Atkreipkime dėmesį, jog tuomet žmonės susibūrė neraginami jokiomis agitacinėmis skrajukėmis, jiems už tai nežadėtas joks „finansavimas“. Be to, įdomu, jog tie žmonės savo noru gynė jauną ir dar gležną valstybę, šiai jau patyrus rimtą ekonominį nepriteklių. Šiandien jau klausiame, ar tikrai 70 procentų gyventojų iškeistų laisvę į ekonominius rezultatus.
Tokiame kontekste vertėtų pastebėti, jog 1991-ųjų Sausio 13-ąją mes jau žinojome, kas yra nepriklausomybė, esant tuščioms vitrinoms, pilkoms gatvėms, nuolat politikuojant televizijoje, suirzus kasdienybės rutinoje... Tuo metu nebuvo nei „Pizza Jazz“, nei „Akropolio“, nei reklamų su akcijoms. Tada neturėjome net savo valiutos. Maža to, žmonės jau buvo supratę seimūnų oportunizmą, jau matė, kaip kai kurie Sąjūdžio lyderiai, pamiršę idealus, kapšnojosi dėl Seimo kėdžių. Ir štai net tokiomis aplinkybėmis Respublikos piliečiai gynė Parlamentą bei valstybę.
1991-ųjų Sausio 13-ąją pakako Lietuvos valstybingumo idealo. Tiesiog buvo aišku, kad suverenumas yra tikslas savaime, visa kita – antraeiliai dalykai. Bent tą lemtingą naktį politika buvo svarbiau už ekonomiką. Antraip nebūtų paaukota keturiolika žmonių gyvybių. Be to, 702 sužeisti, 52 iš jų suvarpyti kulkomis. Rumunijoje 1989-ųjų gruodį, revoliucijos metu, panikuojant diktatoriui žuvo daugiau nei 3000 žmonių (susumavus aukų skaičių Bukarešte, Sibiu ir Timisoaros miestuose). Tokie aukų skaičiai grėsė ir Vilniuje – laimei, mūsų šalyje jie buvo gerokai mažesni.
Pasirodo, kovojant už laisvę pačiais kilniausiais būdais, materialaus pritekliaus net nereikia. Mahatma Gandhi, jau būdamas politiniu lyderiu, badavo, gyveno asketiškai, iš politiko pašaukimo nedarė verslo. Tačiau toji įspūdinga Sausio 13-osios pergalė pačiais humaniškiausiais metodais jokiais būdais nereiškia, kad toliau viskas kryps tautos dvasinio tobulėjimo linkme.
Isaiah Berlinas savo garsiojoje esė „Dvi laisvės sąvokos“ atkreipė dėmesį į laisvės ir ekonominių sąlygų sąryšį. Anot šio autoriaus, reikia sukurti sąlygas laisvei vykdyti. Juk ką veikti su laisve skurstančiajam? – klausė britų filosofas. Jis, be abejo, turėjo omenyje kasdienybę, o ne išskirtinę dieną kai aukojamasi dėl rytojaus. Ir visai pagrįstai: nesukūrus atitinkamų sąlygų nepriklausomoje valstybėje, jos siūloma laisvė kasdienybėje tampa tik teorija, neįgyvendinama praktikoje.
Isaiah Berlinas kitoje savo esė apie Niccolo Machiavelli atkreipė dėmesį į tai, jog, šio Florencijos diplomato nuomone, nėra jokios nematomos rankos, kuri vestų visuomenę į harmoningą politinį gyvenimą. Politikoje nėra jokio dieviškojo elemento, kurio link mes judėtume. Taip pat Machiavellis nepripažįsta jokio platoniškojo idealo. Todėl politikoje tautos dvasiškai netobulėja. Tokia politinės filosofijos samprata nesukuria galimybės kalbėti apie įvykius, lemiančius judėjimą gėrio ir absoliučių vertybių įgyvendinimo linkme. Tačiau tie žmonės, kurie Sausio 13-ąją apgynė savo Parlamentą ir suverenumą, kaip tik ir buvo toji matoma ranka/galia, atvedusi Lietuvą prie „dieviškojo įvykio“ tiek politine, tiek religine prasmėmis: laisvė juk yra ne tik politinė, bet taip pat ir religinė vertybė, ypač totalitarinio komunizmo kontekste, kur tikintieji persekiojami. Tik klausimas štai koks: kas po to? Jei Machiavellis būtų galėjęs išgirsti Vytauto Landsbergio diagnozę Nepriklausomybės dvidešimtmečio proga jam ištariant „nusiritome“, ar Florencijos politikos meistras nepasakytų: „mano teorija teisinga: jūs nepajudėjote jokio tobulumo link. Jūs nusiritote“.
„Lietuvos istorija nežino masiškesnio, intensyvesnio ir sąmoningesnio idėjos išgyvenimo už tą, kurį Apvaizda padovanojo mūsų tautai 1989–1991 m. Dar niekada Lietuvos istorijoje mūšis už laisvę nebuvo toks visa apimantis ir mobilizuojantis. Ne karių ar inteligentų luomas šį kartą buvo pagrindinis Lietuvos idėjos nešėjas. Visa tauta vieningai ištarė Apvaizdai fiat, „tebūnie“. Vargu ar kada nors Lietuva sulauks tokios dovanos iš aukštybių, tokios, S. Zweigo žodžiais tariant, savo „žvaigždžių valandos“. Tokiomis dovanomis Dievas nesišvaisto. Ir ar neatsitiks taip, kad ateities kartos, žvelgdamos į praeitį, bus priverstos konstatuoti, jog Sąjūdis, Baltijos kelias ir Sausio 13-oji buvo viso Lietuvos istorinio kelio apvainikavimas, paskutinis reikšmingas mūsų tautos pasauliui ištartas žodis, po kurio prasidėjo tyla, palengva pereinanti į mirtiną kapų tylą.“ (Šiaurės Atėnai nr. 946. 2009 – 06 – 26 )
Taip, po 1989-1991 tautinės sąmonės kilimo prasme nieko didingo neįvyko, tačiau klausimas ar tam buvo proga. Vyrauja politologinis konsensusas, jog kai nėra išorinio pavojaus, nėra poreikio susivienyti. Dabar ekononomikos reikalų metas. Tai ir visos Europos ekononominių iššūkių metas.
Kai kurie Rytų Vidurio Europos tyrinėtojai 1989-uosius įvardija „annus mirabilis“. Perfrazuojant juos, Sausio 13-osios naktį, kai atstovėta prieš tankus, pasiaukota kovojant prieš totalitarinį barbarizmą, taip pat verta pavadinti stebuklingąja. Tą didvyriškos lietuvių laikysenos parą dominavo, Vaclavo Havelo žodžiais, begalių galia. Tačiau toji angeliška para nėra Dievo dovana – tai pačių žmonių sukurta politinė realybė. Juk niekas nežinojo, kad toji naktis baigsis pergale. Pergalė buvo pačių išplėšta, o ne dovanota.
Tą naktį žmonės buvo apimti kierkegardiškos baimės ir drebėjimo. Reikėjo egzistencinio angažuotumo rizikuoti vardan trispalvės, vardan valstybinės lietuvių kalbos, vardan teisės kalbėti apie okupaciją ir esmines žmogaus teises. Reikėjo iškovoti tai, kas šiandien naujai kartai yra duotybė, kaip ir savaime suprantama. Šiai naujai kartai pati Sausio 13-oji yra istorinis faktas, o ne gyva atmintis.
Akivaizdu, jog Sausio 13-osios fenomeną sukūrė ne koks nors „homo sovieticus“, o etinė pilietinė visuomenė. Pasirodo, mes ją turėjome. Tačiau, jei toks pilietiškumas buvo Sausio 13-ąją, kur jis išgaravo po didžiųjų įvykių? Bet tai ne tik mūsuose. Arabų „pavasaris“ liudija tą patį – po Egipto revoliucijos vėl siautėja suirutė, sąskaitos ir realpolitik manevrai. O Rytų Europoje puikus pavyzdys Ukraina: po Oranžinės revoliucijos taip pat neliko pergalės skonio. Artėja Europos futbolo čempionatas, Ukraina tam ruošiasi, tad ultimatumų nereikia, o Tymošenko galima ir šiaip paaukoti... Briuseliui pakaks pasakyti, jog Ukraina dar neatitinka demokratijos standartų.
Tokie jau klasikiniai pereinamojo laikotarpio (iš komunizmo į kapitalizmą ir demokratiją) – tranzitologijos autoriai kaip Juanas J. Linzas ir Alphredas Stepanas teigia, jog ,,etinė pilietinė visuomenė atstovauja tiesai, bet politinė visuomenė konsoliduotoje demokratijoje paprastai atstovauja „interesams“. Jei tai dėsnis, tiek to idealizmo ir tereikėtų laukti: įgyvendinus vienadienį politinį idealą, atslenka pilkoji kasdienybės realpolitik. Laimei, mes nuolat atsigręžiame į Sausio 13-ąją kaip į tautai šventą dieną. Taip bent jau vadovėliuose ir minėjimuose primename sau, kad nepamiršome suverenumo vertybės ir prasmės. Nors, deja, atsiranda „sociologinių tyrimų“, kuriais siekiama parodyti, jog, pavyzdžiui, Baltijos kelyje dalyvavo mažas procentas žmonių, o Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto tautiečiai susirinko neva tik norėdami tapti didvyriais, išgarsėti etc. Bijau, jog ateityje tokių „mokslinių“ rezultatų, kuriais siekiama dekonstruoti pamatinius valstybės pasiekimus, tik daugės.
Tačiau vietos optimizmui taip pat lieka. Visai pozityvus vaizdas susidarė Europos krepšinio čempionato metu: tuomet patriotiškumas ir gera nuotaika liejosi per kraštus – jos buvo tiek, kad atrodė, nuo valstybės ir plaukas nenukristų... Net kai paaiškėjo, kad mūsų krepšininkai medalių neiškovos, jie vis tiek ir toliau buvo audringai palaikomi. Argi visa tai neliudija, kad turime išlikusį begalinį tautinio tapatumo poreikį?
Tas poreikis buvo išreikštas multikultūrinėje Europos čempionato aplinkoje, greta ispanų, prancūzų, rusų, graikų, latvių. Visai kaip senais gerais LDK tolerancijos ir etninės įvairovės amžiais...