Į Ukrainą vykstantys lietuviai: ne mirties reikia bijoti, ne mirties

 (65)
„Mes, grupelė smalsių ir tikinčių, kad kiekvienas tikras žodis atveria kelią į tiesą; kad kiekvienas žingsnis į priekį artina tikslą; kiekvienas rankos paspaudimas stiprina draugystę – vykstame į misiją. Į Ukrainą“, - apie keturių žmonių grupelę, vykstančią į šalį, kur dabar nuolat siaučia neramumai, rašo Vilma Valiukevičienė. Ji papasakoja, kaip kilo tokios kelionės idėja.
© AFP/Scanpix

Istoriją rašome mes

Šios dienos istoriją rašome mes. Savo mintimis, veikla о kartais ir neveikimu. Istorija tampa vienoka arba kitokia ne tik todėl, kad kažkas atsitinka – išsiveržia ugnikalnis, prasideda karas, įvyksta revoliucija. Dažnai istorija tampa savimi dar ir dėl to, jog dauguma žmonių pasirenka pasyvų įvykių stebėjimą.

Įvykiai Ukrainoje nerimsta. Pasaulio reakcija tai kyla, tai slopsta. Priprantama? Galbūt. Net karo metais šalia fronto po tam tikro laiko didžioji dalis gyventojų ima gyventi įprastą gyvenimą – statomi namai, kuriasi šeimos, gimsta vaikai, sėjama ir kuliama. Kasdien tikintis, kad viskas tyliai ir ramiai baigsis... Ir ne tik karo metais. Šalia bet kurio įvykio, kuris sukrečia ir supurto, žmogus išmoksta gyventi. Netgi šalia melo ir išnaudojimo. Tik ne šalia nežinios. Nežinia trikdo ir verčia galvoti, įsivaizduoti, nerimauti, netgi bijoti.

Kuo šiandien daugiau skaitome apie Ukrainos ir Rusijos santykius, tuo labiau nejauku – situacija sunkiai kontroliuojama, o baigtį pranašaujančios prognozės – įvairios, nepastovios, kaip pavasariniai orai. Čia pranašaujamas karas, čia Rusijos kapituliacija, čia pusės Ukrainos okupacija. O Ukrainos rytiniuose ir pietiniuose pasieniuose kiekvieną dieną nuolatinėje įtampoje ir nežinioje gyvena Ukrainos armijos kariai, pasienio gyvenviečių gyventojai, ištisos Ukrainos sritys, kasdien galvojančios, kas jų laukia rytoj?

Klausimas – kaip kiekvienas iš mūsų visame tame jaučiamės? Ar galime tyliai stebėti ir laukti, kas bus toliau? Kai tuo tarpu Rusija užsiima propaganda kiekviename žingsnyje. Ir žmonėms susidaro klaidinga iliuzija, kad Rusija jais rūpinasi, ir dar klaidingesnė - kad rūpinsis visą likusį gyvenimą...

Kartais atsakymą – o ką aš galiu padaryti? - padiktuoja kelias. Pradedi eiti visiškoje tamsoje, netrukus sutinki vieną žiburį, vėliau – antrą, netrukus jau ir visai neblogai matyti.

Misija: Ukraina

Tad mes, grupelė smalsių ir tikinčių, kad kiekvienas tikras žodis atveria kelią į tiesą; kad kiekvienas žingsnis į priekį artina tikslą; kiekvienas rankos paspaudimas stiprina draugystę – vykstame į misiją. Į Ukrainą. Dar daugiau – į Ukrainos pasienį su Krymu, kur kasdien vyksta gėrio ir blogio kova. Kur kasdien žmonės nubunda su nežinia širdyje – ar kitą rytą saulę pasitiks vis dar būdami Ukrainoje? Kur sočiai pavalgyti jau ne taip svarbu, kaip tiksliai žinoti. Kur ne vienas, besidarbuojantis Tėvynės labui, užsimerkęs išvardintų aplink išsidėsčiusius karinius dalinius, tačiau išgirdęs klausimą – kada šiais metais Ukrainoje Velykos – sutrinka: „nežinau...“ – ne tas dabar galvoje...

Tokiame kontekste tampa svarbu ne tik žinoti – karas ten jau ar dar ne. Ne tik turėti savo nuomonę apie Putiną, Obamą, Merkel, NATO ir Ukrainos teisę į vientisumą.

Svarbu tampa būti šalia. Ir iš pirmų lūpų išgirsti, kuo gyvena tauta, kuri, nusipurčiusi kraugerės valdžios gniaužtų papuolė į visą naikinančius Rusijos spąstus. Tauta, kuri kadaise mums, lietuviams, blokados laikais (1991 m.)  rinko aukas – kad būtume sotesni. Tauta, kurioje gyvena daugiau nei 7000 lietuvių ir jau nesuskaičiuojama galybė jų vaikų ir anūkų. Tauta, kurią su mumis sieja bendra istorija, daugybė panašių papročių ir netgi vienodų žodžių.

Kovoje prieš sovietų okupaciją Ukraina ir Lietuva visuomet buvo šalia – ir partizanų kovose, ir lageriuose. Abi patyrusios ir vis dar besigydančios skaudžias tremties žaizdas. Net ir nusimetus sovietinės okupacijos jungą jos viena kitą palaiko, nes sąskaitos už laisvę, kuriose įvardinta kaina – Rusijos įgeidžių žiauri išraiška – pernelyg didelės. Kadaise Ukraina buvo šalia Lietuvai kenčiant Rusijos blokadą, šiandien Lietuva šalia Ukrainos Rusijai okupavus Krymą ir gviešiantis dar didesnės valstybės dalies.

Tad mūsų misija į Ukrainą šiandien – tai garsiai ištartas NE Putino planams. Tai garsus TAIP – bendravimui ir Ukrainos žmonių palaikymui. Tai rankos ištiesimas tiems, kuriems neramu ir kankina abejonės – į kurią pusę pasukti – paskui daug žadančią Rusiją ar į menkai pažįstamą Europą. Tai nuoširdus palaikymo žodis Ukrainos kariams – mes nebijome šiandien stovėti šalia Jūsų, net žinodami, kad bet kurią akimirką Rusija gali duoti signalą pulti. Mes nebijome, nes tai, kas skauda Ukrainai, skauda ir mums. „Ne mirties reikia bijoti, o tuščio gyvenimo“, – taip šiandien save ir vienas kitą drąsina Tėvynę savo krūtine pasirengę ginti ukrainiečiai. Ir mes savo misija tam pritariame, atsakydami kiekvienam klausiančiam, ar nebijome vykti į Ukrainą – ne mirties reikia bijoti, ne mirties!

Kitas svarbus mums tikslas – parvežti tiesioginių, tikrų žinių apie situaciją Ukrainos – Krymo pasienyje, kur girdėti nusivylimo aimanos iš Krymo, nerimo atodūsiai iš žemyninės Ukrainos dalies, o takoskyroje – ginklų žvangėjimas.

Palinkėkite mums gero kelio! Mes Ukrainoje sodinsime lietuviškus ąžuolus!

Laikas: 2014 balandžio 16-20 dienos.

Dalyviai:

Vilma Valiukevičienė. Misijos organizatorė. Širvintos. Visuomenininkė, žurnalistė. „Pirmą kartą Ukrainoje turėjau atsidurti ES asociacijos pasirašymo dieną – 2013 metų lapkričio 29 dieną. Tikėjausi pakliūti į didžiulę šventę. Papuoliau į Majdaną“. Nuo tos akimirkos – už Ukrainą kiekviename žingsnyje. Į misiją vežuosi Širvintų mero Vinco Jasiukevičiaus kelionei dovanotas sudygusias ąžuolo giles ir kaštonus - tikiuosi, kad medžiai oš taikai ir laisvei!

Ivanas Dorošas. Panevėžys. Lietuvos ukrainietis, VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės vyr.gydotojas. Gimtąją Ukrainą paliko 1976 metais. Tuomet atvyko į Lietuvą studijuoti medicinos. Čia ir pasiliko. Tačiau nuolat palaiko ryšius su savo artimaisiais, gyvenančiais Lucke. Charizmatiškas, veiklus, energingas, į misiją sutiko vykti iškart, vos apie ją sužinojęs.

Andrius Almanis. Naujoji Akmenė. Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas, šiuo metu - Ventos regioninio parko direktorius. Bendruomenės socialiniame Facebook tinkle „Lietuva palaiko Ukrainą“, šiandien skaičiuojančios virš 5500 sekėjų, įkūrėjas ir palaikytojas. Yra išleidęs apsakymų rinkinį, domisi istorija. Nuo pat lapkričio mėnesio virtualiai būnančiam karšiausiuose Ukrainos kraštuose, ši misija ypatingai svarbi.

Vytautas Riaubiškis. Jonava. Lietuvos ir Jonavos rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas. „Įvairiais talentais apdovanotas, kūrybingas ir veržlus žmogus. Kadaise pasirinkęs pedagogo istoriko duoną, jis randa laiko ir aktorystei, ir sportui, ir politikai, ir savo bendruomenei Šveicarijoje“ – taip apibūdinamas kraštiečių. Į misiją vykti pakvietė draugas, bendražygis Ivanas Dorošas.

Ukrainoje mus lydės:

Ukrainoje pasitiks ir misijos metu komandą globos organizacija „Херсонский областной фонд милосердия и здоровья“ („Chersono srities labdaros ir sveikatos fondas“) ir jos steigėja Natalija Bimbiraitė, turinti šaknų Lietuvoje. Žurnalistė, visuomenės veikėja. Internetinio žinių portalo „Vgoru“ redaktorė, teisinės pagalbos teikimo Ukrainos gyventojams projekto „Pravavoj prostor“ vadovė, pagalbos Ukrainos kariams Chersono apylinkėse organizatorė.

Kijeve pasitiks ir globos: Svetlana Sidorova - Specialioji Krašto naujienų korespondentė Kijeve, rengusi reportažus iš Maidano aikštės.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Ar „Maxima“ pasimokė iš skaudžios nelaimės Rygoje? (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (156)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (132)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.