Musulmonas, nesidrovėdamas svetimų akių, nusprendęs verčiau maldą atlikti čia ir dabar, nei ją praleisti, yra vis dar priimamas kaip pernelyg uolus. Religiniam uolumui, o ne atvirkščiai – dvasingumo, žinių, bei tikėjimo stokai, Jonas Švagžlys straipsnyje „Auganti islamizmo grėsmė“ priskiria kraštutinai neigiamas prasmes.
Mitas – prie ISIS jungiasi uolūs musulmonai
J. Švagžlys teigia, kad „<...> daugelis musulmonų šį tikėjimą išpažįsta tik todėl, kad musulmonai buvo jų tėvai <...>. Tuo tarpu islamo ekstremistai yra itin religingi žmonės <...>. Todėl galima daryti prielaidą, jog islame iš tiesų yra daugybė smurtą prieš kitatikius skatinančių nuostatų, tačiau daugelis musulmonų nėra tokie uolūs tikintieji ir nepaiso šių religinių principų.“
Tačiau ši prielaida yra visiškai neteisinga ir nekompetentinga. Vakaruose gyvenančius musulmonus, kurie jungiasi prie teroristinių organizacijų, juos pažįstantys paprastai apibūdina kaip liberalius ir laisvamaniškus. Todėl teisingesnė prielaida būtų tokia, kad į nukrypusių islamo sektų spąstus paprastai patenka tie musulmonai, kurie neturi tvirtų žinių apie savo religiją, netikrina pateikiamos informacijos patikimumo, nebendrauja su vietinės religinės bendruomenės lyderiais, mokytojais, jie pernelyg daug laiko skiria ne maldoms ir religijos pažinimui, o naršymui internete. Tai lyg pasaulėžiūros formavimas iš bulvarinės spaudos, o ne rimtų, mokslinių islamo leidinių.
Teroristų naudojami įtraukimo į savo gretas būdai panašesni į pažeidžiamų asmenų internetinį verbavimą prekybai žmonėmis. Lygiai kaip ir pastarojoje, suinteresuoti žmonės (šiuo atveju teroristai ir jų tarpininkai verbuotojai) pirmiausia tikslingai ieško aukų, t.y. lengvai įtakojamų asmenų. Stengiamasi pasinaudoti ne jų islamo žiniomis, religiniu uolumu, o emocijomis, jausmais, naivumu, patiklumu ir nepatyrimu.
Šie asmenys paprastai turi atvirų širdies skaudulių - netekčių, nepriteklių, nepritampa bendruomenėje ir pan. Užmezgę emocinį ryšį, verbuotojai paprastai stengiasi prisirišti auką suteikdami tai, ko jai trūksta - kažko, kas padėtų pasijausti svarbiu, reikalingu, nepakeičiamu, įtakingu. Ekstremistai šioje vietoje dažnai iškraipo islamo šaltinius, apeliuodami į aukos tikėjimą, dvasingumo paieškas.
Toliau aukos raginamos niekam neprasitarti apie naujai atrastus draugus, ryšius ir planus. Galiausiai, ekstremistai pradeda realiai išnaudoti užverbuotus asmenis: merginas – santuokoms, vaikinus – kovoms, o kartais ir savižudiškiems „žygiams“.
Kita gausi kovotojų dalis yra šeimos narių arba net ištisų giminių netekusieji ilgamečiuose karuose, kuriuos Vakarų valstybės vykdė svetimose teritorijose. Gedulas, netektis, keršto troškimas – tinkamiausi jausmai ir emocijos auginti bebaimių, neturinčių ko prarasti kovotojų gretas tiems, kuriems tai naudinga politiškai ir ideologiškai, tačiau tikrai ne dvasiškai.
Uolaus musulmono apibūdinimas
Uolus, savo religija nuosekliai besivadovaujantis musulmonas stengiasi siekti autentiškų žinių apie savo religiją, gilina, lygina savo žinias, diskutuoja, sužinojęs, kad klysta - taisosi, net jei ydingas įprotis ar neteisinga pasaulėžiūra jau susiformavę. Toks musulmonas niekada nemanipuliuos religija saviems tikslams, nesistengs savaip jos interptetuoti, islamo šaltinius visada laikys aukščiau savo asmeninių loginių ar filosofinių pamąstymų. Uolus musulmonas nėra radikalus - jis nei pernelyg nuosaikus, nei pernelyg griežtas, suvaržantis save ir aplinkinius (labiau, nei to reikalauja islamas). Giliai tikinčio musulmono tikslas - artėti prie Dievo nuolankiai vykdant Jo paliepimus, koreguojant savo elgesį, manieras, charakterį.
Įdomu, kaip J. Švagžlys pavadintų tuos islamo religijos lyderius, teologus, teisininkus, imamus, islamo centrų, universitetų lyderius, galų gale, tos pačios vahabitinės Saudo Arabijos vyriausiąjį karalystės muftijų, kurie oficialiai smerkia terorizmą, ragina tikinčiuosius nesivelti į nusikalstamas ekstremistinių grupuočių veiklas, skelbia pranašo Muhamedo (tebūnie jam taika ir Viešpaties palaima) žodžius, įsakančius nebūti ekstremaliems religijoje. Pasak autoriaus, jie, matyt, yra kultūriniai tikintieji, nepaisantys religijos principų, besivadinantys musulmonais tik todėl, kad šią religiją išpažino jų tėvai. Stebina, kad J. Švagžlys imasi vertinti musulmonų uolumą, tikėjimo gilumą ir motyvaciją - juk tam reikia pažinti islamą iš religinės, teologinės, moralinės pusės.
Vahabizmas, teroristinės grupuotės ir kitos sugedusio telefono pasėkmės
J. Švagžlys neteisingai sugretina vahabitinį islamą, Saudo Arabiją, ir teroristines grupuotes. Tai yra dažnai pasitaikanti apžvalgininkų klaida, kurie labai dažnai painiojasi arba, dar tiksliau, neturi kompetencijos kalbėti apie islamo grupes, kryptis ir sektas.
Terminas vahabitas yra kilęs nuo garsaus islamo mokslininko pavardės - Muhamedo Abdul Vahabo al Hanbali. Jo mokyme nėra jokios nuorodos į terorizmą, jis rėmėsi tik autentiškais islamo šaltiniais bei aiškino islamą taip, kaip jį praktikavo pranašo amžininkai ir ankstyviausios islamo kartos. Muhamedas Abdul Vahabas al Hanbali priklauso žymiai hanbali teisės mokyklos pradininkų giminei. Kaip žinome, islamas turi keturias tradicines teisės mokyklas - hanafi, šafi, maliki ir hanbali.
Kita dažna apžvalgininkų, įskaitant ir J. Švagžlį, daroma klaida – politinius Saudo Arabijos karališkosios šeimynos sprendimus priimti kaip atitinkančius bei reprezentuojančius islamo religiją. SA monarchija nėra islamiškasis Vatikanas, o karalystės leidžami įstatymai automatiškai netampa Šarija.
Kokiai islamo sektai priklauso ISIS kovotojai
Švagžliui sunku įžvelgti skirtumą tarp tikėjimą išpažįstančio žmogaus ir organizacijos nusikalstamos veiklos, nors skirtumas iš tiesų yra. Tačiau egzistuoja ir kitas skirtumas, tarp to, kokia išties yra religija, ką ji teigia, ko moko, ir to, ką prisidengdami religijos vardu skelbia religiniai nukrypėliai, eretikai ir ekstremistai, kurių pažiūros dažnai nesuderinamos su islamo religija tiek teologine, tiek praktine prasme.
Ši itin žiauri, nukrypusi sekta islame vadinama kharidžija, o jos nariai – khauaridž. Šios sektos ideologija remiasi karine kova su visais, įskaitant musulmonus, kurie jiems nepritaria.
J. Švagžlys: „ <...> Man Haron Monis <...> pasiskelbė musulmonų dvasininku“. Taigi J. Švagžlys pripažįsta, kad Monis ne buvo pripažintas, bet pats pasiskelbė dvasininku, taigi jis neįgijo išsilavinimo, suteikiančio teisę taip vadintis, tad jo islamo aiškinimo ir interpretavimo žinios nėra viršesnės nei eilinio musulmono.
Švagžlio minimas Breivikas, nuteistas ir kalintis už teroristinius veiksmus, savo manifeste gausiai aprašė, liaupsino viduramžių kryžiuočių vienuolių ordinų žygius ir iš jų sėmėsi įkvėpimo. Sakysite, tie ordinai mažai ką bendro turėjo su religija, daugiau su politika ir karyba? Būsite teisūs, tačiau tas pats turi būti taikoma ir ISIS kovotojams.
Mitas – teroristinių grupuočių vadai yra islamo žinovai
Teroristinių grupuočių vedliai nėra religiniai-dvasiniai lyderiai, jie yra karvedžiai-strategai. Vienas iš ISIS lyderių, Abu Omar al-Baghdadi, bei aukštus ISIS postus užimantys kovotojai Abu Muslim al Afari al Turkmani, Abu Ali al Anbari, Abu Ayman al-Iraqi ir dar daugelis kitų yra buvę Sadamo Huseino režimo pareigūnai, karininkai, patarėjai. Jų tikslai yra paremti politika, o ne religinėmis dogmomis.
Šių grupuočių politiniai ir kriminaliniai veiksmai yra paremti iškraipytais religiniais argumentais, o poreikis įterpti religinę ideologiją iškilo tam, kad galėtų nuraminti galbūt kilsiančias kovotojų abejones, sąžinės graužatį, pakurstyti motyvaciją, įprasminti vykdomus žiaurumus. Nei vienoje teroristinėje organizacijoje neatrasite dvasinio lyderio, kuris būtų pripažintas, garsus, išsilavinęs ir garbingas teologas. Rasite tik apsišaukėlius, tokius kaip autoriaus minimas Man Haron Monis.
Kadangi islamo religija neskatina ir nepateisina terorizmo, nenuostabu, kad šių grupuočių veiksmų nepalaiko ir juos smerkia visos pasaulio oficialios islamo organizacijos bei kryptys - nuo griežčiausios Saudo Arabijoje, iki liberaliausios.
Nepatogiosios žmogaus teisės
J. Švagžlys nesibodi visus musulmonus įvardinti kaip rizikos grupę ir siūlo kaip priemonę prieš Europos islamizaciją vakarų šalims permąstyti savo imigracijos politiką ir sustabdyti imigrantų iš musulmonų kraštų srautą. Tarsi islamas tėra imigrantų iš Viduriniųjų Rytų atsivežama religija: nebus jų, nebebus ir islamo. Tačiau pamirštama, kad ženkli Vakarų valstybių musulmonų dalis yra islamo religiją priėmę europiečiai, kuriems Europa yra jų gimtieji namai.Toks apibendrinantis, visą religiją apimantis grupavimas gali būti naudingas tik pateisinti, užglaistyti ksenofobiją ir islamofobiją, Atsiribojimas, atskirties skatinimas nėra kelias į taiką, tautų, religijų draugystę.
Visos religijos pavadinimas rizikos faktoriumi ir jo siūloma imigracinė politika – imigrantų iš musulmoniškų kraštų ribojimas - tik paskatins susipriešinimą pasaulyje, visuomenėje, tiek vakariečių, tiek musulmonų pusėje. O ir juk suvokiant, kad musulmonai yra ne tik atvykėliai, bet ir etniniai vakariečiai, mes rizikuojame priešinti tautiečius ir šeimos narius.
Dar daugiau, Švagžlys teigia, kad „ <...> britų valdžia atsisako kitoms salims išduoti sunkiais nusikaltimais įtariamus asmenis, nes baiminasi, kad su įtariamuoju bus elgiamasi pažeidžiant europietiškus žmogaus teisių standartus. „Toks Vakarų šalių „humaniškumas“ sudaro visas sąlygas islamistams nesibaiminti galimos atsakomybės ir toliau skleisti savo idėjas. <...> “
„Elgiamasi pažeidžiant europietiškus žmogaus teisių standartus“, – taip J. Švagžlys renkasi vadinti tardymą (nu)kankinant. Kitaip tariant, J. Švagžlys pateisina dvigubus standartus, kai, iš vienos pusės, šalys, kuriose plačiai praktikuojami parodymų išgavimai kankinimo būdu, paprastai vadinamos necivilizuotomis, žmogaus teises paminančiomis šalimis, kurias vakarietiškoji bendruomenė turi smerkti, tačiau, iš kitos pusės, raginama šias šalis traktuoti kaip garbingas įtariamųjų bei nuteistųjų ekstradicijos partneres.
Peršasi išvada, jog J. Švagžlys teigia, kad: jei vakarietiška sistema nėra pajėgi rasti kitų būdų nei kankinimais išgauti pagrindo nuteisti asmenį, tuomet jai tampa morališkai priimtina perduoti jį tiems, kurie neapsimetinėja pagarba žmogaus teisėms bei elgiasi taip, kaip vakariečiai patys mielai darytų, jei nebūtų įpareigoti tarptautinių teisės aktų.
J. Švagžlys į klausimą, ką vakarietiškoji Europa gali padaryti, kad sustabdytų islamišką ekstremizmą, atsako, kad Europai derėtų paminti savo pačios iškeltus bei propaguojamus žmogaus teisių standartus, kai kalbama apie musulmonus. Tai tik parodo veidmainiškumą ir tai, ką iš tiesų jis mano apie tas kartais „nepatogias“ žmogaus teises.
Kova su religiniu fundamentalizmu – ne tik Vakarų rūpestis
Panašius klausimus – kaip sustabdyti religinį fundamentalizmą – kelia ir islamo dvasiniai autoritetai. Ekstremistinės religinių eretikų grupės musulmonams yra gerai pažįstamos, net pats pranašas tikinčiuosius perspėjo dėl jų nukrypimų, įsakė nenukrypti į kraštutinumus religijoje. Teologai ragina musulmonus atsigręžti į tikrąjį islamą, mokytis religijos pagrindų sistemingai, nuosekliai ir giliai. Tik savo religiją išmanantis tikintysis žinos, kad karinis džihadas turi labai griežtas taisykles ir aiškias ribas: tai yra kova karo lauke, kariuomenė prieš kariuomenę, karys prieš karį.
Pats džihado paskelbimas turi labai griežtas taisykles, to negali daryti kiekvienas mirtingasis, vadovaudamasis savo įžeistais jausmais. Draudžiama žudyti vaikus, moteris, senolius, silpnuosius. Draudžiami linčo teismai, nukovimas kankinant, savižudybė. Islamas draudžia žudyti kitatikį dėl jo tikėjimo, jei jis nekovoja prieš islamą. Taip pat už konkretaus žmogaus piktadarystę negali atsakyti ir nukentėti jo šeima, draugai, tauta. Islame nėra vietos terorizmui.
Religinis švietimas, o ne jo slopinimas, yra geriausias kovos su ekstremizmu būdas. Tad protinga būtų mokyti savo bendruomenės narius tikrosios, nesuklastotos, neiškraipytos religijos. Būkime drąsūs pažinti šią religiją iš originalių, neiškraipytų islamo šaltinių. Jauskimės ramiai šalia besimeldžiančio, pasninkaujančio, savo religijos studijoms atsidavusio musulmono, jo tikėjimas ir tikėjimo deklaravimas nėra „rizikos faktorius“, greičiau atvirkščiai.
Europietiško identiteto paieškos
J. Švagžlys piešia infantilios, savo vertybėse pasimetusios Europos portretą – tarsi ji humaniška, bet tik kai jai patogu, tarsi tolerantiška, bet tik tol, kol ji nesusiduria su kitokiais, painioja integraciją su asilimiacija, reikalauja, kad skirtingos rasės, kultūros, religijos ne gebėtų sugyventi viena greta kitos, o siekia visus suvienodinti. Tačiau dvigubi standartai – neetiška, moralumo stokojanti strategija.
Retoriškai klausiame, ar save gerbiantis europietis norės prisimatuoti šį Švagžlio pasiūtą europiečio kostiumą?
Teisingiausia yra skirti dėmesio savo pačių religinio, kultūrinio identiteto puoselėjimui bei išsaugojimui kitais būdais, nei išduodant tuos aukštus standartus, kurių teigiame siekiantys. Kaip besistengtume, kultūrinio, rasinio, religinio maišymosi neišvengsime, kad ir kokio aukščio sienomis apjuostume Europą. Aktyviu savasties puoselėjimu pirmiausia turime užsiimti patys, kitaip jokie imigracijos apribojimai problemos neišspręs.
Būti pakankamai motyvuotais saugoti savo identitetą, bendradarbiauti su kitomis tos pačios visuomenės bendruomenėmis sprendžiant bendromis tapusias problemas, liekant ištikimais savo vertybėms ir standartams – yra etiškiausias, moraliausias, bei, tolimoje perspektyvoje efektyviausias kelias kovoje su religiniu radikalizmu.