Priklausomai nuo to, kas vatnikus analizuoja, jie gali būti skirstomi į daug įvairių kategorijų. TSPMI profesorius ar politologas, ar VU sociologas, galėtų nesunkiai sugalvoti virš penkių kategorijų. Aš, anot Google, esu tik lenkų kilmės lietuvių muzikantas. Tad į viską žiūriu paprasčiau.
Pagal Sinickio klasifikaciją, yra dvi pagrindinės vatnikų kategorijos: (1) papirktieji ir (2) užburtieji.
Papirktieji – tai tie, kurie yra finansuojami mūsų priešų. Jie, žinoma, garsiai rėkia, kad išorinių priešų nėra, o visi priešai yra vidaus priešai. Anot jų, mes patys dėl visko kalti, patys prisišaukiame bėdų ir turime iš pradžių viduje susitvarkyti, pasirūpinti žmonėmis, taip sakant, o ne žiūrėti, kaip kiti gyvena ir neieškoti priešų, kur jų nėra. Daugmaž toks naratyvas.
Jų užduotis yra propagandos gamintojo eksportuojamą melą skleisti konkrečioje rinkoje, užtikrinti palaikymą, servisą, remontą. Žodžiu, jie veikia panašiai, kaip veikia automobilių prekybininkai: parduoda užsienyje pagamintą automobilį (propagandą) ir užtikrina servisą (propagandos techninį aptarnavimą ir remontą), kad automobilis (propaganda) toliau važiuotų. Gerai prižiūrima, melodyzelinu varoma karieta gali tarnauti ne vieną dešimtmetį.
Užburtieji – tai tie, kurie tiesiog tiki centriuko propaganda, kurią papildomai palaiko papirktieji. Užburtieji yra automobilio (propagandos) pirkėjai. Papirktųjų tarpe daugiausia reiškiasi senos babos, kurias vaikai, deja, pamokė naudotis kompiuteriu ir kurios, deja, turi interneto prieigą.
Be babų yra ir kitų propagandistams naudingų idiotų. Į juos dabar reaguojame itin jautriai. Labai keista, kad anksčiau jie mums atrodė visiškai normalūs, nepaisant vis pasikartojančių svetimos gėdos epizodų. Viskas mums tiko. “Kam nepasitaiko”, kalbėjome su savimi. Kai mums panosėje rodė nuogą užpakalį, mums viskas tiko, bet kai Ukrainoje vyksta karas, staiga praregėjome.
Klausimas, kas toliau? Kiekvieną kartą po Seimo rinkimų, pamatę išrinktuosius, prisimename, kad lietuvis yra kaip auksinė žuvelė. Atmintis – trijų sekundžių. Tad neverta abejoti, kad 2023-uosius jūs sutiksite linguodami pagal Paškevičiaus dainas Kauno “Žalgirio” Arenoje, o iki tol, vasarą, dar spėsite ir į SEL koncertą išpirkti visus bilietus (ir ne vieną kartą). Ir nereikia dievagotis, jog taip nebus. Bus būtent taip, nes taip būna visada.
Vertinant racionaliai, vatniku apsimoka būti labiau nei aršiu Rusijos kritiku. Aiškinu, kodėl taip yra.
Rusijos kritikai gali pralošti. Tuo atveju jeigu Rusija laimi, tankų likučiai atriedės iki mūsų ir visi mes, garsiai varantys ant Rusijos ir rusų, būsime persekiojami, uždaromi, nuodijami. Šiuo metu tokia tikimybė atrodo sąlyginai nedidelė, bet kol Vakarai realios pagalbos Ukrainai nesuteikia ir leidžia jai kraujuot, tol tokia tikimybė nėra lygi nuliui. Be to, interneto atmintis – skirtingai nuo lietuvio – yra ilgesnė negu trijų sekundžių ir mūsų nuodėmes Rusijos atžvilgiu visada galima bus atkasti ir už tai nubausti. Tuo tarpu vatnikas, kad ir koks jis bebūtų, yra laimėtojo pozicijoje. Jam nieko blogo atsitikti negali ir neatsitiks.
Jeigu esate papirktas vatnikas, visuomet galite nusisukti nuo rėmėjo. Jums net neturėtų būti gaila ar gėda. Šioje vietoje noriu pateikti garsiąją citatą iš geriausios visų laikų repo dainos: “kokie n**** jausmai, tai tik darbas”. Taip jau padarė visi Putino draugai Vakaruose. Kovo 02 d. “New York Times” pranešė, kad Le Pen pareiškė, kad tai, ką padarė Putinas, yra verta papeikimo ir jo veiksmai iš dalies pakeitė jos nuomonę apie jį. Čia matyt svarbiausia dalis yra “iš dalies”. Berlusconi, anot vieno iš jo bendražygių, “neatpažįsta jame (Putine) žmogaus, kurį anksčiau pažinojo”. Merkel, kuri anksčiau pasistengė užtikrinti Vokietijos (o todėl ir visos ES ekonomikos) priklausomybę nuo rusiškų dujų, invaziją griežtai pasmerkė (gerai, kad pati savęs nesuplakė), bet Vokietijoje pakanka ultra-dešiniųjų, kurie vis dar tvirtina, kad dėl invazijos kalta NATO. Apie mažesnio rango veikėjus galima net nekalbėti. Esmė yra ta, kad bet kada galėsi pasakyti “jooooo, koks buvau kvailas”. Kaltas vis tiek Putinas. Ir kvailumas, naivumas, gerumas.
Jeigu esi užburtas vatnikas, situacija yra dar paprastesnė. Tave gi užbūrė piktoji propaganda. Kuo čia dėtas tu ir tavo tuščia makaulė? Tau gi smegeninė duota ne tam, kad galvotum, o tam kad registruotum įsakymus ir juos vykdytum.
Tu nesi kaltas, kad socialiniuose tinkluose skleidi nesąmones, kurias tau papasakojo rusiškas telikas ir tavo draugė Zinaida – baba iš kitos laiptinės. Tu gi esi auka. Tau gi reikia padėti. Tave reikia suprasti. Tau reikia atleisti. Ir tu būsi suprastas bei tau bus atleista, nes juk mes visi esame supratingi krikščionys, o ne beširdės vatos.
Jei galvojate, kad aš čia sarkastiškai juokauju, jūs klystate. Paklausykite, ką kalba Vokietijos valdžios vyrai, kaip jie vis dar atskiria rusų tautą nuo vieno blogo Putino. Šimtas milijonų nekaltų, užburtų avinėlių. Jei jų nenorime bausti, už ką bausti Lietuvos vatniką?
Lietuvis vatnikas gi nėra didžiosios, ypatingos, enigmatiškos rusų tautos dalis. Jeigu anie – protingi, išsilavinę, geri, ypatingi – nesugebėjo atsilaikyti prieš pikčiurnos propagandą, tai ko norėti iš mūsų babų, gyvenančių prie Kėdainių? Nejaugi bausime? Ne. Išklausysime, suprasime, atleisime. Būti vatniku – saugiausia pilietinė pozicija.
