Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. (1 Kor 12, 3–7. 12–13) (Iš šv. Bazilijaus Didžiojo († 379) knygos „Apie Šventąją Dvasią“)
Kas gi, išgirdęs Dvasios vardus, nepažadina dvasios ir nekreipia minčių prie aukščiausiosios prigimties? Juk ji vadinama Dievo Dvasia ir tiesos Dvasia, kylančia iš Tėvo; tiesumo Dvasia, Dvasia vadove, Šventąja Dvasia, – tai ypatingas, tik jai priskiriamas vardas.
Į ją kreipiasi visi, stokojantys šventumo, jos trokšta visi, gyvenantys pagal dorybę, nes jos dvelkimu jie tarsi palaistomi ir atgaivinami, idant pasiektų savo tikrąjį tikslą. Ji šventumo šaltinis, pažinimo šviesa, kiekvienai protaujančiai būtybei tarsi nušviečianti tiesos paieškas.
Jos prigimtis nepasiekiama, tačiau ją galima atpažinti iš maloningumo. Savo galybe ji visa pripildo, bet yra pasiekiama tik vertiesiems, ir jiems dovanoja save nevienodai, bet savo galią paskirsto pagal jų tikėjimo laipsnį.
Jos esatis paprasta, savybės skirtingos. Ji visa esti kiekviename atskirame žmoguje ir visa esti visur. Ji taip pasiskirsto, kad pati visai nenukenčia; nors jos gauna visi, ji išlieka vientisa, nelyg saulės spindulys, kuriuo žmogus džiaugiasi tarsi šviečiančiu jam vienam, o jis ir žemę, ir jūrą apšviečia, ir su oru susimaišo.
Šitaip ir Šventoji Dvasia, nors kiekvienam gebančiam ją priimti atsiduoda tarsi jam vieninteliam, lygiai taip pat ji visiems teikia vientisą malonę; visi ja besidalijantieji mėgaujasi ja tiek, kiek leidžia jų prigimtis, o ne kiek ji gali duoti.
Ji aukštyn kelia širdis, veda už rankos silpnuosius, ištobulina žengiančiuosius tobulėjimo keliu. Sušvitusi tiems, kurie apsivalė nuo bet kokio purvo, ji savo bendryste juos padaro dvasiniais žmonėmis.
Kaip skaidrūs ir vaiskūs kūnai, spindulių palytėti, labiau nei įprastai sutviska ir patys ima spinduliuoti šviesą, taip ir Dvasią savyje nešiojančios ir josios apšviečiamos sielos pačios darosi dvasinės ir malonę ima skleisti kitiems.
Iš jos gauname būsimų įvykių įžvalgą, slėpinių supratimą, paslėptosios tikrovės suvokimą, skirtingas dovanas, dangiškąjį gyvenimą, bendrystę su angelais. Iš jos kyla niekada nesibaigsiantis džiaugsmas, ištikimybė Dievui, panašumas į Dievą; iš jos gauname tai, kas pranoksta visus mūsų lūkesčius – tampame kaip Dievas.