R.Bogdanas. Pedofilija - tik slaptažodis

 (822)
Daugumai žmonių lengviau mąstyti konkrečiai ir su palyginimais, o ne abstrakčiomis sąvokomis. Pavyzdžiai užkabina, palyginimai veža. Šūkis apie neteisybes valstybėje nesukels tiek emocijų, kaip šūkis apie pedofilų klaną. O jei dar pasąmonėje iškyla savęs palyginimas su beteisiu skriaudžiamu vaiku – sprogstamasis užtaisas jau paruoštas.
R.Bogdanas. Pedofilija - tik slaptažodis
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Kada rašiau apie D.Kedžio istoriją, nemaniau, kad po trijų metų ji vis dar tęsis. Paprastai vakarykščiai rūpesčiai labai greitai pakeičiami naujais, nes tuo pasirūpina jei ne gyvenimas, tai visagalė televizija, vis pametėjanti naują ir naują dirgiklį. Čiulpinukai tokie patys, tik vis kitokios spalvos, ir nebe nuobodu. Šįkart violetinė spalva taip prigijo, kad burnos tik žiojasi: duok dar ir dar. Ir gauna: nulaižytą ir pašiauštą, blizgutyje ir ant pagaliuko. Istorija buvo ne vedama pabaigą, o nuolat perpakuojama. Istorija judėjo tik tiek, kiek negalėjo nejudėti.

Kas nutiko, kad mūsų visuomenėje, kur pagarba ir dėmesys kitam laikoma kvailu silpnumu, kilo toks didelis susirūpinimas dėl vaiko likimo? Šio straipsnio pavadinimui panaudojau „Atgimimo“ žurnalisto S.Kairio pastebėjimą pokalbyje su S.Šalteniu. Rašytojas žurnalistui atsakė: „Tame žodyje didžiulis žmonių nusivylimas“. Maždaug tuo pat metu, kai prasidėjo Kedžio istorija, lūpose bei ekranuose be perstojo buvo girdėti rūpestis dėl I.Rinau dukrelės. Kas šiandien žino, kaip klostosi jos likimas, kam šiandien tai įdomu? Visuomenės nesupurto pasakojimai apie tėvus, kurie badu numarina savo vaiką, o naujagimiai šiukšlių konteineriuose yra kaip priedainis besikartojanti naujiena.

Nebūtų mūsų valstybėje sukurta tiek sąlygų nevilčiai rastis, nereikėtų ieškotis indo, kur tą neviltį laikyti. Tačiau atsakingi už valstybės valdymą politikai ir pareigūnai rūpinasi ne tų sąlygų panaikinimu. Dalis jų bando prisišlieti prie bangos, kad ji juos keltų į naujas aukštumas, kiti reikalauja paklusti esamai teisinei sistemai.
Ramūnas Bogdanas

Garliavos istorija išliko, nes ji buvo tęsiama. Kiekvieno nusikaltimo atveju yra asmenų, kurie nenori, jog jis būtų atskleistas. Kuo didesnis suinteresuotųjų laukas ir kuo jis įtakingesnis, tuo sunkiau pasiekiama tiesa. Be to, įvykiai turi tokią ypatybę, kad prie jų galima klijuoti kitus, juos dar perpinti savais interesais, ir viskas susivelia į tokią barzdą, kad ir kantriausias žvejys nesugebėtų išnarplioti. Kuo ilgiau narpliojama, ir vis kam nors iš šalies padraikant, tuo beviltiškiau darosi rasti galus. Kelių žmogžudysčių byla pamažėl virsta byla dėl mergaitės globos. Kažkam toks posūkis turėtų labai patikti.

Į klausimą, kam tai naudinga, tegul atsakinėja atsakingi pareigūnai, o aš bandau suprasti, kodėl taip ilgai išlieka dėmesys visuomenėje, kurioje įvykiai svarbūs pagal jų artumą šiai dienai? Atsakau: todėl, kad svarbos nepraranda įvykai, kurie liečia mus asmeniškai. Ne mergaitę giname, o patys save mergaitės paveiksle. Kadangi paveikslas turi atitikmenį tikrovėje, jis rodosi labai tikras. Yra indas, ir yra kuo jį užpildyti. 

Arabų pavasaris prasidėjo nuo daržovių pardavėjo susideginimo Tunise, ir jis prasidėjo ne todėl, kad jaunasis pardavėjas labai rūpėjo visiems tunisiečiams, o todėl, kad jis tapo visus užknisusio gyvenimo simboliu, ir žmonės nustojo laukę, kol jiems beliks degtukas kaip paskutinė išeitis.

Daugybės žmonių patirtas beteisiškumo jausmas, susidūrus su valdžios institucijomis, Lietuvoje galiausiai rado konkretų įsikūnijimą. Nesvarbu, kad Žana d‘Ark buvo kaimietukė – ji įkūnijo prancūzų siekį nugalėti. Dabar Lietuvoje kalbama ne apie konkrečius žmones, o apie prasmes, kurias jie įkūnija. Tos prasmės jau gyvena savo gyvenimą, ir jomis besivadovaujantiems atotrūkis nuo konkrečios bylos nėra esminis. Rolės jau paskirstytos. Neįgyvendintų lūkesčių drama sukurta.

Kada dvi parlamento narės, viena iš valdančios koalicijos, o kita iš opozicijos, aplanko mergaitę su mama ir praneša, jog viskas tvarkoje, reaguojama ne atsikvepiant su palengvėjimu, jog mergaitė jaučiasi gerai. Parlamentarės keikiamos už gerą žinią, kuri skelbia artėjančios dramos pabaigą. Neatimkite paveikslo, kur mes dėsime savo sudaužytą tikėjimą, - štai ką reiškia tas pyktis.

Nebūtų mūsų valstybėje sukurta tiek sąlygų nevilčiai rastis, nereikėtų ieškotis indo, kur tą neviltį laikyti. Tačiau atsakingi už valstybės valdymą politikai ir pareigūnai rūpinasi ne tų sąlygų panaikinimu. Dalis jų bando prisišlieti prie bangos, kad ji juos keltų į naujas aukštumas, kiti reikalauja paklusti esamai teisinei sistemai. Šios dvi grupės irgi nevienalytės. Vieni atsakingai suvokia, jog riaušės neša didžiulį neigiamą užtaisą, kiti tiesiog nori išsaugoti esamą jiems patogią tvarką.

Žmonių maustymas ir menkinimas yra daugialypis, pasireiškiantis įvairiose srityse ir įvairiais būdais. Kada atsirado istorija, leidžianti visą sudėtingą patirtį apibendrinti labai paprastai, šimtąkart pagrįstas pasipiktinimas buvo suvestas į slaptažodį „pedofilų klanas“.
Ramūnas Bogdanas

O ką sakyti pensininkui, kuriam sunegaluoja širdis, ir poliklinikoje jam pasako, kad ją pasitikrinti galės nemokamai, tačiau eilė ateis po pusės metų? Arba kloji 700 litų, ir būsi patikrintas rytoj. Štai toks pasirinkimas: arba dalyvauji bandyme, ar širdelė dar atlaikys pusmetį be gydymo, arba išleidi visą pensiją, ir bandai mėnesį pratempti nevalgęs. Ramiai badauti neteks: tuoj pasibels kaimynai iš „Vilniaus energijos“ ir pareikalaus apmokėti sąskaitą. Niekam nepasiskųsi, kad ir ši sąskaita išpūsta. Valdžia pripažino, kad kažkas netvarkoje, ir eilinį kartą nei kaltų, nei atsakingų nėra. Tačiau valdžia giriasi, jog rūpestis žmogumi jai svarbiausia. Kurgi ne. Už 100 Lt kainuojančius vaistus reikdavo mokėti 40 Lt, likusią dalį kompensuodavo. Dabar tie vaistai kažkodėl pabrango iki 400 Lt, tačiau mokėti reikia tuos pačius 40 Lt. Likusieji kompensuojami. Iš biudžeto. Nepaneigsi, kad kažkokius žmonės valdžia labai myli. O ištratintieji jaučiasi taip, lyg vaikas pedofilo glėbyje.

Tie patys vokeliai ir kyšiai yra pats tikriausias nepasitikėjimas valdžia ir jos sugebėjimu teisingai leisti biudžeto pinigus. Svarbu ne aritmetinis santykis tarp lėšų, panaudotų valstybės reikmėms, ir iššvaistytos biudžeto dalies. Pastaroji, kaip bet kokia neteisybė, skaudžiai bado akis. Kodėl reiktų nepirkti kontrabandinio benzino ir cigarečių? Ar tam, kad apšalęs politikierius lakstytų su visureigiu, pirktu už surinktą akcizą?

Žmonių maustymas ir menkinimas yra daugialypis, pasireiškiantis įvairiose srityse ir įvairiais būdais. Kada atsirado istorija, leidžianti visą sudėtingą patirtį apibendrinti labai paprastai, šimtąkart pagrįstas pasipiktinimas buvo suvestas į slaptažodį „pedofilų klanas“. Labai trumpai, aiškiai ir įtaigiai. Savo beteisiškumą ir nebaudžiamą valdžios savivaliavimą patiriantys žmonės susitapatino su skriaudžiamu vaiku (šia prasme nesvarbu, ar tikrai tą vaiką skriaudė, nes jam buvo priskirta rolė įkūnyti bendrą visuomenės būseną). Valdžia buvo įkūnyta į galingus dėdes, kurie nebaudžiami gali daryti ką nori su vaiku, nes yra aukščiau įstatymų ir palaiko vienas kitą, kontroliuodami bet kokią situaciją.

19 a., kada policija dar neturėjo pakankamai galių ir priemonių užtikrinti saugumą , A. Konan-Doilis sukūrė Šerloko Holmso personažą, kuris tapo gyvesniu už gyvus. Jam rašė laiškus, šaukėsi pagalbos, dalijosi įtarimais. Kada viename apsakyme rašytojas atsisveikino su savo herojumi ir šis žuvo kovoje su piktadariu, kilo neregėtas visuomenės pasipiktinimas. A.Konan-Doiliui vėl teko prikelti Šerloką Holmsą naujiems žygiams, kad jis ir toliau palaikytų žmonių tikėjimą, jog yra pasaulyje seklys, kuris įveikia patį klastingiausią blogį. Šiandien laiškų Džeimsui Bondui niekas nerašo. Vakarų visuomenei užtenka pasitikėjimo savo teisėsauga. Kadangi Lietuvoje tokio pasitikėjimo nėra, imama kurti herojus, kurie užpildytų spragą.

Kriminalinį šios bylos aspektą reiktų palikti tyrėjams, o atsakingi asmenys visuose valdžios lygmenyse turėtų įsisąmoninti, kad Garliavos įvykiai rodo, jog lietuviai nėra visiški avinai ir nesiduos įkinkomi tarnauti tetų ir dėdžių ponijos šventėje. Kada virtuvei atsibos tiekti maistą, šventė baigsis. Atrodo, kad lietuviško pakantumo slenkstis nėra toks aukštas, kaip įsivaizdavo toji į valdžią sutekėjusi savanaudė masė.

Tačiau valdžioje ir politikoje tikrai yra valstybiškai mąstančių žmonių, kurie galėtų panaudoti šią situaciją apsivalymui. Visuomenės nepasitikėjimas ima kenkti valstybei gyvybiškai reikalingiems projektams: marinamos Valdovų rūmų ar Nacionalinio stadiono aferos verčia įtariai žiūrėti į būsimas VAE ar SGD terminalo statybas.

Kol kas sprendimų priėmėjams atrodo, kad šventė ir toliau gali tęstis, nebent kai kurias dekoracijas reiktų pakeisti. Geriausiai tai pailiustruos mano pastraipėlė šia tema, parašyta 2009m.:
„Kai šauna vienas asmuo, tai vadinasi žmogžudystė. Kada pratrūksta dalis visuomenės, tai jau vadinama revoliucija, perversmu ar panašiai. Švelnesnieji tokio elgesio variantai yra riaušės, streikai ir kitokios pilietinio nepaklusnumo akcijos. Ar tikrai yra norinčių iki to nuvažiuoti? Įtariu, kad ne taip toli likę. Tik vargu ar kam nuo to bus geriau“.

Per tuos trejus metus mūsų visuomenė, sudaryta iš skriaudžiamų vaikų ir pedofilų klano, nevirto į namais besirūpinančią šeimą. Bet dėmesio: vaikai ėmė darytis aštriadančiai.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (40)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (22)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (382)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.

A. Tapinas. Nepražilk laukdamas (336)

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.

N. Vasiliauskaitė. #Smagu (131)

Liberalų agonijai vis nesibaigiant, o taip pat – nusivylimams ir nuostaboms, kurių, tiesą sakant, neturėtų kilti pažinusiems ten plazdenusią Verslumo Dvasią (tą pačią, kuri maloninga ir Broniui Bradauskui ar Viktorui Uspaskichui), siūlyčiau pasibaisėti tuo, kas dar baisiau: gerą vardą turinčių ekspertų/intelektualų pastangomis tildyti šį „triukšmą“ kaip griaunantį pasitikėjimą demokratija (taip, būtent ja!), keliantį valstybingumo krizę ir, žinoma, naudingą didžiajam Lietuvos Priešui.