Šio rašinio temą padiktavo LRT televizijos laida „Tautos aikštė“ apie aukštąjį mokslą. Kai kurie jos dalyviai (ypač iš universitetų korpuso pusės) norėjo įrodyti, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje viskas yra gerai. Kai kam iš dalyvių ta laida suteikė viešą tribūną pareklamuoti socialinių mokslų studijas ir paneigti būtinybę plėtoti technologines studijas.
© Shutterstock nuotr.

Buvo manipuliuojama keistomis frazėmis apie ateities universitetą, globaliąją kūrybą, darniųjų inovacijų plėtrą ir pan. Daugumai televizijos žiūrovų, matyt, tokie vieši pamąstymai liko ne tik nesuprantami, bet ir kėlė nusistebėjimą. Dėl to mes norime kai ką patikslinti.

Pabandykime paanalizuoti: kas vyksta nelengvame Lietuvos universitetų raidos kelyje? Arba: kas pasikeitė per nepriklausomybės (1990-2013) laikotarpį? Pirmas dalykas, kuris daugelį šokiruoja – tai didelis universitetų skaičius. Antras dalykas, kuris tai pat kelia nusistebėjimą, – tai naujieji jų vardai. Naujuosius vardus prideda ne tik prie senųjų universitetų, bet ir naujųjų privačių. Jau 5 universitetai (Aleksandro Stulginskio, Jono Žemaičio, Mykolo Riomerio, Gedimino ir Kazimiero Simonavičiaus) naujai pavadinti žinomų tėvynainių vardais. Kam to reikėjo ir ką tas duoda? Į tokį klausimą, matyt, galėtų atsakyti tik fiktyvios reformos autoriai.

Manipuliacijos žmonių pavardėmis nepadės universitetams tapti „ateities universitetais“. Atvirkščiai, sumažėjus universitetų skaičiui (kas neišvengiama) tokių darinių neliks Lietuvos aukštojo mokslo įstaigų sąrašuose, o jų steigėjai ir kūrėjai atsidurs akademinės inteligentijos užribyje.

Manipuliacijos žmonių pavardėmis nepadės universitetams tapti „ateities universitetais“. Atvirkščiai, sumažėjus universitetų skaičiui (kas neišvengiama) tokių darinių neliks Lietuvos aukštojo mokslo įstaigų sąrašuose, o jų steigėjai ir kūrėjai atsidurs akademinės inteligentijos užribyje.
R.Baltrušis, M.Gutauskas

Bet koks bandymas žaisti jauno žmogaus jausmais renkantis studijų ir būsimo gyvenimo kelią negali būti laikomas tauriu procesu. Kai koks nors akademinis darinys (vardan menamo studento ir jo krepšelio) savo menkus mokslinius rezultatus ir abejotiną pedagoginę patirtį nori pridengti nauju pavadinimu yra apgailėtina ir gėdinga. Keista, kad tokiems veiksmams beveik visada pritaria ŠMM ministerija.

Tarp geriausių pasaulio universitetų (kurių sąrašai skelbiami kasmet) nėra universitetų, pavadintų žmonių (kad ir iškiliausių) vardais. Universitetą charakterizuoja jo reitingas ( t.y. moksliniai pasiekimai ) ir vietovės pavadinimas, kurioje jis įkurtas, įsteigtas ar atidarytas. Populiarumo ar geresnio rezultato, suasmenindamas studijų įstaigos pavadinimą nepasieksi – tai ne ta sritis.

Ko reikia, kad šalis ir jos žmonės būtų laimingi? Tai paprastas ir kartu sudėtingas klausimas. Į jį pabandykime atsakyti švietimo sistemos analizės būdu. Apie 40 proc. šalies gyventojų turi aukštojo mokslo diplomus. Vadinasi, didžioji visuomenės dalis yra pasiruošusi dirbti kvalifikuotą kūrybinį darbą. Tačiau darbo vietų labai trūksta Jauni išsilavinę žmonės palieka šalį emigruodami be socialinių garantijų dažniausiai dirbti nekvalifikuotą darbą. Kaip tą procesą sustabdyti?

Manytume, yra du būdai. Raginti jaunimą patiems kurti darbo vietas organizuojant mažąjį verslą. Arba, padedant valstybei, organizuoti stambią pramoninę gamybą (kviečiant užsienio investicijas) su dideliu kiekiu darbo vietų ir skirtingų specialybių darbuotojais. Tokioje gamyboje reikės daug darbininkų, tarnautojų ir inžinierių. Vadinasi, dirbančiųjų rengimui bus pritrauktos profesinio mokymo sistemos įstaigos, kolegijos ir universitetai. Manoma, kad tokio tipo gamyboje santykis tarp trijų kategorijų absolventų yra 100 : (3-4) :1.

Taigi, kad stambi pramoninė gamyba būtų efektyvi, o jos produktai – konkurencingi, 100 darbininkų reikia 3-4 technikų (kolegijų absolventų) ir vieno diplomuoto universitetinio specialisto. Vadovaujantis šiuo santykiu, tektų atitinkamai pertvarkyti visą švietimo ir mokslo sistemą. Pagal ją profesinio mokymo įstaigos visapusiškai sustiprėtų o universitetų – sumažėtų.

Mažų įmonių steigimo galimybės yra menkos, joms steigti reikia entuziastų ir pradinio kapitalo. Be to jos gali užtikrinti tik nedidelių grupelių žmonių ribotus poreikius. Smulkus verslas valstybės mastu neturi didelės vertės. Iš jo gali išgyventi tik atskiros šeimos ar nedidelės žmonių grupės. Ateitis priklauso stambiam verslui, t.y. pramoninei gamybai, kuri gali duoti darbą daugeliui žmonių, ir geras pajamas valstybei. Apie tai turi galvoti visos vyriausybės. O protinga ir tikslinga inžinerinių studijų sistemos pertvarka Lietuvoje gali sukurti prielaidas stambios pramoninės gamybos atsiradimui, naujų inovatyvių gaminių sukūrimui, konkurencingumo didėjimui ir eksporto parametrų augimui.

Šiandien negalima pritarti universitetų vadovų egoizmui – bet kokia kaina išsaugoti susidariusią studijų struktūrą. Pertvarką reikia daryti greitai. Vienas iš realiausių pertvarkos ar reorganizavimo kelių – universitetų jungimas į didesnius vienetus.
R.Baltrušis, M.Gutauskas

Šiandien negalima pritarti universitetų vadovų egoizmui – bet kokia kaina išsaugoti susidariusią studijų struktūrą. Pertvarką reikia daryti greitai. Vienas iš realiausių pertvarkos ar reorganizavimo kelių – universitetų jungimas į didesnius vienetus. Bet tam reikia žmonių (nebūtinai rektorių), kurie tam ryžtųsi, o Vyriausybė pritartų. Šioje srityje, matyt, kai ką reikia daryti iš jėgos pozicijų, nes delsimas yra pražūtingas daugeliui darbuotojų.

Pirmasis darbas, kurį reikėtų atlikti norint įveikti aukštojo mokslo sistemos krizę – sutvarkyti studijų proceso dokumentaciją. Visų bėdų pradžia yra darbinių programų nebuvimas universitetuose. Kas vadinama darbine programa aukštojo mokslo sistemoje? Tai įvairiaplanis mokslinis-metodinis dokumentas, apibrėžiantis dėstomos disciplinos (modulio) turinį, visas jo pateikimo formas (paskaitas, pratybas, laboratorinius darbus, seminarus, egzaminus ir kt.). Darbinė programa – tai veidrodis, atspindintis disciplinos mokslinį lygį ir dėstytojo kvalifikaciją. Darbinė programa nėra naujovė universitete. Ji jau buvo iki 1995 metų.

Darbinė programa – tai ne sovietinės studijų sistemos palikimas. Ji 7-ame dešimtmetyje buvo nukopijuota iš vakarų šalių (daugiausia Vokietijos) universitetų ir sunkiai skynėsi sau kelią. Nepriklausomybės metais darbinės programos atnaujinimo bandymai (jų buvo keletas) buvo nesėkmingi. Buvo nustatinėjamos netgi datos, iki kada visos disciplinos (moduliai) turi turėti darbines programas. Tačiau tokie nutarimai būdavo greitai užmirštami, o darbinės programos buvo keičiamos menkavertėmis modulių kortelėmis. Kodėl studijų sistemos vadovai nenori kontroliuoti savo pavaldinių? Gal todėl, kad pas mus demokratija ir autonomija. Ir gal visi čia dirba savarankiškai, sąžiningai ir maksimaliai efektyviai. Tačiau studentų apklausos ir viešoji žiniasklaida fiksuoja vis naujus faktus apie gėdingus egzaminavimo, plagijavimo, paskaitų neskaitimo ir kitus faktus.

Kodėl taip yra? Kodėl universitetų vadovybės nesiryžta parodyti savo įstaigų darbo kokybės ir esmės? Tam, atrodytų, yra daug priežasčių. Tačiau svarbiausia iš jų – noras paslėpti savo darbo broką. Pabandykime palyginti kokios nors disciplinos darbinę programą ir modulio kortelę. Darbinė programa – tai knyga, kurioje atskleistas visų paskaitų turinys su iliustracijomis, visų pratybų uždavinių pavyzdžiai, laboratorinių darbų aprašymai, egzaminų bilietų charakteristikos ir žinių patikrinimo formų aprašymai bei pagrindinės ir papildomos literatūros sąrašai, kuriuos universiteto studentas turėtų žinoti. Kai modulio apimtis lygi 4 kreditams, darbinės programos dydis gali siekti 50-60 psl.

Kodėl studijų sistemos vadovai nenori kontroliuoti savo pavaldinių? Gal todėl, kad pas mus demokratija ir autonomija. Ir gal visi čia dirba savarankiškai, sąžiningai ir maksimaliai efektyviai. Tačiau studentų apklausos ir viešoji žiniasklaida fiksuoja vis naujus faktus apie gėdingus egzaminavimo, plagijavimo, paskaitų neskaitimo ir kitus faktus.
R.Baltrušis, M.Gutauskas

Šiais laikais darbinės programos funkcijas atlieka modulio kortelė. Tai 2-4 puslapių lentelės formos dokumentas tik keliomis abstrakčiomis frazėmis apibūdinantis disciplinos turinį, medžiagos pateikimo formas ir jos dydį.

Darbinės programos ir modulio kortelės dydžių skirtumai rodo, kodėl nenorima imtis didesnio, svarbesnio ir naudingesnio dokumento rengimo. Ypač priešinasi tokio dokumento rengimui administracijos atstovai ir senato nariai. Jie nenori tam skirti laiko ir nenori atskleisti tikrosios jų skaitomų modulių medžiagos, kuri yra arba retai atnaujinama, arba neturi pakankamos apimties. Yra atvejų, kai žinomas labai užimtas administratorius vietoj 32h ar 48h paskaitų paskaito 3-5 kartus ir mokymo procesą užbaigia, pasiųsdamas studentus savarankiškai paskaityti kokį nors (dažnai pasenusį) vadovėlį, nurodytą modulio kortelėje.

Po tokio studijų semestro pabaigos nustembi, kai pamatai, jog 6 kreditų modulio paskaitų konspektas telpa ploname sąsiuvinyje, o studento žinios įvertintos 9 ar 10… Tai tik vienas demokratijos grimasų ir beribės autonomijos universitetuose pavyzdys. Darbinė programa, tai didelis kruopštus darbas, kuris atspindi ne tik būsimo specialisto parengimo sąlygas, bet ir dėstytojo kvalifikaciją. Jeigu dėstytojas turi tinkamai parengtą savo disciplinos darbinę programą ir ją reguliari atnaujina naujais mokslo pasiekimais, tai tokia programa tampa geriausiu jo darbo planu ir konspektu (jeigu kiekvienos paskaitos turinys suskaidomas į 5 min trukmės potemes).

Šiuo rašiniu mes nenorime ko nors įžeisti ar pamokyti. Tačiau nesuprantame: ką reiškia dirbti (dėstyti universitete) be darbinės programos? Tai avantiūra tikrąja to žodžio prasme. Neturėdamas darbinės programos dėstytojas gali dėstyti bet ką, arba visiškai nedėstyti. O administratorius (pvz. katedros vedėjas) taip pat nemato savo pavaldinio veiklos turinio. Tokia situacija dažnai patinka visiems (dėstytojams ir studentams), nes nereikia dokumentuoti savo veiklos universitete.

Kokius privalumus turi tie padaliniai (katedros), kurie turi realias, kokybiškai parengtas visų dėstomų disciplinų (modulių) darbines programas ? Pirmiausia, – tai tvarka mokymo procese. Ją gerai žino padalinio vadovas ir studentas. Joje nėra besidubliuojančių su kitais moduliais skyrių, pastraipų ar epizodų. Ji rodo ryšį tarp kitų padalinio modulių. Mokymo procesą lengva kontroliuoti medžiagos atnaujinimo ir darbo grafiko realizavimo prasme. Svarbiausia, kad darbinės programos blokuoja bet kokius bandymus tą pačią medžiagą dėstyti bakalauro ir magistro studijose.

Ką reiškia dirbti (dėstyti universitete) be darbinės programos? Tai avantiūra tikrąja to žodžio prasme. Neturėdamas darbinės programos dėstytojas gali dėstyti bet ką, arba visiškai nedėstyti.
R.Baltrušis, M.Gutauskas

Ką gali žinoti padalinio (katedros) vedėjas apie mokymo proceso turinį ir eigą, jeigu jis turi tik dabar vyraujančią modulio kortelę? Faktiškai nieko. Kortelės yra labai mažos apimties. Jose abstrakčia forma fiksuojamos tik bendro pobūdžio tezės. Keisdami modulių korteles padaliniai tariamai modernizuoja mokymo procesą. Tačiau realybėje jokios modernizacijos nėra, nes turinys praktiškai nepasikeičia.

Dėstomos universitete disciplinos (modulio) darbinė programa yra kertinis studijų proceso akmuo, nuo kurio priklauso: dėstytojo kvalifikacija, studento žinios ir universiteto prestižas. Ko reikėtų norint parengti kokybišką darbinę programą? Laiko ir pastangų prasme tai nepaprastas darbas. Pirmą kadenciją dirbantis universitete dėstytojas tam galėtų skirti iki 2 metų. Natūralaus dėstytojų kaitos atveju (kai programa paveldima) procesas galėtų sutrumpėti iki vienerių metų. Darbinės programos parengimo kokybė turėtų tapti svarbiausiu dėstytojo atestavimo kriterijumi.

Ką reikėtų daryti, kad studijų procesas universitetuose pasikeistų gerąja linkme? Pasaulio universitetai turi klasikinius specialybių sąrašus. Jų turėtų laikytis ir Lietuvos universitetai. Inžinerijos srityje norint gauti absolvento diplomą vidutiniškai reikia išklausyti apie 50±10 disciplinų (modulių) ir gauti teigiamą žinių įvertinimą. Vadinasi, pažangus universitetas turi turėti atitinkamą skaičių darbinių programų.

Studijų modernizavimo procese atpirkimo ožiu negali likti studentas. Negalima studento siųsti savarankiškai paskaityti to, ko dar nėra matęs pats dėstytojas. O paskui kaltinti studentą nusirašinėjimais, plagijavimu ar tingumu. Taip pat negalima toleruoti ir dabar dominuojančių dėstytojo veiklos vertinimo sistemų, kuriose lemiamą vaidmenį dažnai įgyja studento nuomonė (ypač apie paskaitų teorinį lygį, dėstymo metodiką ir žinių vertinimo metodologijas). Universitete turėtų likti tam tikri dalykai po tabu užraktu.

Universitetinių studijų procesų normalizavimui ir kontrolei vykdyti reikia įsteigti prie ŠMM ministerijos pastoviai veikiančią atestacinę komisiją. Ji rengtų mokslo ir studijų procesus reglamentuojančius dokumentus, vykdytų jų realizavimo kontrolę, atestuotų studijų programas ir dėstytojus, kontroliuotų mokslinių darbų lygį ir jų ryšį su studijomis.
R.Baltrušis, M.Gutauskas

Pirmiausia, tai dėstytojo kokybės vertinimas. Jo negalima atiduoti į studento rankas. Tai turi spręsti aukščiausia universiteto vadovybė. Skundai švietimo sistemoje yra normalus reiškinys. Juos reikia nagrinėti, o pasekmes šalinti. Bet neleistina viešai rinkti, skelbti ir komentuoti studentų nuomonės vienu ar kitu klausimu, sietinu su dėstytojo ar kito darbuotojo asmeniu. Jeigu tas ar kitas žmogus netinka moksliniam ar pedagoginiam darbui dėl kvalifikacijos, jis turi būti atleistas arba perkeltas kitur be viešų svarstymų.

Manome, kad universitetinių studijų procesų normalizavimui ir kontrolei vykdyti reikia įsteigti prie ŠMM ministerijos pastoviai veikiančią atestacinę komisiją. Ji rengtų mokslo ir studijų procesus reglamentuojančius dokumentus, vykdytų jų realizavimo kontrolę, atestuotų studijų programas ir dėstytojus, kontroliuotų mokslinių darbų lygį ir jų ryšį su studijomis. Be to, ši atestacinė komisija turėtų neleisti tvirtinti privačių universitetų licencijų, jeigu jie nesugeba parengti pilno dėstomų disciplinų darbinių programų paketo, besiskiriančio nuo panašių valstybinių universitetų atitinkamų dokumentų.

Be šito Lietuvos universitetuose vyraus populizmas, demagogija ir tarpusavio kaltinimai. Reikia priversti autonomiškus universitetus dirbti taip, kad kiekvienas iš jų turėtų pilną mokymo dokumentų paketą ir kvalifikuotus dėstytojus (užimančius pareigas tik viešų konkursų keliu be vietinių vadovų „kitokio pasirinkimo“galimybės) bei žingeidžius studentus. Universitetas taps ateities universitetu tik tada, kai tarp jo bendruomenės narių – studentų ir dėstytojų – įsivyraus pagarba ir lojalumas, entuziazmas ir kantrybė, pasitikėjimas ir tolerancija, išmintis ir atsakomybė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Išpuolis Barselonoje: įtariamasis suimtas (22)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: mažiausiai 13 žuvo sunkvežimiui įsirėžus į minią, praneša apie įkaitų dramą nuolat pildoma (280)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (3)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

V. Adamkus: mes buvome matomi, o dabar tos lyderystės nebejaučiu (145)

Tarpusavio ginčai, smulkių, nereikšmingų skirtumų pabrėžimas, vienybės ir lyderystės stoka....

Siūbuojantis Vilniaus tiltas įvarė siaubo: manė, kad jis sugrius (30)

Vingio parko tiltas ne juokais išgąsdino žmones, kai po didžiulio Robbie Williamso koncerto...

Vilniaus centre ant vejos nakvoja nuo sekmadienio: užsienio darbininkai pateko į nepavydėtiną padėtį (112)

Jau kelias dienas vilniečiai parkelyje prie Prancūzijos ambasados atkreipė į neįprastą...

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (334)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

Kelionė po Lenkijos pilis, kuriose buvo rezgami planai prieš Lietuvos kunigaikščius (6)

Kas gali būtų romantiškiau už pilis ? Ir kas gali būti įdomiau už kryžiuočių pilis? Pilis,...