Kada rašiau apie D.Kedžio istoriją, nemaniau, kad po trijų metų ji vis dar tęsis. Paprastai vakarykščiai rūpesčiai labai greitai pakeičiami naujais, nes tuo pasirūpina jei ne gyvenimas, tai visagalė televizija, vis pametėjanti naują ir naują dirgiklį. Čiulpinukai tokie patys, tik vis kitokios spalvos, ir nebe nuobodu. Šįkart violetinė spalva taip prigijo, kad burnos tik žiojasi: duok dar ir dar. Ir gauna: nulaižytą ir pašiauštą, blizgutyje ir ant pagaliuko. Istorija buvo ne vedama pabaigą, o nuolat perpakuojama. Istorija judėjo tik tiek, kiek negalėjo nejudėti.
Kas nutiko, kad mūsų visuomenėje, kur pagarba ir dėmesys kitam laikoma kvailu silpnumu, kilo toks didelis susirūpinimas dėl vaiko likimo? Šio straipsnio pavadinimui panaudojau „Atgimimo“ žurnalisto S.Kairio pastebėjimą pokalbyje su S.Šalteniu. Rašytojas žurnalistui atsakė: „Tame žodyje didžiulis žmonių nusivylimas“. Maždaug tuo pat metu, kai prasidėjo Kedžio istorija, lūpose bei ekranuose be perstojo buvo girdėti rūpestis dėl I.Rinau dukrelės. Kas šiandien žino, kaip klostosi jos likimas, kam šiandien tai įdomu? Visuomenės nesupurto pasakojimai apie tėvus, kurie badu numarina savo vaiką, o naujagimiai šiukšlių konteineriuose yra kaip priedainis besikartojanti naujiena.
Į klausimą, kam tai naudinga, tegul atsakinėja atsakingi pareigūnai, o aš bandau suprasti, kodėl taip ilgai išlieka dėmesys visuomenėje, kurioje įvykiai svarbūs pagal jų artumą šiai dienai? Atsakau: todėl, kad svarbos nepraranda įvykai, kurie liečia mus asmeniškai. Ne mergaitę giname, o patys save mergaitės paveiksle. Kadangi paveikslas turi atitikmenį tikrovėje, jis rodosi labai tikras. Yra indas, ir yra kuo jį užpildyti.
Arabų pavasaris prasidėjo nuo daržovių pardavėjo susideginimo Tunise, ir jis prasidėjo ne todėl, kad jaunasis pardavėjas labai rūpėjo visiems tunisiečiams, o todėl, kad jis tapo visus užknisusio gyvenimo simboliu, ir žmonės nustojo laukę, kol jiems beliks degtukas kaip paskutinė išeitis.
Daugybės žmonių patirtas beteisiškumo jausmas, susidūrus su valdžios institucijomis, Lietuvoje galiausiai rado konkretų įsikūnijimą. Nesvarbu, kad Žana d‘Ark buvo kaimietukė – ji įkūnijo prancūzų siekį nugalėti. Dabar Lietuvoje kalbama ne apie konkrečius žmones, o apie prasmes, kurias jie įkūnija. Tos prasmės jau gyvena savo gyvenimą, ir jomis besivadovaujantiems atotrūkis nuo konkrečios bylos nėra esminis. Rolės jau paskirstytos. Neįgyvendintų lūkesčių drama sukurta.
Kada dvi parlamento narės, viena iš valdančios koalicijos, o kita iš opozicijos, aplanko mergaitę su mama ir praneša, jog viskas tvarkoje, reaguojama ne atsikvepiant su palengvėjimu, jog mergaitė jaučiasi gerai. Parlamentarės keikiamos už gerą žinią, kuri skelbia artėjančios dramos pabaigą. Neatimkite paveikslo, kur mes dėsime savo sudaužytą tikėjimą, - štai ką reiškia tas pyktis.
Nebūtų mūsų valstybėje sukurta tiek sąlygų nevilčiai rastis, nereikėtų ieškotis indo, kur tą neviltį laikyti. Tačiau atsakingi už valstybės valdymą politikai ir pareigūnai rūpinasi ne tų sąlygų panaikinimu. Dalis jų bando prisišlieti prie bangos, kad ji juos keltų į naujas aukštumas, kiti reikalauja paklusti esamai teisinei sistemai. Šios dvi grupės irgi nevienalytės. Vieni atsakingai suvokia, jog riaušės neša didžiulį neigiamą užtaisą, kiti tiesiog nori išsaugoti esamą jiems patogią tvarką.
Tie patys vokeliai ir kyšiai yra pats tikriausias nepasitikėjimas valdžia ir jos sugebėjimu teisingai leisti biudžeto pinigus. Svarbu ne aritmetinis santykis tarp lėšų, panaudotų valstybės reikmėms, ir iššvaistytos biudžeto dalies. Pastaroji, kaip bet kokia neteisybė, skaudžiai bado akis. Kodėl reiktų nepirkti kontrabandinio benzino ir cigarečių? Ar tam, kad apšalęs politikierius lakstytų su visureigiu, pirktu už surinktą akcizą?
Žmonių maustymas ir menkinimas yra daugialypis, pasireiškiantis įvairiose srityse ir įvairiais būdais. Kada atsirado istorija, leidžianti visą sudėtingą patirtį apibendrinti labai paprastai, šimtąkart pagrįstas pasipiktinimas buvo suvestas į slaptažodį „pedofilų klanas“. Labai trumpai, aiškiai ir įtaigiai. Savo beteisiškumą ir nebaudžiamą valdžios savivaliavimą patiriantys žmonės susitapatino su skriaudžiamu vaiku (šia prasme nesvarbu, ar tikrai tą vaiką skriaudė, nes jam buvo priskirta rolė įkūnyti bendrą visuomenės būseną). Valdžia buvo įkūnyta į galingus dėdes, kurie nebaudžiami gali daryti ką nori su vaiku, nes yra aukščiau įstatymų ir palaiko vienas kitą, kontroliuodami bet kokią situaciją.
19 a., kada policija dar neturėjo pakankamai galių ir priemonių užtikrinti saugumą , A. Konan-Doilis sukūrė Šerloko Holmso personažą, kuris tapo gyvesniu už gyvus. Jam rašė laiškus, šaukėsi pagalbos, dalijosi įtarimais. Kada viename apsakyme rašytojas atsisveikino su savo herojumi ir šis žuvo kovoje su piktadariu, kilo neregėtas visuomenės pasipiktinimas. A.Konan-Doiliui vėl teko prikelti Šerloką Holmsą naujiems žygiams, kad jis ir toliau palaikytų žmonių tikėjimą, jog yra pasaulyje seklys, kuris įveikia patį klastingiausią blogį. Šiandien laiškų Džeimsui Bondui niekas nerašo. Vakarų visuomenei užtenka pasitikėjimo savo teisėsauga. Kadangi Lietuvoje tokio pasitikėjimo nėra, imama kurti herojus, kurie užpildytų spragą.
Kriminalinį šios bylos aspektą reiktų palikti tyrėjams, o atsakingi asmenys visuose valdžios lygmenyse turėtų įsisąmoninti, kad Garliavos įvykiai rodo, jog lietuviai nėra visiški avinai ir nesiduos įkinkomi tarnauti tetų ir dėdžių ponijos šventėje. Kada virtuvei atsibos tiekti maistą, šventė baigsis. Atrodo, kad lietuviško pakantumo slenkstis nėra toks aukštas, kaip įsivaizdavo toji į valdžią sutekėjusi savanaudė masė.
Tačiau valdžioje ir politikoje tikrai yra valstybiškai mąstančių žmonių, kurie galėtų panaudoti šią situaciją apsivalymui. Visuomenės nepasitikėjimas ima kenkti valstybei gyvybiškai reikalingiems projektams: marinamos Valdovų rūmų ar Nacionalinio stadiono aferos verčia įtariai žiūrėti į būsimas VAE ar SGD terminalo statybas.
Kol kas sprendimų priėmėjams atrodo, kad šventė ir toliau gali tęstis, nebent kai kurias dekoracijas reiktų pakeisti. Geriausiai tai pailiustruos mano pastraipėlė šia tema, parašyta 2009m.:
„Kai šauna vienas asmuo, tai vadinasi žmogžudystė. Kada pratrūksta dalis visuomenės, tai jau vadinama revoliucija, perversmu ar panašiai. Švelnesnieji tokio elgesio variantai yra riaušės, streikai ir kitokios pilietinio nepaklusnumo akcijos. Ar tikrai yra norinčių iki to nuvažiuoti? Įtariu, kad ne taip toli likę. Tik vargu ar kam nuo to bus geriau“.
Per tuos trejus metus mūsų visuomenė, sudaryta iš skriaudžiamų vaikų ir pedofilų klano, nevirto į namais besirūpinančią šeimą. Bet dėmesio: vaikai ėmė darytis aštriadančiai.