Kaip vieną iš argumentų autorius pateikia Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2011 m. sausio 27 d. rašytinę deklaraciją Nr. 470, „Dėl demokratinės valstybės Kalnų Karabacho Respublikos kūrimo“, raginančią pripažinti Kalnų Karabacho Respubliką, kurią pasirašė ir mano kolegė Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje narė Dalia Kuodytė. R.Arutiunianas skaitytojų dėmesiui pateikia deklaracijos tekstą ir kritikuoja mano kaip Seimo delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininko pareiškimą, jog ši deklaracija išreiškia tik asmeninę Seimo narės Dalios Kuodytės nuomonę ir neatspindi nei Lietuvos valstybės, nei Lietuvos Seimo pozicijos Kalnų Karabacho konflikto klausimu.
Nenoriu nei teisinti, nei kaltinti kurios nors vienos Kalnų Karabacho konflikto pusės, ar juo labiau spręsti, kuri jų labiau ir kuri mažiau kalta ar teisi. Išspręsti Kalnų Karabache susivijusį Gordijaus mazgą - didelis ir sudėtingas uždavinys.
Kita vertus, negaliu neatsakyti į Ruslano Arutiuniano komentare mano atžvilgiu išsakytą kritiką.
Pirmiausia noriu pastebėti, jog Dalia Kuodytė kaip laisvą mandatą turinti demokratinės valstybės parlamento – Lietuvos Respublikos Seimo - narė, yra visiškai laisva pareikšti savo nuomonę, ką ji ir padarė pasirašydama deklaraciją dėl Kalnų Karabacho Respublikos pripažinimo.
Tačiau kartu noriu dar kartą pakartoti – ši deklaracija neatspindi Lietuvos Respublikos pozicijos. Tai, beje, patvirtina ir pati deklaracija, kurioje aiškiai parašyta, jog ji privaloma tik ją pasirašiusiems Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos nariams. Tačiau komentaro autorius, skaitytojų dėmesiui pateikdamas deklaracijos tekstą, paminėti šią išlygą kažkodėl pamiršo, o gal nematė reikalo. Lygiai kaip ir paaiškinti, jog deklaracija turi tik Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos darbinio dokumento statusą, nes ją pasirašė viso labo 29 iš 636 Parlamentinės Asamblėjos narių ir plenariniame Asamblėjos posėdyje ji priiminėjama nebuvo. Dar daugiau. Manyčiau, netgi galima teigti, jog deklaracija neatspindi ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių pozicijos, nes šiandien taip vadinamosios Kalnų Karabacho Respublikos nepripažįsta niekas, įskaitant ir pačią Armėniją.
Viso to Ruslano Arutiuniano komentare nėra. Lygiai kaip ir nuorodos į nepalyginamai svarbesnį dokumentą –Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2005 m. sausio 25 d. Rezoliuciją Nr. 1416 dėl konflikto Kalnų Karabache, kurioje konstatuojama, jog „ženkli Azerbaidžano teritorijos dalis vis dar išlieka okupuota Armėnijos pajėgų ir separatistinės jėgos vis dar tebekontroliuoja Kalnų Karabacho regioną“, pažymima, kad „Europos Tarybos valstybės narės vykdoma užsienio teritorijų okupacija reiškia sunkų Europos Tarybos narės įsipareigojimų pažeidimą“, ir raginama išvesti karines pajėgas iš okupuotų teritorijų bei siekti taikaus konflikto sprendimo.
Norėčiau pateikti keletą faktų skaitytojų apmąstymams.
Nuo konflikto pradžios iš Armėnijos okupuotų Azerbaidžano rajonų ir pačios Armėnijos buvo priversti pasitraukti apie 800 tūkst. etninių azerbaidžaniečių bei iš Azerbaidžano – apie 230 tūkst. etninių armėnų.
Neskaičiuojant Kalnų Karabacho, kurio priklausomybę tarpusavyje ginčija Armėnija ir Azerbaidžanas, Armėnija, argumentuodama saugumo sumetimais, šiandien yra okupavusi septynis šalia Kalnų Karabacho esančius Azerbaidžano rajonus, kurie sudaro apie 9 proc. pastarosios šalies teritorijos. Šis okupacijos faktas yra atspindėtas tarptautiniuose dokumentuose. Tiek mano jau minėtoje Europos Tarybos Rezoliucijoje, tiek Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliucijose Nr. 822(1993), Nr. 853(1993), Nr. 874(1993) bei Nr. 884(1993) yra konstatuojama būtent Azerbaidžano teritorijų okupacija.
Jei norime būti garbingi iki galo, turime būti objektyvūs ir pripažinti šiuos skaudžius faktus, nepaisant pagarbos ar simpatijų kuriai nors konflikto pusei. Beje, jei kas nors perskaitęs šį komentarą bandytų mane apkaltinti šališkumu, norėčiau priminti, jog buvau vienas pirmųjų, pasirašiusių rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, kurią Seimas priėmė 2005 m. gruodžio 15 d. ir kuria, pasmerkęs turkų Osmanų imperijoje 1915 m. įvykdytą armėnų tautos genocidą, paragino Turkijos Respubliką pripažinti šį istorinį faktą.
Ir visai pabaigai. Mėgindami suvokti Kalnų Karabacho konflikto esmę, pabandykime atsakyti sau į klausimą, kam naudinga kurstyti užsitęsusius konfliktus Pietų Kaukaze. Nes Gruzija ir Azerbaidžanas šiandien renkasi labiau vakarietišką raidos kelią ir moka už tai didelę kainą.