Nes toks išmanymas yra tarsi daug kuo pagrįstas – ne visi mes tarnavome kariuomenėje, bet visi mokėmės mokykloje. Ir nors retas mūsų moka pasodinti medį, tačiau dauguma vienaip ar kitaip baigė net universitetus. Vos pusė mūsų sugebėjo išsaugoti savo darnią šeimą, tačiau beveik visų mūsų vaikai ir/ar vaikaičiai vis dar mokosi. Nedaug pažįstame vyrų, kurie moka sakyti komplimentus, tačiau visi turime pažįstamų mokytojų, kurie, anot mūsų, „dirba tik pusę dienos ir atostogauja tris mėnesius“...
Ir visi iki vieno žinome, kad Lietuvos švietimo sistema yra „katastrofiškoje“, „tragiškoje“ ar bent jau „sunkioje“ būklėje. Džiaugtis Lietuvos švietimu ir jo pasiekimais yra kažkaip tarsi amoralu, neetiška, tiesiog nepadoru. Ir visi suvokiame, kodėl tas Lietuvos švietimas yra tokioje kritiškoje būklėje (kaip ir Šeškinės stadionas, Gedimino kalnas, Vilniaus oro uostas, Sporto rūmų kompleksas), paaiškinimas, kodėl mes neįstengiame sutaisyti tų išpuvusių mūsų valstybės dantų, kabo virš viso Lietuvos progreso kaip nepermaldaujamas „Damoklo kardas“ – girdi, „nėra politinės valios“.
Lietuvos švietimas per visą savo istoriją pasižymėjo viena neišvengiama savybe – jį visada kažkas stengėsi „reformuoti“, „tvarkyti“, „pagerinti“, „patobulinti“. Lietuvos švietimą pastaruosius 200 metų atakavo tos pačios baisiausios bet kurios visuomenės bakterijos: reformos, instrukcijos, ideologijos, doktrinos, strategijos, koncepcijos, detalieji planai, pertvarkų planai, programos, finansavimas, revizijos, stažuotės, konferencijos, apsikeitimas patirtimi ir nuomonėmis, politinės iniciatyvos. Visi veržėsi tvarkyti tą niekaip nepagyjantį Lietuvos švietimą – nuo caro uriadnikų iki liberaliųjų hipsterių, nuo konservatyviųjų dvasininkų iki beširdžių komisarų. Lietuvos švietimas visada apaugdavo „Potiomkino kaimeliais“ (ne visi žino, kas tai yra, tačiau tuos, kurie nežino, skubu užtikrinti, kad ši alegorija iš esmės yra labai vykusi), kažkokiomis ydomis, kurias bet kuri naujoji valdžia stengdavosi kuo greičiau sunaikinti ir pakeisti. Likimo ironija, bet turbūt jau seniai pastebėjote, kad Holivudo filmuose būtent blogieji superherojai visada stengiasi kažką pakeisti, o gerieji superherojai stengiasi išlaikyti status quo? Pagalvokite kada laisvalaikiu, kuris herojus esate jūs Lietuvos švietimo atžvilgiu?
Tačiau visais amžiais ir laikais Lietuvos švietimas turėjo vieną unikalų elementą – tiesiog dirbančius mokytojus. Tiesiog gerus žmones. Tiesiog savo darbą mylinčius entuziastus. Tiesiog savo pašaukimu sekančius vyrus ir moteris, kuriems mažiausiai rūpėjo, kokią pavardę nešioja surūgęs valdininko veidas ar kas parašyta 745-ame dar vienos strategijos folianto puslapyje. Jie mokė Lietuvos vaikus per gūdžiausią „balanos gadynę“, žvelgdami mirčiai į akis Sibire, vaikomi ir niekinami okupuotame Vilniaus krašte, ir niekada neprarado savo sąžinės, kad ir koks grėsmingas atrodytų ant klasės sienos rūstus diktatoriaus veidas.
Tie žmonės atidavė savo gyvenimus, kad Jūs šiandien būtumėte tokiais, kokiais esate.
Kaip kadaise pasakė vienas labai išmintingas žmogus: „jei šiandien moki skaityti ir rašyti – padėkok mokytojui“.
Tokių atsidavusių žmonių yra ir šiandien. Ir jie dirba. Dirba, kol Jūs visi gaištate laiką, tardami išmintingus žodžius, trykštate kritikos tulžimi, vykstate į Naująją Zelandiją pasisemti patirties, nuolankiai linksite galvomis ir juokiatės iš lėkštų ministrų juokelių elito vakarėliuose (tačiau išbraukiate iš draugų sąrašo tuos pačius ministrus, netekusius savo postų), praradę paskutinius savigarbos likučius kaulijate „papildomų“ pinigų „premijoms“ – net ir tada kažkas tiesiog dirba savo darbą. Ir to lietuviško dirbančio mokytojo nesugebėjo sustabdyti nei cariniai uriadnikai, nei nacistai, nei „sovietinės liaudies“ kūrėjai, kadaise uoliai ruošę visą Lietuvos švietimą organizuoti tik rusų kalba, o šiandien, tiesiog aplinkybėms pasikeitus, (ko tik nenutinka tame mūsų gyvenime!) vėl besitrinantys tarp mūsų, reiškiantys autoritetingą nuomonę ir reikalaujantys, kad juos vadintumėme „ponais“.
Žinoma, visi mes esame priversti dalyvauti nesmagioje loterijoje, pavadintoje „valstybės biudžeto paskirstymas“. Lietuvos mokytojai it kokie pokerio žaidėjai yra priversti mąstyti kategorijomis „numatyta-nenumatyta“, „skirs-neskirs“, „duos-neduos“, „pametės-nepametės“. Kaip kokie visuomenės atskalūnai ar bedaliai jie yra priversti klausytis veidmainiško gailesčio dūsavimų – „mokytojai mažai gauna“, dirbtinės užuojautos – „reikia kažką daryti“, miglotų pažadų – „tikrai didinsime“. Retas Lietuvos mokytojas išvis tiki, kad kažkas jiems kažką „duos“ ar „ras biudžete pinigėlių“. Taip, viltis yra kvailių motina, tačiau netikėjimas yra visų nesėkmių pradžia. Kaip bebūtų keista, bet šioje valdžioje esama daug šviesių žmonių, uoliai dirbančių dėl švietimo ir visomis įmanomomis priemonėmis po truputį sukančius valstybės vairą nuo uolų į gilesnius vandenis. Tiesa, jie nešaukia visa gerkle apie savo pasiekimus, nes būtent tai bandė daryti visos ankstesnės valdžios. Kurgi ne! Juk to reikalavo jų PR konsultantai! Kur jie šiandien, tie šaukliai su savo PR konsultantais?
Ir kol kiti vis dar tebekalba, mes dirbame. Nes mūsų įkvėpimo šaltinis – tie žmonės, kurie buvo ir bus mokytojais. Tie patys, kurie jau 150 metų gelbėja, šviečia ir ugdo mūsų vaikus nepriklausomai nuo jokių aplinkybių ar tos prakeiktos „politinės valios“.
Viešoje erdvėje sklando kvailas mitas, jog „ši valdžia mokytojų nemyli“, beje, apgaubdavęs bet kurią Lietuvos valdžią. Tačiau bet kuri meilė įgyja prasmę tik tada, kai ji yra abipusė. Ir ar kada pagalvojote, kurią valdžią MYLĖJO PATYS MOKYTOJAI? Už ką jie turi ją mylėti? Ar už tai, kad jų darbas nuvertinamas ir neatlyginamas? Ir manau, nepriklausomai nuo to, kuri valdžia kurią socialinę-profesinę grupę „myli“, svarbiausia tai, kad mokytojai mylėtų vaikus, o vaikai mylėtų mokytojus. Būtent tai įkvepia tuos, kurie atiduos visą savo energiją ir širdį išgydyti tą sergantį organizmą, kurį visi mes šiandien vadiname „Lietuvos švietimas“.
Su Rugsėjo 1-ąja, mieli švietimiečiai!