir kaip žmonės reaguos. Bet viskas praėjo gerai“, – prisimena Ona.
Klientai tapo draugais
Dabar kavinėje „Chaika“ galima atsigerti ne tik įvairiausios arbatos ir kavos, bet ir užkąsti sumuštinių ir pasimėgauti desertais. Ona mėgsta eksperimentuoti su arbatžolėmis, jas maišyti, derinti skonius. Vilniečiai bendradarbiauja su keliomis kepyklėlėmis ir kitais smulkiaisiai verslininkais, parduoda lietuvių gamintą produkciją: riešutų sviestą, šokoladą, kavą ir arbatą.
„Turime pastovų klientų ratą, žmones, kurie nuolat užsuka, kai kurie iš jų tapo mūsų draugais. Ateina studentai, teatralai, turistai. Per daug nesireklamavome, bet žinia apie „Chaiką“ pasklido iš lūpų į lūpas. Užsieniečiai parašė gerų atsiliepimų interneto puslapiuose, skirtuose turistams, tad ateina jau jų rekomendacijas paskaitę kiti keliautojai“, – sako Adomas.
Jis tikina, kad užsieniečiams ypatingas arbatinės interjeras atrodo labai įdomus. Jie negali patikėti, kad tas keistas daiktas kampe buvo dulkių siurblys, o stalas kadaise buvo radijo imtuvas.
„Kartais žmonės klausia, kodėl mūsų interjeras yra būtent toks, ar čia kokia rusiška kavinė. Bet mes negarbiname sovietmečio, mums šie daiktai pirmiausiai primena vaikystę, namų jaukumą, kelia sentimetus. Visi šie daiktai – tiesiog sovietmečio stilistikos ir dizaino ikonos.
Be to, mes visiškai nesistengiame atkurti sovietmečio stilistikos, tiesiog senus daiktus pritaikėme moderniame interjere. Mes neėmėme visų senų daiktų iš eilės, mes juos kruopščiai atsirinkinėjome. „Samovaro“ čia tikrai nestatysime“, – tikina Adomas.
Vadina tobulu darbu
Šeimos verslą plėtojantys Dzedulioniai prisimena, kad pirmieji „Chaikos“ metai buvo sunkūs, tačiau antraisiais jau galima buvo lengviau atsikvėpti. Ona pati kasdien dirba kavinėje, turi dvi pagalbininkes ir ieško trečiosios. Ji savo darbą vadina tobulu, nes kasdien bendrauja su žmonėmis, be to, kurdama interjerą įgyvendina ir savo kūrybinius sumanymus.
„Pikti žmonės čia neateina, ateina tokie, kurie įvertina, ką mes jiems siūlome. Daug gražių žodžių girdėjome ir tai skatina eiti į priekį, atsiranda motyvacija judėti toliau. Atsipalaiduoti negalime, nes konkurencija didelė, visi nori išsiskirti, tad ir mes negalime užmigti, vis ieškome naujovių“, – sako Ona.
Vasarą verslininkai planuoja į koncertus ir festivalius siųsti „Chaikos“ autobusiuką, kuriame visi norintys galės įsigyti kavos, arbatos ir užkandžių.
Paklausta, ar nesunku dirbti kartu su vyru, Ona juokiasi, kad niekam nerekomenduotų to daryti.
„Kartais būna sunku, juk parsinešame namo tas darbo problemas. Sunkiomis akimirkom gailiuosi, kad dirbame kartu, bet tai būna retai. Apskritai džiaugiuosi, kad dirbu su artimiausiu žmogumi, kas gali būti geriau? Vienas kitą labai gerai suprantame ir turime bendrą viziją“, – džiaugiasi moteris.
