Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.“ (Mt 16, 21–27)
Dievas per Jėzų Kristų atėjo ne išgelbėti pasaulį nuo kryžiaus, ne išgelbėti jį per kryžių, bet išgelbėti patį kryžių. Šio pasaulio kančia, kurios neišvengia nė vienas žmogus ir kuri galiausiai pasiveja jį mirštant, nesunaikina žmogaus.
Žinia apie Kristaus kryžių nešlovina kančios ir neduoda paskutinio, žmogų dabar patenkinančio, atsakymo dėl visų pasaulio kančių. Tačiau jis teigia: tai, kas pasaulio akims yra beprasmiška, per Dievą gali būti pripildyta prasmės ir išgelbėta.
Todėl krikščionis visada turi priežastį džiaugtis ir šį džiaugsmą švęsti (Fil 4, 4). Būtent tai išskiria krikščionis iš kitų: išlaikyti šventės džiaugsmą jie gali ir tada, kai gyvenime reikia kentėti ir kai gyvenimą paliečia apribojimai ir katastrofos.
Pagaliau krikščionis turi viltį, kad net ir paskutinis kryžius – mirtis – nereiškia egzistencijos sunaikinimo, bet yra įveiktas per Kristaus mirtį ant kryžiaus – ir dabar gali būti suprantamas kaip vartai į prisikėlimą.
Mus gelbėdamas Dievo Sūnus kentėjo ir mirė ant kryžiaus, žinoma, ne dėl dangiškojo Tėvo žiauraus plano. Priežastis yra ligos, iš kurios turėjo mus išgydyti, sunkumas: rimtas ir mirtinas blogis, pareikalavęs viso jo kraujo praliejimo.
Tačiau kova nebaigta: blogis egzistuoja ir priešinasi kiekvienoje žmonių kartoje, taip pat ir mūsų dienomis. Karo siaubas, nekaltųjų prievartavimas, vargas ir neteisybė, užgriūvantys silpnuosius, yra blogio priešinimasis Dievo Karalystei.
Išbaigdamas galutinai išganymo darbą, Atpirkėjas toliau renka prie savęs vyrus ir moterys, pasirengusius paimti kryžių ir jį sekti. Kaip Jėzui Kristui, taip ir krikščionims kryžiaus nešimas nėra laisvai pasirenkamas, tai misija, kuri apglėbiama iš meilės.
Mūsų dabarties pasaulyje, kur, regis, vyrauja skaldančios ir naikinančios jėgos, Viešpats nepaliauja kvietęs: kas nori būti mano mokiniu, teatsižada savęs ir teneša su manimi kryžių. Ši nuostata, nepaisant išorinio panašumo, anaiptol nereiškia kažkokio mazochizmo. Jėzus nereikalauja mylėti kančios. Jis kviečia mylėti iki galo, gyventi visapusišką gyvenimą, siekti pačios esmės.
Šv. Grigalius Didysis († 604) paaiškina: „Reikia išsižadėti to, kuo tapome dėl savo nuodėmių, ir būkime tokie ištikimi, kokie Dievo malone buvome sukurti. Taigi ir išpuikėlis jau yra išsižadėjęs savęs, jei atsivertęs į Kristų tapo nuolankus; jei koks gašlūnas pradeda gyventi skaičiai, vadinasi, jis taip pat išsižadėjo savęs tokio, koks buvo anksčiau; jei šykštuolis paliauja geisti turtų ir dosniai dalija tai, kas jam priklauso, užuot užvaldęs kito turtą, jis tikrai yra išsižadėjęs savęs.“
1972 metais Jonijos jūros dugne buvo rasti du beformiai luitai, kurie kažkuo priminė žmonių kūnus, uždengtus įvairiomis jūros dugno apnašomis. Jie buvo ištraukti į paviršių, nuvalyti bei sutvarkyti. Šiandien jie žinomi kaip „Riačio bronzinės statulos” ir yra saugomi Kalabrijos muziejuje, tarp žymiausių senovės skulptūrų.
Tai pavyzdys, padedantis mums suprasti teigiamą šiandienos Evangelijos kvietimo pusę. Savo dvasia esame panašūs į tas statulas prieš jas restauruojant. Gražus Dievo atvaizdas, kuriuo turėtume būti, buvo uždengtas egoizmo ir nuodėmės apnašoms. Vadinasi, „išsižadėti savęs” tai nereiškia imtis veiksmo, priartinančio kančią ar mirtį, tačiau žengti į gyvenimą, grožį ir džiaugsmą.