T.Janušauskas. Kovo 11-osios eitynėms – per daug dėmesio

Patriotinė-nacionalistinė Kovo 11-osios eisena Gedimino prospektu jau tapo tradicija. Lygiai taip tradicija tapo ir diskusija, ar eisena buvo patriotinė, ar nacionalistinė. Paklausyti, paskaityti ar pašnekėti apie pačias eitynes jau teko daugumai ir į diskusijos klausimą visi atsako patys sau, pagal pačių suvoktą „patriotizmo“ ar „nacionalizmo“ sąvoką. Kitaip ir būti negali, nes sutarimo dėl sąvokų nėra. Tai kam tos diskusijos? Apie ką jos?

Kiekybė

Drausti negalima leisti. Lygiai taip kaip ir „Baltic Pride“, Kovo 11-osios eitynių drausti nereikia. Vienaip ar kitaip, gyvename demokratijoje, o taikios demonstracijos dar niekam nepakenkė. Nors į Kovo 11-osios eiseną reaguoti būtina, stebint internetinę spaudą, nerimą pradeda kelti reakcijos gausa (suprantu, prie jos kukliai prisidedu ir aš). Ar tik neperlenkėm? Visi juk puikiai suprantame, kad reklama, net ir neigiama, yra reklama. Gausybė komentarų, diskusijų, pasisakymų suteikia įvykiui nepelnytos prasmės. Prezidentė, premjeras ir politinių partijų vadovybės greitai po įvykio išreiškė savo nedviprasmiškas nuomones (net ir prezidentės pozicijos nelaikau miglota). Ar to negana?

Neigiamos reakcijos gausa realios naudos teikia mažai ir, bijau, padaro daugiau žalos. Kaip, pavyzdžiui, gali įvykti bent menkiausias susikalbėjimas tarp save patriotais nuoširdžiai laikančių eisenos dalyvių ir juos pusgalviais (Mečys Laurinkus) ir atmatomis (Kristina Sabaliauskaitė) vadinančių, na, publicistų. Ar tie eisenos dalyviai, skaitantys solidesnes nei M. Laurinkaus ar K. Sabaliauskaitės mintis, pvz. gerb. Dariaus Kuolio, Valdemaro Kukulo, prof. Vytauto Landsbergio ar kt., iš tikro skaito tai, kas parašyta? Ar mąsto apie tai? Matyt, kad arba ne, arba mąsto tūnodami savo dėžutėse, dėl to visi neigiami komentarai tampa tik pašaru neapykantai.

Pripažinkime, nė vienas viešai išsakytas, pavadinkim, Lietuvos elito argumentas negali atsilaikyti „gero patrioto“ kritikos pinklėse, kurių pagrindas yra sąmokslo teorijomis ir visokiais pydarastų, negrų, žydų ir čigonų „baubais“ maitinamas. Tad ar tikrai verta kreipti tiek dėmesio?

Labai noriu tikėti, kad bent dalis pasisakymų buvo pilietinės valios išraiška, o ne politiniai žaidimai ar tiesiog proga pasisakyti.

Kokybė

Ko gero labiausiai nustebino D. Kuolys, kuris, reaguodamas į eitynes, pasišovė išsiaiškinti su Ričardu Čekučiu, kaip vis dėlto yra su šūkiu „Lietuva – lietuviams“: ar ir kaip jis turėtų būti naudojamas? Kam priskiriama jo autorystė?

Pirmas klausimas sprendžiamas labai greitai – abu autoriai primena skaitytojams teismo sprendimą, kuriuo yra įteisinta, jog šūkis yra vartotinas. Tačiau D. Kuolys suabejoja, ar skanduotė „Lietuva – lietuviams“ tikrai mėgina išreikšti LR Konstitucijos nuostatą, kad „valdžia priklauso lietuviams, t. y. asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę“, kai ji yra skanduojama kartu su šūkiu „Juden raus“ plakatų „Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ fone? R. Čekutis, nuolat straipsnyje naudodamas sąvoką „tauta“, matyt, kaip Lietuvos piliečių visumos apibrėžimą (ar tikrai?), nusprendžia net neatsakinėti į D. Kuolio interpretacijas.

Visiškai pritardamas D. Kuolio abejonei, noriu paklausti, kam apskritai apie tai reikia kalbėti? Nejau matant eiseną ir girdint skanduotes nėra akivaizdu, kad apie jokius piliečius ten nėra šūkaujama? Juk kam gi daugiau gali priklausyti nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos valdžia nei jos piliečiams? R. Čekutis, rodos, pateikia atsakymą kalbėdamas apie „Nepriklausomą valstybę, laisvą nuo žydrosios ES diktato“ ar „už Briuselio kremliaus pinigus nupirktus „genderlopus““ ir pan. (šis sąrašas, autoriaus teigimu, yra begalinis). Jų būtina saugotis, su jais kovoti.

Reikia sutikti, kad Europos Sąjungos ar, pvz., Tarptautinio valiutos fondo intervencijos tikrai ne visada duoda naudos, tačiau dar labiau reikia pri(si)pažinti, kad eisenos šūkiai su tokiais begaliniais baubais labai mažai turi ką bendra. Argi ne keistas būdas išreikšti nepasitenkinimą „gyvybinius tautos poreikius“ (kad ir kas tai bebūtų) niekinančiais kosmopolitais?

Kitas klausimas – kas pirmas pasakė, užrašė, įtvirtino ar šiaip mintijo junginį „Lietuva – lietuviams“, yra apskritai keistas. Jau pradėkime nuo to, kad toks posakis-šūkis yra tiek primityvus, kad V. Kudirkai, himno autoriui, turbūt būtų gėda priimti R. Čekučio brukamą autorystę. O jeigu ir būtų V. Kudirka (ar net pats Jėzus) kur nors šiuos du žodžius užrašęs, ar tai suteiktų bent kiek daugiau legitimumo juos skanduoti tokio formato renginyje šiandien? Tikrai ne. Ir visai būtų nesvarbu, ar šios „sentencijos“ autorius mąstė apie piliečius, ar apie Lietuvių tautą (tą, kurią Č. Milošas vadino filologijos produktu). Rėkiama yra čia ir dabar.

Šiandieniniai politiniai kontekstai, vertybės ir normos yra kitokios nei bet kada anksčiau. Ir taip galbūt būtų verta grįžti prie dalies senųjų vertybių ir normų ar dalies jų atsikratyti, tačiau šiandieninės eisenos ir jų skanduotės yra tiek šaukiamos, tiek girdimos dabarties fone, todėl nereikia vynioti į vatą ir vadinti savęs patriotais, paprastai tariant, XIX a. supratimu. Stilizuota svastika (kodėl ne gremžtukas ar kapliukas?) yra puikus tokios veidmainystės pavyzdys.

Ir vis dėlto problema slypi visai kitur. Kodėl niekas, bent jau tarp į mano akiratį patekusių autorių, išskyrus galbūt V. Kukulą, nemėgino paklausti, kodėl eisena tokia? Argi nebūtų naudingiau suprasti, kaip čia taip atsitiko, kad, pradėję nemokėjimu džiaugtis ir ašarojimu dukart per metus, mes dabar su nerimu laukiame, kuo virs Laisvės alėja Kaune Vasario 16-ąją ar Gedinimo prospektas Vilniuje Kovo 11-ąją? Šie klausimai tikrai nėra retoriniai, būtų labai įdomu paskaityti pagrįstus pamąstymus.

Ne kas kitas, o ta pati visuomenė užaugino tas eisenas. Ko gero, su pirmaisiais LR Konstitucijos žodžiais – „Lietuvių Tauta – prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę...“ – yra spendžiami spąstai. V. Kudirkos ir vėlesnėms kartoms labai reikėjo stiprių herojų ir didingos istorijos, kuri padėtų vėl pakilti iš pelenų. Ir padėjo, ir pakilo, ir labai džiugu. Gaila tik, kad šiandieninė, 1990-ųjų, Lietuva nedrįso atsiremti tik į tarpukarį ir toliau liko misti mitais.

Autorius yra Tautinių mažumų istorijos tyrinėtojas, Nacionalizmo studijų magistrantas.