Šią savaitę paskelbti atnaujinti „Eurostato“ duomenys apie socialinės atskirties mastą ES šalyse. Statistika rodo, kad 33,4 proc. Lietuvos gyventojų 2011 m. gyveno ties skurdo riba, ir tai buvo vienas blogiausių rodiklių Europoje.
Pagal tyrimo metodiką, skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio. Remiantis tokiu kriterijumi, Lietuvoje skurdo rizikos riba 2011 m. buvo 691 litas per mėnesį vienam asmeniui ir 1452 litai šeimai, kurioje yra du suaugę asmenys bei du vaikai iki 14 metų amžiaus.
Kiek anksčiau žiniasklaidoje buvo skelbti duomenys, kad rekomenduojamas maisto produktų krepšelis keturių asmenų šeimai Lietuvoje kainuoja 965 litus. Kitaip sakant, tiek šeima turėtų išleisti, kad negyventų pusbadžiu, maitintųsi tinkamais, nors ir ne kokiais prabangiais produktais.
O dabar dar paskaičiuokime: jeigu ties skurdo riba balansuojanti ar ją jau peržengusi šeima iš savo menkų pajamų Lietuvoje stengiasi bent tinkamai maitintis, tai tokiai šeimai visoms kitoms mėnesio išlaidoms geriausiu atveju turėtų likti apie 500 litų. Taigi – apie 16-17 litų dienai. Visiems keturiems šeimos nariams.
Kad nebūčiau apkaltintas spalvų tirštinimu, privalau paminėti, jog „Eurostato“ duomenis reikia tam tikru mastu pakoreguoti, kadangi juose tikrai neatsispindi dalis žmonių pajamų, gaunamų arba vokeliuose, arba iš niekur nedeklaruotos veiklos. Taip pat tam tikrą papildomą pajamų dalį (pastaruoju metu mažėjančią) sudaro emigrantų į Lietuvą siunčiami pinigai. Taigi lengviau atsikvėpkime – ne kas trečias, o gal tik kas ketvirtas ar net tik kas penktas žmogus Lietuvoje gyvena vos sudurdamas galą su galu.
Tačiau ir tas „tik“ vis viena skamba grėsmingai.
Kiekvienam aišku, kad negalime padėties Lietuvoje lyginti nei su Liuksemburgu, nei su Švedija ar net Portugalija. Pernelyg skirtingu keliu atėjome į XXI amžių.
Tačiau prieš dvidešimt penkerius metus dabartinės Čekijos ekonomikoje taip pat vyravo socialistinė nuosavybė, kuri vėliau irgi buvo masiškai privatizuota. Ten, kaip ir pas mus, būta garsių privatizavimo skandalų ir juos sekusių tyčinių stambių įmonių bankrotų. Gal kiek mažesniu mastu nei pas mus, bet ir Čekijoje išplitusi korupcija.
Tačiau pagal socialinę atskirtį, tiksliau, pagal menką jos lygį, Čekija yra tarp pirmaujančių Europos valstybių. Net nepakoregavus pagal lietuvišką modelį Eurostato duomenų (ten taip pat esama šešėlinės ekonomikos), Čekijoje ties skurdo riba arba žemiau jos gyvena tik šiek tiek daugiau kaip 15 proc. piliečių, o tarp pensininkų tokių nėra (neįtikėtina!) nė dešimtadalio.
Net jeigu atsižvelgtume į milžiniškas mūsų išlaidas naftos ir dujų importui, santykinai didesnes nei čekų mokami milijardai, vis viena peršasi mintis, kad kažkas iš principo negerai klostosi Lietuvos ekonomikoje ir valstybės socialinėje politikoje, jeigu mūsų ir čekų socialinės atskirties rodikliai taip smarkiai skiriasi.
Atsakymo į šį klausimą galima ieškoti analizuojant visų politinių pakraipų vyriausybių padarytas ir dabar daromas klaidas. Ir makroekonominiu lygmeniu, ir pagal požiūrį į smulkųjį verslą, ir pagal mokestinę politiką. Bet jau analizuota daugybę kartų. Velnias nusilaužė abi kojas tarp stirtų ataskaitų braidydamas. Paprastam piliečiui tos ataskaitos ir disertacijos – kosmoso platybės.
Paprastas pilietis galvoja paprastai ir ne vienas jų jau sugalvojo valstybės šventės dieną išeiti į gatvę demonstruoti prieš savo valdžią. Geresnės progos nerasi!
