Taigi tai, kas vyko šių metų kovo 11-ąją, Nepriklausomybės atkūrimo dieną, pagrindinėje Lietuvos gatvėje – Vilniaus Gedimino prospekte, jungiančiame Katedros ir Nepriklausomybės aikštes, tikrai verta atidesnio dėmesio. Skirtingi tos dienos nutikimai sukimba į vieną iškalbingą tekstą, duotą mums skaityti ir patiems save permanyti.
Šventinės misterijos tekstas
Štai, viename gatvės gale, prie parlamento, per patį kovo 11-osios vidurdienį pakeliamos trijų Baltijos valstybių vėliavos ir Lietuvos kariuomenės orkestras sveikina seimo narius, signatarus, užsienio šalių ambasadorius bei visus susirinkusius skambia senos tarybinės estrados melodijų pyne. Po trijų valandų kitame gatvės gale, greta Katedros, pasigirsta mergaičių traukiama partizanų „Alytė“: šviesūs veidai, gražūs balsai. Netrukus dainą pakeičia skustų vaikinukų skanduotė „Lietuva – lietuviams“. Mergaičių ir vaikinų rikiuotė žygiuoja Gedimino prospektu. Rankose – lietuvių tautos kultūrinių herojų portretai ir plakatas „Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“.
Po pergalingo žygio organizatoriai ir stebėtojai nešykšti komentarų žiniasklaidai. R. Čekutis prieš televizijos kameras aiškina, kad pagrindinį eitynių šūkį „Lietuva – lietuviams“ iškėlęs pats Vincas Kudirka. „Mes liekame ištikimi mūsų himno autoriaus idealui, dėl to jį skanduojame; mes lygiai tą patį kalbame, ką sakė Vincas Kudirka“,- pakiliai tvirtina jis. O mes skelbsime tarptautinį aliarmą dėl Lietuvoje propaguojamo rasizmo ir fašizmo,- dėsto žurnalistams A. Paleckis. Tą pačią dieną eitynių sukeltą „rasizmo ir neonacistinį tvaiką“ pasmerkia premjero patarėjas Virgis Valentinavičius, vėliau – ir pats premjeras. „Griežtą NE fašistinių jėgų apraiškoms“ taria Socialdemokratų partija, po jos – ir valdanti Tėvynės sąjunga.
Rašytojų ir visuomenininkų paraginta išsakyti savo poziciją dėl Kovo 11-osios jaunimo žygio, prabyla ir pati šalies prezidentė. Tačiau ir šįsyk, kaip ne kartą anksčiau, ji lieka mįslinga bei dviprasmiška. Pasak jos: „Bet kokios žmonių eitynės, jeigu tai susiję su patriotizmo išraiška, meile savo tėvynei, yra labai gražu ir sveikintina. Bet kokios eitynės, kurios skatina tautinę nesantaiką,- to Lietuvoje neturėtų būti“. R. Čekutis dar kartą viešai pareiškia, kad jokios tautinės nesantaikos jo vadovaujamas jaunimas nekurstęs, kad eitynėse skanduotus šūkius kaip tinkamus esąs įteisinęs pats Lietuvos teismas. Taigi visa, kas Gedimino prospekte vyko, turėtų būti „labai gražu ir sveikintina“.
Istorinis kontekstas
Pažvelkime atidžiau: kokiais šventės dieną atliktais ritualiniais veiksmais mums siūloma gėrėtis ir grožėtis? Kokie ženklai tokiais veiksmais mums siunčiami? Šių metų kovo 11-osios tekstui suprasti būtinas platesnis istorinis kontekstas. Prisiminkime, kokia svarbi politinei Letuvos laisvei buvo tiesa. Būtent istorine tiesa apie Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, apie 1940-aisiais įvykdytą Lietuvos okupaciją daugiau nei prieš du dešimtmečius grindėme atkuriamą šalies nepriklausomybę. Nuo tiesos, nuo moralinio įsipareigojimo ją teigti ir ginti tuomet iš esmės priklausė ir Lietuvos laisvė. Nuo tiesos ji priklauso ir šiandien. Ne mažiau reikalinga atkuriamai krašto nepriklausomybei buvo kultūrinė tautos tradicija.
Personažų vaidmenys
R. Čekučio ir A. Paleckio rašomas tekstas neigia pačius nepriklausomybės pamatus – neigia tiesą ir kultūros tradiciją. Taip, neigia tiesą, nes viešai klaidina visuomenę. Neigia tautos kultūros tradiciją, nes ją iškreipia, suvulgarina, subjauroja. Šventinėje misterijoje pasirodžiusi A. Paleckio figūra šį neigimą išreiškia tiesmukai. Jam skirtas nesudėtingas, bet iškalbingas vaidmuo: Kovo 11-osios minėjimą jis tik stebi - pats Nepriklausomybės dienos nešvenčia. Tačiau žinome, kad tai ypatingas stebėtojas, viešai neigiantis sovietinę Lietuvos okupaciją, niekinantis už laisvę sudėtas lietuvių aukas - „Sausio 13-ąją savi šaudė į savus“.
A. Paleckio poziciją papildo ir dar tiesmukiau išsako kitų stebėtojų iškeltas šūkis – „Nužudyk savyje valstybę“: nužudyk atkurtą Lietuvos politinę bendruomenę, nužudyk laimėtą tautos laisvę. Lietuvių tautinio centro pirmininko personažas šioje misterijoje šiek tiek sudėtingesnis. Tačiau ir jo paskirtis ta pati – neigti atkurtą krašto nepriklausomybę, griauti jos moralines atramas.
„Lietuva – lietuviams“
Išgirdęs R. Čekutį žiniasklaidai teigiant, kad šaukdami „Lietuva – lietuviams“ jis ir jo išrikiuotas jaunimas „skandavo himno autoriau idealą“, suglumau. Esu nesyk skaitęs V. Kudirkos tekstus, bet taip ir neradęs tokio jo palikto idealo. Puoliau dar kartą versti ir raštų tomus, ir V. Kudirkos redaguotą „Varpą“. Tik 1896 metų 1-ame “Varpo” numeryje atradau ne V. Kudirkos, bet Kazio Griniaus straipsnį, kuriame esama žodžių: „Lietuva priguli lietuviams ir jie privalo rūpintis apie save!“. Tokiais žodžiais būsimas Lietuvos prezidentas nusakė pavergtos tautos ryžtą tapti suverenu savo krašte. Po bergždžių paieškų kreipiausi į patį R. Čekutį: gal jis galėtų savo viešus žodžius pagrįsti konkrečiu himno autoriaus tekstu? Gavau elektroninę nuorodą į 1902-aisiais „Varpe“ paskelbtą Lietuvių Demokratų Partijos programos projektą. Atkreipiau R. Čekučio dėmesį, kad jo atsiųstas tekstas parašytas ir paskelbtas prabėgus trims metams po himno autoriaus mirties, ir dar kartą pasiteiravau, ar jis gali viešai pasakytus žodžius paremti V. Kudirkos citata. Jokio papildomo teksto nebesulaukiau.
Beje, R. Čekutis su draugais išniekina ir Lietuvių Demokratų Partiją. Kodėl? Mat jos žodžius išgriebia iš vieno istorinio konteksto ir brutaliai perkelia į visiškai kitą. 1902-ųjų spalį įsisteigusi partija įpareigojo Kazį Grinių, Povilą Višinskį, Joną Vileišį, Jurgį Šaulį ir Joną Bortkevičių parengti programos projektą. Per mėnesį parašytame ir „Varpe“ paskelbtame projekte iš tiesų rašoma: „“Lietuva – lietuviams“, „Lietuva tur būt laisva“ – šis, iš pradžios nedrąsus, šauksmas pradėjo apimti vis didesnes ir didesnes žmonių minias“. Tačiau čia pat ir paaiškinama šio „šauksmo“ reikšmė: Maskolijos pavergta ir naikinama Lietuva norinti atgauti savo teises – spaudą lotyniškais rašmenimis, žodžio, jaunimo ugdymo, tikėjimo, susirinkimų, pagaliau įstatymų leidybos laisvę, teisę lietuviams eiti valstybines pareigas Lietuvoje.
1903 metais susirinkęs partijos suvažiavimas parengtos programos nepatvirtino. Rusijai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, keitėsi lietuvių demokratų nuostatos. Jau 1905-aisiais Lietuvių Demokratų Partija pasivadino Lietuvos Demokratų partija, o tais metais „Varpe“ paskelbtuose partijos narių atsišaukimuose reikalaujama „lygių tiesų [t. y., teisių] visoms mažomsioms tautoms ir tikėjimams Lietuvoje“, „autonomijos su seimu Vilniuje, renkamu visuotiniu, lygiu, slaptu ir tiesiu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“, aškinama, kad tik demokratiškoji Lietuva „tegali kovoti už liuosybę ir ji tik tegali garantuoti visoms kitoms, kad ir mažiausioms tautoms, pilnai lygias tiesas [teises]“.
Akivaizdu, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“, išsakytas 1902-aisiais Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte, kur lietuvybė buvo persekiojama ir naikinama, turėjo visiškai kitą reikšmę, nei tas pats šūkis, skanduojamas 2011-aisiais Lietuvos Respublikoje, kurioje įtvirtinta valstybinė lietuvių kalba, piliečių politinės teisės ir jų renkamas visuotinis seimas Vilniuje. Prieš šimtmetį toks šūkis išreiškė tautos savarankiškumo siekį, šiandien – priešiškumą bendrapiliečiams. Neatsitiktinai prieš trejetą metų to paties jaunimo eisenoje jis buvo skanduojamas kartu su šūkiu „Žydai – lauk“: „Juden raus“.
Kamerad Müller
Lietuvos kultūros tradicijai paneigti skirta ir rėksminga vokiečių nacionalisto kalba prie buvusių KGB rūmų. Būtent šių rūmų rūsiuose, Vokietijai okupavus Lietuvą, buvo kalinami ir kankinami naciams nepaklusę lietuviai ir lenkai. Būtent iš šių rūmų jie buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas ir Panerių duobes. Suteikęs žodį vokiečių neonaciui Kovo 11-ąją, R. Čekutis pamynė vieno iškiliausių XX amžiaus lietuvių intelektualų Stasio Šalkauskio priesakus, išsityčiojo iš lietuvių šviesuomenės karo metais sudėtos aukos.
Vos pradėjus Vakarų Europoje stiprėti fašizmui ir nacionalsocializmui, filosofas S. Šalkauskis iškėlė Lietuvos valstybei uždavinį - „apsiginkluoti prieš nacionalizmo pavojų“. Pasak jo, lietuvių visuomenei, ypač jos jaunimui, būtina „apsisaugoti nuo apraiškų, kurios suteptų tautinę mūsų sąžinę agresyvaus nacionalizmo žygiais“. Mat nacionalizmas neturįs nieko bendra su tikru patriotizmu, kuriam būdinga ne tik savos, bet ir kitų tautų meilė. Nacionalizmas, S. Šalkauskio teigimu, kaip bolševizmas, pamina bendražmogišką moralę bei teisę ir šitaip „žudo pačią tautą“. Taip, liguista, iškreipta meilė žudo taip pat, kaip neapykanta. Tokiomis nuostatomis remdamasi lietuvių inteligentija pasipriešino nacių siekiams iš tautos jaunuolių suburti SS legioną.
Savo gyvenimais gindami Lietuvos jaunimą nuo nacizmo mūsų rašytojai, akademikai, dvasininkai, žurnalistai 1943-aisiais važiuoja į Štuthofą. 2011-aisiai Lietuvos mergaitės ir berniukai, pagarbiai klausydamiesi vokiečių neonacio riksmų, dalyvauja makabriškose prosenelių aukos išniekinimo apeigose – greičiausiai patys to nejausdami ir nesuprasdami.
„Viskas teisėta“
Kovo 11-osios misterija nebūtų įmanoma be scenos darbininkų, apšvietėjų ir kito pagalbinio personalo. Kaip ypatingą spektaklio talkininką R. Čekutis žurnalistams paminėjo Lietuvos teismą – ir šįsyk pasakė tiesą. Iš tikrųjų, 2009 metų sausio 28 dieną, išnagrinėjęs bylą Nr. 1-181-648/09, Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėjas Artūras Pažarskis paskelbė, kad viešai skanduoti „Lietuva – lietuviams“ esą tinkama ir teisėta – taigi „gražu ir sveikintina“. Taip gatvėje šaukiant, pasak teisėjo, yra išreiškiama Lietuvos Konstitucijos nuostata, kad „valdžia priklauso lietuviams, t. y. asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę“. Tai žodžiai iš teismo nutarties, kuria buvo išteisintas savanoris Paulius Peciulevičius, 2008-ųjų kovo 11-osios eitynių dalyvis. Mat tuo metu, kai jo draugai skandavo „Juden raus“, jis tik atitarė: „Lietuva – lietuviams“.
Tokio žemiausio teismo sprendimo prokurorai neskundė. Jis taip ir liko priimtas Lietuvos Respublikos vardu. Todėl, norėdama geriau išreikšti Konstitucijos dvasią, prezidentė šaukiniu „Lietuva – lietuviams“ nuo šiol gali sveikinti premjerą ir ministrus, Konstitucinio Teismo teisėjai - vienas kitą, mokytojai – mokinius, o darželinukai – savo tėvelius. Taigi R. Čekučio ir A. Paleckio misterija išties didinga – ją laimina ir joje veikia visa mūsų atkurta Respublika.
Ar galėjo būti Respublikos vaidmuo kitoks? Taip, jei jos vardu veikiantys asmenys būtų bent šiek tiek susipažinę su mokykline teksto analize ir suprastų, kad teksto reikšmės nemaža dalimi priklauso nuo konteksto. Mat kai vieni šaukia „duok“, o kiti čia pat rėkia - „į snukį“, žodelis „duok“ netenka labdaros, paslaugos prašymo ar kitos malonesnės reikšmės. Šūkis „Lietuva – lietuviams“, Nepriklausomybės dieną ne sykį skanduotas kartu su „Juden raus“, jau įgijo tautinės neapykantos spalvą. Ir net pačios išradingiausios Konstitucijos interpretacijos tos spalvos nebeištrins.
O gal mūsų teisėjams ir prokurorams pristigo ne raštingumo, bet savarankiškumo ir pilietinės drąsos? Juk jie matė, kaip visuomenės pasipiktinimą sukėlusių antisemitinių publikacijų autorių išteisina Vyriausiasis administracinis teismas, kaip išteisinančią nutartį parengusį teisėją prezidentė be mažiausių skrupulų paskiria šio teismo pirmininku. Taip paremdama abejotiną teisėjo sprendimą politine galia. Tąja galia, kurią jai suteikė Lietuvos tauta.
Taip ratas užsiveria: mums lieka siurrealistinis Lietuvos valstybės, Lietuvos politinės bendruomenės savižudybės vaizdas. Tame rate esame ir mes – nedalyvaujantys misterijos dalyviai: mūsų politinės partijos ir jų jaunimas, Vilniaus lietuviškos, lenkiškos, rusiškos ir žydiškos mokyklos, moksleiviai ir studentai, skautai ir ateitininkai. Esame visi, išskirtinę Lietuvos dieną pagrindinę valstybės gatvę palikę A. Paleckiui, R. Čekučiui, M. Mülleriui ir kariuomenės orkestro pučiamoms senoms tarybinėms melodijoms.