Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų‘. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ (Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23)
Iš fariziejų reakcijos dar aiškiau nei iš tiesioginio klausimo dėl valgio matyti nuolatinė žmogaus pagunda blogio ištakas perkelti išorinei priežasčiai. Tokia išankstinė prielaida slypi daugelyje šiuolaikinių ideologijų: kadangi neteisingumas kyla „iš lauko“, norint, kad įsigalėtų teisingumas, užtenka pašalinti išorines priežastis, neleidžiančias jo pasiekti.
Tokia mąstysena – įspėja Jėzus – naivi ir trumparegiška. Neteisingumo, blogio vaisiaus, šaknys nebūtinai vien išoriškos; jos glūdi žmogaus širdyje, kur aptinkamos slėpiningos bendradarbiavimo su blogiu sėklos.
Šiandien tai ne tik asmeninė, bet ir socialinė bei kolektyvinė problema. Vakarų visuomenė labai susirūpinusi aplinkos užterštumu ir beveik nieko nebekalba apie vidinę bei moralinę taršą. Be abejo, kova prieš fizinę taršą ir rūpinimasis higiena – civilizacijos bei pažangos ženklas.
Reikalingas ne ekologinis, bet moralinis ir religinis atsivertimas. Kai teisė į gyvybę ir natūralią mirtį negerbiami, kai žmogus pradedamas, išnešiojamas ir gimdomas dirbtiniu būdu, kai embrionai aukojami tyrimams, kai nebesilaikoma prigimtinės šeimos sampratos, tuomet žmogiškosios ekologijos sąvoka iš visuotinės sąmonės galiausiai išnyksta.
Ne tik gamta turi savo tvarką, savo gyvenimo formas, kurias mums privalu gerbti, jei norime gyventi iš jos ir joje, bet ir žmogus, jo vidinis pasaulis, yra kūrinys, įrikiuotas į kūrimo tvarką. Gamtos knyga yra viena ir nedalijama tiek aplinkos, tiek gyvybės ir lytiškumo, santuokos, šeimos, socialinių santykių, vienu žodžiu, visapusiško žmogaus vystymosi atžvilgiu.
Popiežius Pranciškus, suvokdama bendrąją atsakomybę už kūriniją, savo enciklikoje „Laudato si“ ne tik skatina saugoti žemę, vandenį ir orą, kuriuos Kūrėjas dovanojo visiems, bet ir stengiasi apsaugoti žmogų nuo savigriovos. Mat jei visuomenėje žmogiškoji ekologija gerbiama, iš to nauda ir aplinkos ekologijai.
Argi ne tiesa, kad beatodairiškas kūrinijos išnaudojimas prasideda tada, kai Dievas išstumiamas į paribį ar net neigiamas jo buvimas? Žmogui kaip kūriniui stokojant ryšio su Dievu, materija susiaurinama ligi savanaudiško turėjimo, žmogus tampa jos galutine instancija.
Jėzus yra pirmasis ir vienintelis ekokardiologijos specialistas, gydantis moralinį širdies sutrikimą. Skaitydami jo Gerąją Naujieną, Evangeliją, mes randame širdies ekologijos programą, kuri įgyvendinama stojant į kovą su nuodėmingomis egoizmo mintimis, nuoširdžiai meldžiantis, išpažįstant savo kaltes ir tikėjimu atsigręžiant į Viešpatį Jėzų.