Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ’Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį‘.“
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau.“
Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1–12)
Visuotinė Kristaus valdžia ypatingu būdu vykdoma Bažnyčioje. Dievas „visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“ (Ef 1, 22–23). Apsireiškimas yra Viešpaties pasirodymas ir, kaip jo atspindys, Bažnyčios pasirodymas, nes kūnas negali būti atskirtas nuo galvos.
Pirmajame šios dienos skaitinyje, paimtame iš vadinamojo Trečiojo Izaijo tekstų, mums pateikiama kaip tik tokia perspektyva, kuria remdamiesi Bažnyčią turime suvokti kaip atsispindinčios šviesos slėpinį. „Kelkis, nušvisk! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šviesa virš tavęs sušvito“ (Iz 60, 1), – sako pranašas kreipdamasis į Jeruzalę.
Bažnyčia yra apšviestoji žmonija, pakrikštyta Dievo šlove, t. y. jo meile, grožiu, valdžia. Bažnyčia žino, kad jos žmogiškumas ir ribotumai bei skurdas dar labiau leidžia išryškėti Šventosios Dvasios darbui. Bažnyčia gali girtis vien savo Viešpačiu: šviesa sklinda ne iš jos, ne ji turi šlovę. Bet ji yra „ženklas ir įrankis“ to, kuris yra tautų šviesa („Lumen gentium“, 1).
Evangelijos skaitinyje girdėjome, kad iš Rytų atvykę į Jeruzalę išminčiai klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2). Tie išmintingi vyrai, tiriantys dangų, tačiau ne tam, kad iš žvaigždžių skaitytų ateitį ir galbūt už tai gautų atlygį, veikiau ieškojo kažko didesnio. Ieškojo šviesos, parodančios kelią, kuriuo gyvenime reikėtų eiti. Jie žinojo, kad kūrinijoje egzistuoja tai, ką galima pavadinti Dievo parašu, kurį žmonės gali ar bent turi pamėginti aptikti bei iššifruoti.
Jam varžovas atrodo galiausiai ir Dievas, itin pavojingas varžovas, norintis atimti iš žmonių gyvybinę erdvę, autonomiją ir galią, varžovas, nurodinėjantis, kokiu gyvenimo keliu sukti, ir neleidžiantis daryti visko, ko norisi.
Iš Šventojo Rašto žinovų Erodas išgirdo pranašo Michėjo knygos žodžius (5, 1), tačiau jo mintys sukosi tik apie sostą. Todėl būtina užtemdyti patį Dievą, taip užmirštant, kad Dievas yra visagalė meilė, kuri nieko neatima, niekam negrasina, bet, priešingai, vienintelė suteikia galimybę pilnatviškai gyventi ir patirti tikrąjį džiaugsmą.
Išminčiai paskui sutinka mokslininkus, teologus, žinovus. Jie puikiai išmano Šventąjį Raštą, yra susipažinę su įvairiais aiškinimais, gali iš atminties cituoti visas ištraukas, taigi yra naudingi kiekvienam, norinčiam eiti Dievo keliu.
Tačiau, pasak šv. Augustino, norėdami kitus vesti, rodyti kitiems kelią, jie patys nekeliauja, neišsijudina. Jiems Šventasis Raštas yra savotiškas atlasas, skaitomas iš smalsumo, studijuotinų ir mokslingai aptartinų žodžių bei sąvokų sankaupa. Bet tada gyvenimas statomas ant smėlio, o ne ant uolos.
O kas ta žvaigždė, paskui kurią sekė išminčiai? Kaip jau sakyta, jie ieškojo Dievo pėdsakų, mėgino perskaityti Dievo parašą kūrinijoje, žinojo, kad „dangūs apsakinėja Dievo garbę“ (Ps 19, 2), buvo tikri, jog Dievas apsireiškia per kūriniją.
Tačiau, būdami išminčiai, jie žinojo, kad Dievą išvysti galima ne pro teleskopą, bet skvarbiomis proto akimis ieškant tikrovės galutinės prasmės ir tikėjimo sužadintu Dievo troškimu, kad jį galima surasti, negana to, gali būti, jog Dievas yra arti mūsų.
Visata atsirado ne atsitiktinai, kaip kai kas nori mus įtikinti. Pažvelgę giliau, pamatysime nepakartojamą gelmę – Kūrėjo išmintį, neišsemiamą Dievo fantaziją, begalinę meilę mums. Neturėtume leisti, kad mūsų dvasią susiaurintų teorijos, prasiskverbiančios tik ligi tam tikro taško, niekaip nekonkuruojančios su tikėjimu ir nepaaiškinančios tikrovės galutinės prasmės.
Pasaulio grožis, jo slėpinys, didybė ir racionalumas kreipia mūsų žvilgsnį į amžinąjį racionalumą, į amžinąjį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją. Žvelgdami ta kryptimi išvysime, kad tas, kuris sukūrė pasaulį, ir tas, kuris gimė Betliejuje ėdžiose ir pasiliko tarp mūsų Eucharistijoje, yra vienas ir tas pats mus kviečiantis, mus mylintis ir mus į amžinąjį gyvenimą nuvesti trokštantis Dievas.
Tačiau virš didmiesčio – Jeruzalės – žvaigždė išnyksta ir ji nebematoma. Ką tai reiškia? Ir čia reikia žvelgti giliau. Išminčiai ieškojo naujojo karaliaus rūmuose, tačiau nustebę turėjo pripažinti, jog jo toje galios ir kultūros vietoje nėra.
Jiems teko konstatuoti, kad galia – taip pat ir žinojimas – kartais gali užtverti kelią susitikti su ieškomu kūdikiu. Žvaigždei paskui nuvedus juos į Betliejų, išminčiai atranda pasaulio karalių tarp vargšų, tarp mažutėlių. Dievo kriterijai kitokie negu žmonių. Dievas šiame pasaulyje rodosi ne galia, bet nusižeminusia meile, prašančia mūsų laisvės įsileisti ją, kad ji galėtų mus perkeisti ir padaryti gebančius pasiekti Tą, kuris yra Meilė.
Taip istorijoje apie išminčius aikštėn iškyla paskutinis svarbus dalykas: stebint gamtą nueinama geroka atkarpa Dievo link, tačiau kūrinijos kalba nesuteikia galutinės šviesos. Galiausiai išminčiams prireikė išgirsti Dievo žodį – tik jis jiems galėjo parodyti kelią.
Dievo žodis yra tikroji žvaigždė, nepatikimos žmogaus kalbos verpetuose jis siūlo dieviškosios tiesos šviesą. Jei leisimės būti vedami tos žvaigždės, seksime ja savo gyvenime, eisime kartu su Bažnyčia, mūsų kelias visada bus apšviestas šviesos, kurios niekas kitas mums dovanoti negali. Taip ir kitiems galėsime tapti žvaigždėmis, atspindžiu tos šviesos, kuria Kristus suspindo virš mūsų.