Kino recenzija. One Direction: tai mes

 (19)
Dokumentinių ir eksperimentinio pobūdžio filmų režisierius, scenaristas bei prodiuseris Morganas Spurlockas labiausiai žinomas kine už savo itin kruopštų tyrimą 2004 metais pasirodžiusiame jo debiutiniame filme „Super didelis aš“.
"One Direction"
© Organizatorių archyvo nuotr.

Kino kūrėjas taip pat gali pasigirti ir tokiomis juostomis kaip „Kur pasaulyje slapstosi Osama Bin Ladenas?“ ar „Geriausio visų laikų filmo pardavimas“, todėl nenuostabu, jog būtent jis tapo vienos tarp paauglių populiariausių šių dienų grupių dokumentinio filmo globėju.

Režisierius kviečia pasinerti į grupės „One Direction“ gyvavimo užkulisius, patirti malonių ir skausmingų akimirkų su populiariais atlikėjais, ir kartu su kitais gerbėjais kino salėje uždainuoti didžiausius jų dievaičių muzikinius kūrinius.

Apie ką mes čia…

Penkių vaikinų grupė, pasivadinusi „One Direction“, leidžia pirmą kartą pamatyti juos iš taip arti, kaip dar niekas nebuvo matęs. Dainos, buitis, nesusitarimai, pykčiai, džiaugsmas ir kitos vaikinų gyvenimo peripetijos padės atskleisti visiškai kitą grupės narių pusę, nei ji yra parodyta viešai.

Kūrinio vidus

Pastaruoju metu kine egzistuoja labai keistos tendencijos kurti dokumentinius filmus apie šiuo metu populiarius atlikėjus, o tuo labiau – apie paauglių dievinamas grupes. Prieš dvejus metus galėjome pamatyti dokumentinį filmą apie Justiną Bieberį, kas iš tikro graudu, po to - Katy Perry, o dabar ir apie šią britų grupę. Grupė, nepasiekusi nieko įsimintino muzikos pasaulyje, tačiau dėl prodiuserių alkio statoma ant pjedestalo. Žinoma, gera strategija kalti geležį kol dar karšta, tačiau šiuo atveju labiausiai nukenčia tik mažų mergaičių tėvų piniginės, ką puikiai įrodo šis filmas ir jo turinys.

Jau nuo pat pirmų kadrų tampa aišku, kas mūsų laukia - spiegiančių tiek kino salėje, tiek ekrane rodomų paauglių benefisas, kurios bus patenkintos ir pamalonintos, net jei vienas iš grupės atlikėjų parodys vidurinį pirštą.

Keista, kai tokiais banaliais žodžiais ar veiksmais scenoje sugebama pritraukti minias žmonių, nors, kita vertus, jau seniai tampa aišku, kad šiuolaikinio jaunimo skonis tiek kine, tiek muzikoje, manau, yra apgailėtinas.

Žinoma, jie niekada to nepripažins, nes vis dėlto geriausią muziką pasaulyje groja Justinas Bieberis, „One Direction“, Lady Gaga, o geriausi filmai - „Saulėlydis“ ir į jį panašūs. Kur ten su tokiais muzikos monstrais gali konkuruoti „Metallica“, „AC/DC“, „The Beatles“, „Rolling Stones“ ar koks Bob Marley. Juokingiausia, bet kartu ir graudu, jog šiems išvardintiems atlikėjams reikėjo laukti dešimtmečius, kad pasirodytų dokumentiniuose filmuose.

Juostoje trūksta nuoširdumo, kiekviename kadre matomas vaikinų maivymasis, pasipūtimas ir savęs išaukštinimas. Atrodo, kad žiūrėtume penkių narcizų puikavimąsi prieš kameras, o ne filmą, kuris papasakotų įdomesnę jų istoriją. Juokina dar ir faktas, jog jie lygiuojasi su legendiniais „The Beatles“ ir dar turi įžūlumo teigti, jog ateityje pasieks jų lygį. Drąsu, labai drąsu, tiek daug optimizmo matyti pas antrarūšio saldaus popso atlikėjus... Tokie vaizdai labiausiai prisideda prie filmo blogos pusės, kurioje dominuoja tik saldūs ir jokio vyriškumo neturintys veideliai, dėl kurių eina iš proto mažos mergaitės.

Pats filmo pastatymas – tai vienas didelis muzikinis klipas, kuriame girdime ir matome atliekamas vaikinų dainas, kurias papildo kadrai iš jų pasaulinio turo, įrašų studijų ar tam tikrų gyvenimo akimirkų būnant kartu. Netgi dialogai tarp dainininkų atrodo nenatūraliai. Vienintelis momentas, kuris gelbėja situaciją, - tai, kad filmo trukmė labai nedidelė ir karts nuo karto groja viena kita jų daina, pagyvinanti šios pilkos juostos atmosferą.

Pasibaigus šiam filmui galima teigti, jog nieko įsimintino jis neatneša netgi žmonėms, kurie nelabai susipažinę su šios grupės muzika. Pastarieji nieko svarbaus nesužinos, o po tokio neskanaus grupės pristatymo niekada daugiau nenorės jų klausytis. Tegyvuoja tikra ir laiko patikrinta muzika, padariusi didelį žingsnį įvairiausiuose žanruose, o ne tokie hibridai, kurie šiuo metu dominuoja pasaulio scenose.

Techninė juostos pusė

Operatoriaus darbas labai klaikus. Žinoma, buitinės kameros pagalba išgauta nemažai kadrų, tačiau pačių koncertų vaizdas tiesiog apgailėtinas. Filmo montažas taip pat visiškai apgailėtinas. Per skubėjimą atskiros detalės sumontuotos tik į vieną klipą. Tai - chaosas be jokios siužetinės linijos, kuri sugebėtų deramai pristatyti šią pop grupę.

Muzikinės kompozicijos karts nuo karto gelbėja neskanų filmo vaizdą, todėl gerbėjai gali džiūgauti išgirdę populiariausius savo dievaičių kūrinius, atliktus tiek gyvai, tiek įrašytus anksčiau. Geresnės akimirkos filme - dainos „One Thing“, „Cry Me A River“ bei „Best Song Ever“. Visi kiti kūriniai pernelyg blankiai ir neįdomiai atrodo bendrame juostos kontekste.

Dideliu nesusipratimu tampa ir trimatė filmo erdvė. Nejaugi dabar visus filmus konvertuos, kad dar keli papildomi doleriai būtų susišluoti iš naivių žmonių? Visiškai jokio efekto nesimato, išskyrus dvi filme rodomas scenas - vien tik akių gadinimas, ne daugiau. Kalbant su ironija, tai net ir techniškai žiūrint, šis filmas atrodo tragiškai. Nors jame turėtų dominuoti vaizdas ir garsas, deja, to neišvysime.

Aktorių kolektyvinis darbas

Nors čia - dokumentinio pobūdžio juosta ir kiekvienas vaidina save, tačiau neprabilti apie niekam tikusią ir nenatūralią vaidybą prieš kameras yra sunku. Matosi, jog atlikėjai tampa puikiomis prodiuserių marionetėmis, nes beveik viskas, kas rodomas šiame darbe, – surežisuota.

Tiek replikos, tiek veiksmai, tiek veido grimasos ir bandymas išspausti daugiau jausmų atrodo juokingai. Tai parodo, kaip už pavadėlio vedžiojami šie jaunikliai, kurie net atsidusti be Winstono ir Cowello leidimo negali. Kraupus vaizdas ir tiek. Tikėkimės, jog ateityje neturėsime galimybės pamatyti vieną iš šių „princesių“ vaidybiniame filme.

Verdiktas

„One Direction: tai mes“ – tai šiurpą ir gailestį keliantis dokumentinio pobūdžio muzikinis filmas apie penkių vaikinukų bandymus tapti legendiniais „The Beatles“. Išskyrus kelis neblogai pateiktus muzikinius kūrinius, visa kita jame yra prasta, pradedant nuo chaotiškai su apgailėtinu montažu pateikto siužeto, iki nenatūralaus atlikėjų pasirodymo prieš kameras.

Bendras vertinimas: 2/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: taisyklių nesilaikysiu, ką man pasakysi? (19)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir vaizdo klipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje – vaismedžių sodas (5)

Viešojoje erdvėje dažnai girdime teiginį, kad šiuolaikinė mokykla – tai nuolat besikeičianti mokykla, antrieji mokinių ir mokytojų namai. Siekiant, kad tie namai būtų jaukūs, turi prisidėti visa bendruomenė.

Chalato kišenėje nešiota katė į namus atnešė džiaugsmą (34)

Kisiūnė – katė, kuri į namus atnešė daug juoko ir švelnumo. „Normalų“ vardą bandėme sugalvoti porą mėnesių, pasitelkę net aplinkinius žmones, tačiau nieko įspūdingo sugalvoti nepavyko ir ji tapo tiesiog Kisiūne.

Lietuvos vairuotoją nustebino orai Lenkijoje: nufilmavo sniegą (5)

Piktinatės, kad pavasaris niekaip neateina? Lietuvoje orai bent jau geresni nei Lenkijos pietvakariuose – pasak DELFI skaitytojo Almanto, penktadienio rytą ten kaip reikiant snigo. Šį vaizdelį skaitytojas nufilmavo ir pasidalijo juo su DELFI Piliečiu.

Namuose du katinai atsirado netikėtai: kai siautėja, atrodo, kad turime penkis (31)

Būna žmonės, kurie nusprendžia įsigyti augintinius, tada kruopščiai renkasi ir viską apgalvoja. Kažkada ir aš tokia buvau. Ir tai – labai sveikintinas požiūris. Tačiau kartais viskas nutinka kiek kitaip. Visam laikui atsisveikinusi su savo kalyte, su mumis gyvenusia 13 metų, po kelių mėnesių visiškai netikėtai ir neplanuotai sutikau prie ligoninės atklydusią katę.