Deja, šiandien dažnas, paklaustas apie Lietuvos partizanus, iš karto prisimena tik pokario laisvės kovų kovotojus. Ir tam yra ne viena priežastis. Be abejonės ir ta, kad sovietinė 1940 m. okupacija nubraukė antrame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje prasidėjusias pastangas rašyti ir leisti 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų dalyvių, tarp jų ir partizanų, atsiminimus.
Buvusios valdžios akyse tai buvo antisovietinė literatūra. Deja, po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo 1919–1920 m. partizanų jau veik nebebuvo likę ir jie negalėjo pasidalinti savo atsiminimais kaip pokario partizanai.
Nedažnai partizanai prisimenami ir minint 1918–1920 metų nepriklausomybės kovas, nors jų nuopelnai ne ką mažesni nei Lietuvos armijos karių. Pusantrų metų puolant vienam po kito priešui – bolševikams, bermontininkams, lenkams – nedidelė Lietuvos kariuomenė negalėjo visur spėti, ir ją pakeisdavo iš gyventojų daugiausia Šaulių sąjungos iniciatyva sudaryti partizanų būriai.
Vienas tokių kovų su į Šiaurės Lietuvą 1919 m. įsiveržusiais bermontininkais dalyvių buvo Šiaulių apylinkėse veikęs Felikso Šemetos vadovautas Kužių būrys. Tiesa, broliai Šemetos (be Felikso dar Aleksas ir Ipolitas) iš pradžių rizikavo gyvybėmis parūpindami Lietuvos armijai amuniciją iš vokiečių karinių sandėlių Šiauliuose, gudraudami ir pirkdami ją iš palankiai jiems nusiteikusių vokiečių.
Vėliau F. Šemetos suformuotas partizanų būrys kovėsi su gyventojus terorizavusiais bermontininkais, nutraukinėjo jų telefono ir telegrafo ryšius, rengė diversijas geležinkelio atšakoje tarp Kuršėnų ir Šiaulių, vertė nuo bėgių karinius bermontininkų traukinius.
Apie šias kovas ir pasakoja savo knygoje „Eilinio partizano atsiminimai“ Aleksas Šemeta, kuriam 1919 m. buvo vos šešiolika. Knygą spaudai parengusios Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentės dr. Jolantos Mažylės teigimu, A. Šemeta atsiminimus pradėjo rašyti dar tarpukariu, bet baigė jau emigracijoje JAV.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką apie partizanų mūšį Smiltynės kaime su plėšikaujančių bermontininkų būriu.
Mūšis Smiltynės kaime
Tuo laiku Kužių geležinkelio stotyje, Kužių miestelyje ir Amalių dvare keitėsi stovėję daliniai. Naujai atvykę buvo ir aktingesni, ir alkanesni, nes pagal paskutines žinias, jie jau buvo spėję apiplėšti pakelėj esančius ūkininkus ir apsistojimo vietose šiaip pasiturinčius gyventojus.
Turint galvoje, kad artimiausioje ateityje turės prasidėti kariniai veiksmai kiek plačiau, Feliksas pasiuntė partizanus paraginti artimiausius pakelių gyventojus pasitraukti laikinai iš gyvenviečių ir apsigyventi miškuose, paliekant namų priežiūrai senesnio amžiaus vyrus ir moteris, o gyvulius ir kitą kilnojamąjį turtą pasiimti su savimi. Kas dėl miškų, tai šioje apylinkėje jų buvo gana daug ir didelių, į kuriuos tikrai nedrįs bermontininkai brautis ieškodami pasislėpusių gyventojų.
Raginimas buvo suprastas, ir dar tą pačią dieną prasidėjo savotiškas „persikraustymas“ į miškus. Šio raginimo daugiausia paklausė didesnių pakelių gyventojai, o toliau nuo jų esantieji vis delsė ir nežinia ko laukė, nors visi buvo pasiruošę kiekvienu momentu pasitraukti miškan į vietas, kurias jau iš anksto buvo tam paruošę.
Vos tik sugrįžo keli išsiųsti vyrai raginti gyventojus trauktis į miškus, labai susijaudinęs ir net nebegalėdamas aiškiai ištarti žodžio pas mus atbėgo kaimynas, partizanas Lūšys. Jo pirmųjų žodžių iš tiesų nebuvo galima suprasti, tačiau viena buvo aišku, kad kažkas įvyko nepaprasta. Ir tik po to, kai mūsų pastangom jis buvo kiek apramintas, ir galėjo pasakyti, kas iš tikrųjų įvyko.
– Bermontininkai užpuolė mūsų namus ir viską plėšia, – pagaliau ištarė Lūšys.
– Kiek tų plėšikų pas jus atvyko? – pirmasis buvo čia atsiradusio Feliaus klausimas.
– Daug. Jų pilna sodyba, – dejavo Lūšys.
– Ar gali, maždaug, pasakyti jų skaičių? – vėl teiravosi jo, tačiau Lūšys nesistengė į tai atsakyti, o tik prašydamas pagalbos vis kartojo:
– Greičiau, Feliksai, greičiau!
Žinoma, laukti nebuvo laiko. Reikėjo gelbėti plėšikų užpultą kaimyną, ginklo draugą.
– Kiek čia dabar mūsų yra? – žvilgsniu permetė susirinkusius Felius.
– Devyni, – kažkas greitai suskaičiavo.
– Nesvarbu, kiek čia mūsų yra. Juk mes namuose, o jie čia tik pirmą kartą, todėl tik trenkime jiems pirmą smūgį, ir jie bėgs kaip pasiutę šunys, – taisė nuotaiką vienas iš partizanų. Tai buvo dar jaunas ir energingas vyrukas, partizanas Kiudulas. Man atrodo, kad jis vėliau nepriklausomybės laikais buvo mūsų šauniosios kariuomenės karininkas.
Gavę paskutinius nurodymus, jaunatviškos ugnies pagauti, mes labai greitai perbėgome mūsų miškelį ir atsidūrėme kaimyno Lūšio sodybos patvoryje, už kurios buvo matyti kieme bešeimininkaują bermontininkai. Kiek jų tenai, greitai nustatyti nebuvo įmanoma, nes jie visuose pastatuose „triūsė“ ir, ką geresnio suradę, nešė į kiemo viduryje stovinčias gurguoles.
Vienas iš jų, plačiai besišypsodamas, grįžo iš vištidės, po pažastimis laikydamas kudakuojančias dvi vištas. Kitas, matyt, jau kelintas kartas pakartotinai ėjo svirnan. Trečias jau be kepurės visaip stengėsi pasigauti didžiausią žąsį iš išgąstingai išsiblaškiusio žąsų būrio. Dar kiti šeimininkavo gyvenamose patalpose.
Visi buvome vietoje. Gavome nurodymą maskuotis už žabarų tvoros, skiriančios ganyklą nuo sodybos, ir laukti, kada bus ženklas pradėti tuos „svečius“ vaišinti.
Felius su Ipoliumi stovėjo visai prie ganyklon vedamų vartų, aš su Jokubausku kiek arčiau prie šioje pusėje tvoros esančios pirtelės pastato. Visi kiti buvo išsisklaidę kiek plačiau palei tvorą.
Ipolius buvo pasislėpęs už kaduginės tvoros, bet Felius stovėjo prie vienos eglaitės ir stebėjo kieme vykstančią „prekybą“.
Kai aš pradėjau akimis sekti prie svirno pasirodančius kitus bermontininkus, Jokubauskas timptelėjo man už rankovės ir parodė į Felių, kuris kaip tik tuo laiku pakėlė prie peties šautuvą ir ėmė taikytis. Aš instinktyviai nukreipiau savo žvilgsnį ta kryptimi, kur turėjo būti taikinys, ir aiškiai įsitikinau, kad tuo taikiniu buvo dviejų vištų nešėjas, kaip tik jis dabar stengėsi peržergti spygliuotų vielų tvorą, bet jam tai nelabai sekėsi, nes abi gaudytojo rankos buvo užimtos laimėtu grobiu.
Nuskardėjo pirmasis vienišas šūvis, kuris atpalaidavo svetimų vištų mėgėją nuo vargingo darbo, nes paleistos vištos, surištomis kojomis, šokinėjo ir sparnais plasnojo, ieškodamos išsilaisvinimo. Buvęs jų nešėjas jau buvo persisvėręs per spygliuotų vielų tvorą taip, kad jo rankos lietė žemę kitoje tvoros pusėje, o kojos šioje pusėje, ir šis kariautojas užpakaliu stiepėsi aukštyn.
Tuo pačiu metu Ipolius nutarė ateiti pagalbon vaikomai žąselei, kuriai greitai praėjo būtinybė gelbėtis. Jos vaikytojas, lengvai klupdamas, atsipalaidavo nuo šios žemės svetimų gėrybių troškimo, o žąselė, plasnodama savo didžiuliais sparnais ir tankiai kraipydama jau gerokai apipešiotą uodegą skubėjo prie išsigandusių žąsų būrelio.
Pirmieji šūviai buvo ženklas, kad veiksmai prasidėjo.
Pagauti savotiško jausmo visi partizanai pradėjo šaudyti tokia nepertraukiama ugnimi, kad iškart užvirė tikras pragaras. Žinoma, tie šūviai nebūtinai buvo nukreipti į pasirinktus taikinius, bet iššaukti kovotojo jausmo, pirmą kartą atsidūrus kautynių aplinkoje. Tą jausmą yra išgyvenęs kiekvienas, kuriam tekę tokioje padėtyje atsidurti. Kai kas jį vadina „pirmuoju krikštu“, kai kas „pirmuoju parako pauostymu“. Tačiau, kaip mes jį bevadintumėme, jis yra savitas ir tikras! Šį jausmą aš išgyvenau Amalių dvare, baudžiant bermontiniškuosius plėšikus.
Viskas truko labai trumpai, bet padarė įspūdį ir priešams, ir saviškiams. Nutilus šūviams, sodyboje įsiviešpatavo mirtina tyla. Tik Ipoliaus pašautasis žąsies gaudytojas gana garsiai prašė pagalbos, bet niekas tuo metu jam jos suteikti negalėjo. Jo dejavimas tik priešo pusėje darė tam tikros demoralizuojančios įtakos, nes jie puikiai suprato, kad juokų laikas iš tiesų pasibaigęs.
Tačiau toji „tyla“ buvo tik vienas akimirksnis. Aš vos spėjau pamatyti, kaip du bermontininkai išbėgo iš svirno ir tuojau pasislėpė už sienos. Trečiasis bandė iš gyvenamojo namo durų perbėgti kiemą, bet tik porą žingsnių žengęs kieman, žaibo šuoliu spruko atgal ir per atidarytas duris kelis kartus iššovė į Dievo langą. Tuo pat laiku pastebėjau, kad mano kaimynas iš kairės, Vladas Jokubauskas, labai judriai pakeitė poziciją ir jau ieškojo tvoroje skylės, per kurią galėtų iškišti šautuvą. Mane tai sudomino. Ėmiau sekti vietą, kuri turėjo atkreipti Jokubausko dėmesį.
Tarp svirno ir didžiulės naujos daržinės, kuri nuo svirno buvo apie penkiasdešimt metrų, ant specialaus paaukštinimo buvo sukrauta nemaža krūva šiaudinių kūlių, paruoštų baigti dengti naujosios daržinės stogą. Daugiausia bermontininkų buvo svirne, nes iš čia jie tempė gėrybes į gurguoles.
Užpulti netikėtai, jie neturėjo progos laisvai pasitraukti, todėl dabar po vieną ar du ėmė perbėginėti iš svirno prie šiaudinių kūlių krūvos, kad nuo čia galėtų pasiekti daržinę, o nuo jos pabėgti dar toliau nuo pamiškės. Bet tą manevrą pirmiausia pastebėjo Jokubauskas. Porai jų jau buvo pasisekę tuo keliu apleisti svirną, bet trečias nebuvo toks laimingas. Neveltui Jokubauskas buvo iššaudęs kelis šimtus šovinių per pratybas! Kai trečias bermontininkas taip pat bandė savo laimę, drauge su savimi vis dar tempdamas kažkokį ryšulį, Jokubauskas jį tučtuojau išlaisvino nuo to vargo.
Svirne buvę bermontininkai pamatė, kad šis kelias jau atkirstas. Tada jie ėmė daužyti svirno langą, esantį kairiajame sienos šone. Tačiau kai tik pirmasis pabandė per jį sprukti, kažkas iš kairiajame sparne esančių jį tiesiog „patupdė“ tarplangėje.
Laimingesni buvo tie, kurie liko gyvenamosiose patalpose. Jie laisvai išsėlino lauk per galinius namo langus ir, prisitaikę prie vietų, pradėjo labai tankia ugnimi apšaudyti mišką. Bet taip nevykusiai, kad jų šūviai skriejo kelis metrus viršum mūsų galvų, ką tvirtino byrančios nuo eglių viršūnių skujos ir pakirstos šakelės. Jų ugnis truko neilgai. Kadangi Feliaus jau buvo patvarkyta, kad nereikia be reikalo iššauti nė vieno šovinio, tai iš mūsų pusės jokio atsakymo bermontininkai nesulaukė. Užtai buvo įsakyta neišleisti nė vieno plėšiko iš svirno.
Ipoliaus kliudytas žąsies mėgėjas, nesulaukęs prašomos pagalbos ir, matyt, neturėdamas mirtino ar pavojingo kliudymo, pradėjo šliaužti prie gyvenamojo namo galo, už kurio turėjo būti jo keli draugai, nes buvo girdėti jų raginimai sužeistajam.
Pirmutinis tai pastebėjo vienas iš džiuikiškių partizanų ir tuojau pakėlė prie peties šautuvą, bet netoliese buvusio Ipoliaus buvo griežtai sudraustas:
– Jis jau nebepavojingas, todėl būtų labai negarbinga žudyti sužeistą ir dar beginklį.
Mačiau, kad partizaną tie žodžiai paveikė ir jis susigėdęs nuleido ginklą.
– Jų čia dar yra daug ir sveikų, taip pat su ginklais rankose, todėl tik gerai stebėk ir tikrai dar ne vieną tokį pagausi, – drąsino neprarasti vilties partizaną Ipolius.
O jis, matyti, labai norėjo nors vieną „pagauti“, nes labai stropiai sekė aplinką. Tačiau, kaip tyčia, visi bermontininkai buvo lyg žemėsna prasmegę.
Vis dėlto ilgai jų ieškoti nereikėjo. Pirmojo smūgio priblokšti, jie kiek pasimetė. Tačiau, kai daugiau jų galėjo išeiti iš gyvenamųjų patalpų, pradėjo rodyti pastangas ne tik išlaisvinti uždarytus svirne, bet ir mus pulti.
Už namo galo buvo girdėti komandos žodžiai vokiečių kalba ir, reikia pasakyti, gana griežtu tonu. Matyt esantiems už šiaudinių kūlių krūvos buvo įsakyta perbėgti kiton vieton, nes vienu metu iš ten pakilo du bermontininkai. Vienas iš jų skubėjo už gyvenamojo namo, o antras stengėsi pasiekti statybos medžiagų atsargas, kurios buvo kairiau daržinės.
Pasišovęs pasiekti gyvenamojo namo galo priedangą bermontininkas laimingai pasiekė tikslą, tačiau antrojo kelionė nebuvo sėkminga. Pakelėje jis buvo pašautas ir dabar taip garsiai šaukėsi pagalbos, kad net buvo sunku klausytis. Žinoma, ir nesulaukė, nes nė vienas iš jo draugų nebandė rizikuoti. Po keliolikos minučių jis nustojo šaukęsis pagalbos.
Ilgam mes čia negalėjome įsitvirtinti, nes tik trys kilometrai nuo šios vietos Kužių geležinkelio stotyje ir miestelyje bermontininkų buvo gana daug. Tad reikėjo stengtis kaip galima greičiau juos likviduoti ir pasitraukti. Vis dėlto mes aiškiai jautėme, kad jų čia yra daug daugiau, negu tikėtasi, ir todėl nebuvo taip lengva su jais susitvarkyti.
Mūsų laimei, bermontininkai ėmėsi daugiau veiklos, kas rodė, kad jie nesitiki susilaukti paramos. Kitaip jie galėjo tūnoti ir laukti palaikymo, kas gerokai palengvintų jų padėtį. Mums to ir tereikėjo. Jie pradėjo stipriau šaudyti ir perbėginėti, stengdamiesi pergrupuoti likusias savo jėgas. Mes tik sekėme jų veiksmus ir išnaudojome kiekvieną pasitaikiusią progą.
Tarp priešo šūvių aš kažkaip pradėjau atskirti retkarčiais iššautą šūvį, kuris labai skyrėsi iš kitų. Rodėsi, kad tai įvyksta kažkur aukščiau nei ant žemės. Iš karto pamaniau, kad bermontininkas bus įsirioglinęs į kieme ties svirnu esančią didžiulę eglę ir iš jos šaudęs į mus, nes retkarčiais pajusdavau šūvio kliudymus visai arti savęs ar kurio nors kito užsimaskavusio partizano. Vadinasi, mus jau kažkas yra pastebėjęs ir iššifravęs, o dabar stengiasi atskirais šūviais sunaikinti.
Tebesvarstant šią įkyrią mintį, mano kairėje šūktelėjo Vladas Jokubauskas ir veiksmu paprašė, kad aš pas jį ateičiau. Greitai prišliaužęs pamačiau, kad jo kairioji ranka virš alkūnės yra stiprokai kliudyta. Iš jo dešinės rankos delno tarpupirščių, kuriais jis buvo suspaudęs žaizdą, gausiai sruvo kraujas. Taip pat buvo kruvinas ir jo veidas.
– Kažkoks velnias mane pastebėjo ir pradėjo į mane šaudyti. Pirmi du jo šūviai nebuvo taiklūs. Tik jaučiau, kaip pirmas praskriejo namo dešinėje, o antras kairėje, tačiau labai tiksliame aukštyje, bet trečias kliudė kairės rankos raumenis. Aš galiu laisvai lankstyti ranką, nors kraujas ir pasiutusiai bėga. Paimk kokį skudurą ir stipriai surišk, kad liautųsi taip stipriai bėgęs kraujas. Aš dar noriu tą fireiką patvarkyti kaip reikia!
Greitai atsirado ir Felius ir skubiausiai įsakė tuojau pasitraukti iš tos vietos ne tik Vladui Jokubauskui, bet ir visiems kitiems partizanams pakeisti vietas.
Primityviai aptvarkius Vlado sužeistą ranką, jam buvo tuojau pasiūlyta skubėti į mūsų tėviškę, kur būtų geriau sutvarkyta žaizda. Tačiau Vladas nenorėjo ir girdėti.
– Kol to brudo nenudėsiu, neisiu!
– Bet kaip tu jį nudėsi, jeigu nežinai kur jis yra? – paklausiau Vlado ir patariau greitai paklausyti Feliaus.
Jis nenusileido:
– Jei ne tą tikrąjį, tai bent kurį iš pasitaikiusių!
Ir Vladas vėl ėmė atidžiai sekti aplinką, dešine ranka spausdamas žaizdos vietą.
Palikęs jį greitai atsiradau netoli buvusios vietos ir ėmiau akylai sekti jau mano dabar žinomą ir matomą eglę, bet kitas iššautas šūvis mane įtikino, kad šaulys sėdi ne eglėje, bet kažkur dešiniau. O dešiniau eglės stovėjo gyvenamasis namas, iš kurio bermontininkai jau buvo pasitraukę ir veikė sodybos kieme.
Mano akis patraukė ties namo skliauto ketera buvęs mažytis langelis, kuris pirmiau, gerai prisimenu, buvo užkimštas kažkokiu skuduru, bet dabar jis buvo tuščias ir aiškiai buvo matyti jo tamsi anga. Langelis galėjo būti gal kokių dešimties ar penkiolikos centimetrų aukščio ir tokio pat pločio. Aš dabar jį ėmiau tikrai atidžiai sekti ir su šautuvu taip prisitaikiau, kad kiekvienu momentu galėčiau jį sėkmingai apšaudyti. Ilgai laukti nereikėjo.
Kadangi gyvenamasis namas buvo apie penkiasdešimt metrų nuo tvoros, už kurios mes visi slėpėmės, aš puikiausiai galėjau matyti, kas jame dedasi. Iš karto lyg kažkas šmėkštelėjo toje tamsioje angoje, o vėliau pamačiau, kad per jį laukan išlenda šautuvo vamzdis. O nukreiptas jis visai priešinga kryptimi. Į patį mūsų dešinįjį sparną! Jame turėjo būti Sikorskis, Kiudulas, Vičas ir kiti partizanai.
Aš greitai įsivaizdavau situaciją ant gyvenamojo namo aukšto ir teisingai suvokiau, kad šaulys, kuris kiša per langą šautuvą ir jį tokiu staigiu kampu yra pasukęs kairėn, neabejotinai pats turi būti dešiniau langelio skylės. Kitaip jis pats negalėtų matyti taikinio.
Dabar jam tik pradėjus atsargiai kišti šautuvą lauk, kad galėtų pagauti kitą, aš jau buvau pasiruošęs pirmiau. Todėl nebeleidau jam iššauti taikomo šūvio, kuris nežinia ką iš mūsų grupės būtų kliudęs.
Kai mano šūvis, vienišas tuo metu mūsų pusėje, nuaidėjo, iš karto langelio angoje nulinko bermontininko šautuvas ir po netrukus visu savo ilgiu ir svoriu iškrito per langelį ant palangėje gražiai rūpestingoje priežiūroje augusių panelės Lūšytės gėlių. Jis net balsiai bumbtelėjo, pataikęs į suolelio atramą.
Felius su Kiudulu, buvę arčiausiai mano dešinėje, labai balsiai šūktelėjo:
– Bravo, Aleksas!
Bet Vladas nelabai buvo patenkintas ir man prikišo:
– Jei jau matei, kur tas nevidonas yra, tai kodėl neleidai man su juo susitvarkyti?
– Vladai, aš tau atiduosiu šautuvą, su kuriuo tas fricas į tave šovė, tai turėsi bent puikų dalyką šios dienos atminimui, – norėjau atitaisyti nors dalį skriaudos, padarytos Vladui. Atrodė, kad jis susidomėjo mano pasiūlymu.
– Gerai. Tikrai bus geras daiktas visą amžių prisiminti, kad nereikia šautuvo imti į rankas, jei nemoki šaudyti. Bet manau, kad tam vyrukui nebeprisieis pasimokyti, nes šios dienos egzaminai jam bus paskutinieji jo gyvenime.
Tik dabar mums paaiškėjo, kad tariamasis bermontininkų judrumas buvo dirbtinis. Nutildžius pastogėje pasislėpusį bermontininką, jų visos pastangos supliuško ir jie netvarkingai puolė bėgti iš sodybos Kužių-Riškiškės kelio kryptimi. Atrodė, kad jie dėjo daug vilčių į pastogėje pasislėpusio šaulio sėkmę, todėl bergždžiai šaudė ir kitaip viliojo mūsų dėmesį nuo slapuko. Bet kai šis triukas nepavyko, jie apsisprendė bėgti.
O tai mums buvo pats maloniausias dalykas. Mat nusisprendę padrikai bėgti, jie patys tapo puikūs taikiniai ir keli iš jų tuojau pat žuvo nuo taiklių partizanų šūvių.
Svirne esantys bermontininkai, pamatę, kad jų sėbrai netvarkingai ėmė bėgti, suprato, jog bus visi suimti ir nežinia kas su jais bus padaryta. Todėl iš karto per svirno duris kieman pasipylė penki vyrai ir visomis išgalėmis stengėsi pasiekti svirno galą, kad už jo galėtų pasislėpti ir toliau laukti kaip iš ten pabėgti.
Dabar Vladas Jokubauskas turėjo progos išlieti savo pagiežą. Mat jo taiklūs šūviai vieną iš pasirengusių pabėgti pasiuntė pas Abraomą, o kitam peršovė koją. Tačiau ir jis pats jau buvo tiek nusilpęs, kad jam reikėjo pagalbos jį į mūsų namus nugabenti. Tas Jokubausko talkininkas buvo sodybos savininkas Lūšys.
Po pusvalandžio grįžęs su šovinių dėže Lūšys pranešė, kad Vladą nugabeno į mūsų namus ir ten esantiems perdavęs geriau sutvarkyti jo žaizdą. Pats, paėmęs šovinių dėžę, beskubėdamas atgal pasitikęs Tyrelkų partizanų ryšininką ir jį čia atgabenęs, kad jam būtų duotas nurodymas Tyrelkų kaimo partizanams, kurie jau esą Kasčiukų miške, netoliese nuo vykstančio mūšio vietos.
Felius įsakė Tyrelkų partizanams pulti priešą iš kairės, nuo Kasčiukų beržynėlio pusės, bet vengti per daug išsimušti į atviras pozicijas, nes priešakyje yra platoka laukų lyguma.
– Bermontininkai jau yra palaužti, bet reikia juos tik sumaniai pribaigti, o jūsų pasirodymas jiems iš dešinės kaip tik juos ir pribaigs, – greitai davė nurodymus tyrelkiškiui ryšininkui Felius.
– Kiek jūsų yra? – dar paklausė ryšininko.
– Šeši.
– Tai skubėk ir saugokis!
Ryšininkas dingo krūmuose.
Praslinko labai nedaug laiko, kai mes išgirdome Kasčiukų beržynėlyje pragarišką šautuvų ugnį. Vyrai laikėsi nustatytos taktikos, kad pirmiausia priešas turi būti suklaidintas puolančiųjų jėgos. Ir nors mes gerai žinojome, kad tame puolime dalyvauja tik šeši partizanai, tačiau, jei to nebūčiau žinojęs, neginčijamai būčiau tikėjęs, kad ten puola ne mažiau dvidešimties vyrų.
Bermontininkai, atsidūrę kryžminėje ugnyje, galutinai palūžo. Nepaisant to, kad paskutiniu momentu jie buvo susilaukę keliolikos vyrų pastiprinimo. Tačiau netikėtai atsiradęs priešas jiems iš dešinės taip stipriai juos paveikė, kad reikalo nebegalėjo pataisyti net atvykęs pastiprinimas.
Vienas iš bermontininkų, komanduojančių už gyvenamojo namo vakarinio galo, matyt nutarė bandyti perorganizuoti priešinimąsi ir jau drąsiai perbėgo nuo gyvenamojo namo iki kūlių krūvos. Ten pasislėpęs ėmė drausminti pakrikusius bermontininkus.
Jis, reikia pripažinti, turėjo šunišką laimę, kad pakelyje nebuvo „pagautas“, nes trys šūviai nuskriejo jo kryptimi, bet nekliudė, išskyrus jo planšetę, kuriai buvo nuplėštas šonas ir sudraskyti joje buvę žemėlapiai. Spėjome pamatyti, kad tai karininkas, jo pečius dengė sidabriniai antpečiai ir perpetiniai diržai aiškiai tai patvirtino. Reikėjo dėti visas pastangas šį paukštelį nutupdyti, nes aiškiausiai buvo matyti, kad jis visaip stengiasi grąžinti tvarką pakrikusiame dalinyje. Ir jos nebuvo bergždžios.
Atsidūręs už kūlių krūvos, jis visa gerkle pradėjo šaukti prie tvarkos ir grasinti. Dalis bėglių pakluso ir pradėjo taikytis prie geresnių pozicijų. Karininkas bandė juos „prirakinti“ prie žemės, kad šie imtų priešintis. Greitai pastebėjome, kaip jis užvaldė padėtį, nes bėgančius buvo galima matyti tik gerokai toliau nuo susidūrimo vietos. Gana platokoje apylinkėje esantys bermontininkai pakluso jo komandai.
Čia aš pagalvojau ir įsitikinau, kad gero vado vaidmuo mūšio lauke yra nepaprastai svarbus.
Lūšys, nugabenęs Jokubauską į mūsų namus, grįždamas, be šovinių dar atvežė ir dvi rankines granatas, kurių nebuvome pasiėmę. Kadangi už kūlių pasislėpęs karininkas mūšyje įnešė naujų galimybių ir buvęs tikrai laimėtas mūšis dabar vėl galėjo užsitęsti, Felius nusprendė žūtbūt karininką likviduoti.
Jis, paėmęs į rankas granatą, katės šuoliu peršoko žabarų tvorą ir akies mirksniu pasislėpė už svirno sienos. Jei kas būtų buvęs iš bermontininkų gyvenamosiose patalpose, jį labai lengvai būtų sunaikinęs, bet, matyt, jose jau nebebuvo jokio priešo.
Karininkas visą laiką garsiai komandavo vokiečių kalba, o iš tono lengvai galima buvo suprasti ir jo paties didelį susinervinimą.
Mes visi pradėjome stipria ugnimi apšaudyti visą plotą, kad prispaustume prie žemės bermontininkus ir duotume progą Feliui pasiųsti granatą už kūlių krūvos. Jis ja ir pasinaudojo. Po kelių sekundžių granata, pirmoji ir vienintelė šiame mūšyje, sugriaudė, ir jos perkūniškas aidas nuskriejo miško viršūnėmis, per visą plačią apylinkę. Dar sudraskytų kūlių šiaudams nespėjus nukristi, mes pamatėme, kad karininkas, jau be kepurės, smarkiai pasilenkęs, kiek tik jo kojos neša, bėga už daržinės. Tačiau jam nebuvo lemta pasiekti šio pasirinkto trumpo kelio galo. Gal septyni šūviai iš karto pasipylė jo kryptimi ir jis sukniubo vietoje be gyvybės ženklų.
Po to bermontininkai pradėjo bėgti kaip apakę. Ne vienas jų dar spėjo atsipalaiduoti nuo šio gyvenimo vargų, ir mūšis, buvo baigtas!
Iš dviejų gurguolių keturių arklių vienas mūšio metu buvo nušautas, o likusieji trys atiduoti tyrelkiškiams, kad jie taip pat suorganizuotų sau tinkamą susisiekimo priemonę.
Lūšiams padėjome susikrauti į vežimus reikalingiausius daiktus. Tyrelkiškiai juos palydėjo iki Kasčiukų miško, o mes skubiai rengėmės grįžti namo, nes tikėjome, kad dvi su puse valandos trukęs mūšis turėjo atkreipti Kužiuose esančios bermontininkų vadovybės dėmesį.
Kai tyrelkiškiams buvo pasakyta skubiai padėti Lūšiams susitvarkyti, likę partizanai apžiūrinėjo mūšio vietą. Joje buvo du sunkiai sužeisti bermontininkai, tačiau mes neturėjome nei laiko, nei priemonių jiems padėti. Tikėjomės, kad jiems tikrai spės suteikti pagalbą atvykusieji jų kovos draugai.