Sekmadienio Evangelija. Judo išdavystės slėpinys

Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins.

Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jn 13, 31–33a. 34–35)

Šiandien penktasis Velykų sekmadienis. Atkreipkime dėmesį, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje nesakoma: „Penktasis sekmadienis po Velykų“, kaip, pavyzdžiui, Kalėdų laiku girdime sakant: „Pirmasis (ar antrasis) sekmadienis po Kalėdų“, bet – „Pirmasis (ar antrasis ir t. t.) Velykų sekmadienis“.

Išties po Velykų – Kristaus mirties ir prisikėlimo – jau nieko nebegali būti didingesnio ir svarbesnio. Neverta manyti, jog kažkas dar galėtų įvykti po Velykų, lyg kažko dar trūktų. Velykos – ta didžioji diena, kai atbaigtas Dievo kūrimas, atliktas išganymas, išsipildo Senojo Testamento pranašų lūkesčiai.

Visi kiti sekmadieniai po Velykų yra tik tų pačių Velykų tęsinys, atskleidžiantis Velykų slėpinio gelmę. Juk ir Sekminės (Šventosios Dvasios atsiuntimas) Bažnyčios liturgijoje vadinamos penkiasdešimtąja Velykų diena, arba aštuntuoju Velykų sekmadieniu. Visas Velykų laikas yra tarsi viena džiaugsmingai švenčiama šventė, tarsi vienas didysis sekmadienis.

Taigi šiandien, peržengus liturginio Velykų laiko pusiaukelę, Evangelijos tekste kalbama apie Dievo šlovę, nušvitusią visu savo ryškumu Velykų dieną, kuri neturi vakaro (lot. „dies perennis“). Norėdami geriau suprasti šią Evangelijos ištrauką, turime prisiminti kontekstą, kuriame vyksta veiksmas.

Didžiojo ketvirtadienio išvakarėse Jėzus, numazgojęs savo mokiniams kojas, atsisėdo prie stalo ir pranešė apie vieno iš savo mokinių išdavystę (Jn 13, 21). Iš tiesų Judas, nurijęs kąsnį, pasišalina iš Velykų vakarienės menės, o Evangelijos autorius pastebi: „Buvo naktis“ (Jn 13, 30).

Judui panirus į nakties tamsą, Jėzus kalba apie pašlovinimą. Senajame Testamente žodį „šlovė“ arba „garbė“ perteikia hebrajiškas žodis „kabod“, reiškiantis kažką, kas neišvengiama, didinga ir sunku, kas kelia pagarbą, susižavėjimą ir ką verta šlovinti. Tai Dievo atsiskleidimo žmogui, jo apsireiškimo ir pranešimo apie save ženklas.

Dievo, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), šlovė spinduliuoja: Viešpats atskleidžia ir kartu slepia savo nepasiekiamą tobulumą bei švytėjimą. Senajame Testamente Dievo šlovė patiriama Jeruzalės šventykloje, ji lyg skraistė apgaubia visą pasaulį: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats! Visa žemė pilna jo šlovės!“ (Iz 6, 3). Kalėdų naktį angelai gieda: „Garbė Dievui aukštybėse“ (Lk 2, 14).

Tačiau Dievo šlovė ryškiausiai suspindi Velykų slėpinyje – Jėzaus Kristaus kančioje, mirtyje ir prisikėlime. Tad Judo išdavystė subrandina Jėzaus aiškumą, kad jo mirtis yra pašlovinimas. Mirties valanda ant kryžiaus apšvies Dievo šlove pasaulį. Dieviškosios šlovės esmę sudaro ne kažkoks triumfas ar populiarumas, bet begalinė meilė visiems žmonėms, net ir tiems, kurie jį išduoda.

Tamsa – skausmas, blogis, vargas, išdavystė – yra slėpinys, kurį galima šiek tiek suprasti tik tikėjimo šviesoje. Tam tikra prasme ir Judo išdavystė lieka slėpiniu, nesusipratimu, nes paradoksaliai atskleidžia Jėzaus dieviškąją tapatybę. Tarp Dievo šlovės ir žmogaus išdavystės yra ryšys. Visiškas Dievo savęs apreiškimas prasideda su Judo išdavyste: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį“ (Jn 13, 31).

Nusidėjėlio būklė tapo lyg priežastimi Dievui parodyti savo esmę, savo gebėjimą mylėti: „Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 4a. 5).

Judo išdavystė simbolizuoja ne tik vieno žmogaus veiksmą, bet ir visos žmonijos neištikimybę, nusigręžimą nuo Dievo. Tačiau Kristus mūsų niekada nepalieka ir neišduoda, net jei ir atrodytų, jog esame neverti jo ištikimos meilės. Jo akyse mes visada išliekame jo draugais. Judas yra Viešpaties draugas, net ir tada, kai jį galutinai išduoda (Jn 18, 1–6).

Evangelijos pagal Joną įžangos pabaiga skelbia: „Mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus“ (Jn 1, 14). Graikai vartoja žodį „dóxa“, reiškiantį nuomonę, reputaciją, kuris įgyja ir pasirodymo, apsireiškimo, šlovės prasmę.

Jėzus yra „Dievo šlovės atšvaitas“ (Žyd 1, 3), spindėjimas, stipresnis už tą, kuris švytėjo Jeruzalės šventykloje ir beribiame pasaulyje. Į jį, Dievo Sūnų, kuris „gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę“ ir kurio „tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje“, privalome laikytis, turime sutelkti savo dėmesį, „kol išauš diena ir širdyse užtekės aušrinė“ (2 Pt 1, 17. 19).

Tik tada išmokstama gyventi pagal naują įsakymą ir leidžiama Kristaus, Dievo šlovės spindesiui sušvisti pasaulyje: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).