Estija visai pasaulio demokratinei bendruomenei nuo 2005 m. rodo pavyzdį ir yra vienintelė šalis pasaulyje, naudojanti visuotinę balsavimo internetu sistemą visoms valdžios institucijoms rinkti. Estijos pavyzdys iki šiol sulaukia nemažai diskusijų, yra kruopščiai analizuojamas bei dažnai kritikuojamas remiantis nepagrįstais tyrimais.
Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, kodėl tik tokia jauna demokratija balsuoja internetu, o senosios demokratijos atsisako arba net nebando balsavimo internetu? Tiesa, Jungtinė Karalystė pabandė balsavimą internetu per anksti ir dėl techninių kliūčių turėjo nutraukti bandymus, bet Kanada šiandien yra didžiausia balsavimo internetu vartotoja, o Šveicarija yra lyderė pritraukiant savo užsienio piliečius balsuoti internetu visuose rinkimuose.
Balsavimo rekordas – Kanadoje
Kanadoje šių metų spalį per Ontarijo provincijos vietos valdžios rinkimus galimybę balsuoti internetu turėjo net 2,4 mln. rinkėjų, per Naujosios Škotijos provincijos 2009 m. rinkimus - apie 400 tūkst. Žvelgiant iš balsuojančių internetu kiekio perspektyvos, Kanada yra lyderė balsavimo internetu arenoje. Projekto rezultatai stulbinantys. Net 99 proc. balsavusių internetu norėtų balsuoti ne tik vietos rinkimuose, bet ir provincijos bei federaliniuose rinkimuose. Naujoje Škotijoje net 63 proc. visų balsavusių 2012 m. rinkimuose savo balsą atidavė internetu, o Ontarijo mieste Markhame per 2003 m. rinkimus, iš visų balsavusių internetu, 25 proc. rinkėjų balsavo pirmą kartą per savo „rinkėjo karjerą“. Ir tai tikrai nebuvo vien jaunimas. Vidutinio internetinio rinkėjo amžius - nuo 40 iki 59 metų.
Nepaisant aiškių ir sėkmę įrodančių projekto naudos rodiklių, Kanadoje šiandien nėra federalinių rinkimų internetu. Viena iš to priežasčių yra programišių baimė, kurią suformavo Toronto savivaldybė 2012 m. patyrusi DDoS ataką (angl. Distributed Denial of Service – paskirstytas atsisakymas aptarnauti, kai serveris nesusidoroja su užklausų gausa). Jos metu rinkimų komisijos serveriai veikė lėtai ir kai kuriems rinkėjams buvo sudėtinga balsuoti, bet balsų slaptumas ir skaičiavimas nebuvo paveikti. Problema galėjo būti išspręsta naudojant debesų kompiuterijos priemones, kurios padidina turimos infrastruktūros galias, bet dėl politinio neveiksnumo ir baimės susidurti su panašiais iššūkiais Torontas atsisakė balsavimo internetu.
Kita problema nutiko Vankuveryje 2011 m., kai balsavimo internetu projektas buvo paruoštas ir vietos valdžia priėmė įstatymą įteisinantį tokią balsavimo formą, bet, deja, projektas buvo atšauktas aukštesnės provincinės valdžios dėl įstatymo neatitikimo su Vankuverio chartija, kuri teisiškai draudžia nuotolinį balsavimą.
Nepaisant šių iššūkių, Kanada toliau tęsia balsavimo elektronizaciją ir siekia įvesti balsavimą internetu federaliniu mastu.
Kai užsienio gyventojai rūpi
Šveicarija nuo 2000 m. vykdo balsavimo internetu projektą ir tik užsienio šveicarai iš Ženevos, Ciuricho bei Neuchatelio kantonų galėjo pirmą kartą išbandyti balsavimą 2004 metais. Šveicarai rėmėsi laipsniško pritaikymo tvarka ir pagal šią tvarką tik 2015 m. balsuoti internetu bus leista visiems užsienio šveicarams. Kiekvienais metais prieš rinkimus buvo peržiūrimas balsavimo internetu sistemos atitikimas saugumo ir teisiniams standartams, atliekamas auditas ir pagal gautus rezultatus nustatoma rinkėjų kvota. Dar 2012 m. balsuoti internetu galėjo tik 30 proc. rinkėjų per vietinius (kantonų) rinkimus ir 10 proc. rinkėjų per federalinius rinkimus. Bet per du metus buvo įgyvendintos visos reikalingos techninės ir operatyvinės sąlygos, kurios lėmė politinį sprendimą leisti balsuoti internetu visiems užsienio šveicarams.
Net 15 metų užtrukęs lėtas ir aiškiai reglamentuotas diegimo procesas Šveicarijoje užtikrino visuotinį pasitikėjimą nauju balsavimo įrankiu ir leido iki minimumo sumažinti visas racionalias technines, socialines ir politines rizikas. Tiesa, šveicarai iki šiol naudoja popierinį identifikacijos metodą ir nėra sukūrę viešos balso patikrinimo sistemos kaip tai padarė estai, bet, nepaisant to, tarptautinių organizacijų bei auditorių analizėse Šveicarijos sistema vertinama itin teigiamai.
Feniksas pelenuose
Jungtinėje Karalystėje 2008 m. per savivaldos rinkimus buvo vykdomas pilotinis elektroninio balsavimo projektas. Balsavimas vyko ne tik internetu, bet ir telefonu, trumposiomis žinutėmis ir net (!) skaitmeninės televizijos pagalba. Balsuoti elektroniniu būdu galėjo 1,5 mln. žmonių ir tai buvo rekordas pagal įgalintų rinkėjų kiekį ir elektroninių priemonių balsuoti gausą. Jungtinėje Karalystėje visais laikais vietos rinkimuose dalyvaudavo tik 20-50 proc. rinkėjų, o elektroninis balsavimas turėjo pritraukti daugiau rinkėjų, taip leidžiant atsirasti daugumos išrinktai vietos valdžiai.
Rinkimai įvyko, žmonės balsavo ir visuomenė pasitikėjo rinkimais, bet rinkimų stebėtojai ir IT ekspertai sako ką kitą. Pagal „Open Rights Group“ analizę, išleistą 2008 m., Jungtinės Karalystės vykdomas projektas stokojo skaidrumo, atskaitomybės visuomenei, pilno audito, paviešinto audito bei viešai prieinamo programinės įrangos kodo. Pagal minėtos analizės rezultatus, dėl uždaro sistemos darbo, negalima sakyti, kad elektroninių rinkimų metu buvo išrinkta rinkėjų valią atspindinti valdžia. Viena iš galimų priežasčių, dėl kurios Jungtinės Karalystės rinkimų komisija neplatino KPMG konsultacijų ir audito įmonės atlikto audito, yra nekokybiška programinė įranga ir programavimo klaidos, kurios galėjo sukelti didesnių abejonių rinkimų procesu. Dėl šių pamatinių problemų politikai nedrįso tęsti projekto ir elektroninis balsavimas Jungtinėje Karalystėje buvo užmirštas iki 2013 metų.
Bet Jungtinė karalystė praeitais metais įgavo kylančio fenikso vaidmenį. Praeitais metais buvo įkurta nepriklausoma parlamentinė skaitmeninės demokratijos komisija ir būtent politikai atnaujino elektroninio balsavimo projektą. Vėlgi, pagrindinis projekto tikslas – padidinti rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų skaičių, tik šį kartą naudojantis pačiomis naujausiomis technologijomis, taip užtikrinant pilną patikrinamumą bei saugumą. Be to, kai kuriomis formomis egzistuojantis elektroninis balsavimas už Škotijos parlamentą, Velso asamblėją ir Šiaurės Airijos asamblėją balsavimui internetu visoje Jungtinėje Karalystėje yra labai stipri atspirtis.
9 su puse milijono
Lietuva tikrai nebūtų antra ar trečia valstybė įsidiegusi ar net bandanti įsidiegti balsavimą internetu. Taip, mes būtume antra valstybė, įvedusi rinkimus nacionaliniu mastu, ir mūsų 2,5 mln. rinkėjų tikrai aplenktų Kanadą. Šiandien reikia atkreipti dėmesį ne tik į Estiją, bet ir į kitas vertingos patirties turinčias valstybes. Kiekviena iš jų turi kompetentingus IT saugumo, rinkimų organizavimo ir valdymo specialistus iš kurių galime mokytis ir taip sukurti saugią, patikimą ir mūsų jaunai demokratijai naudingą balsavimo internetu sistemą.