Kiekvienas rūmų klerkas galėjo paaiškinti, jog deimantinės diademos kaina yra niekai, lyginant su šalies biudžetu, o palaikyti nepigiai atsieinantį šalies įvaizdį – valdovų priedermė. Deja, kantrybei trūkus, tokių protingų, pagrįstų paaiškinimų nereikėjo, ir karalienė baigė gyvenimą po giljotinos peiliu. Prancūzija išsimaudė savo kraujyje ir atgimė kaip respublika.
Istorija kartojasi ne paraidžiui, bet panašiuose rėmuose. Valdžios atitrūkimas nuo realybės ir po to nugriaudintis atpildas – viena iš įvairiomis variacijomis atsikartojančių temų nuo pat Antikos laikų, kada malonumų ir naujų įspūdžių paieškose paskendusi Romos aukštuomenė praplėšė akis po eilinės orgijos ir išvydo nebeįveikiamą barbarų kariuomenę ties Amžinojo miesto vartais.
Dabartinė situacija Lietuvoje ima panašėti į tokio tipo istorinę klišę. Šiuolaikinė vakarietiška demokratija yra be ribų, bomžas turi lygiai tokį patį balsą, kaip generolas, buhalteris ar ūkininkas. Taboro balsai lygiaverčiai Naujininkų poliklinikos gydytojų balsams. Esant tokiai tvarkai, Seimas yra mūsų visuomenės išpažįstamų idealų atspindys. Šitas atspindys didžiajai mūsų daliai atrodo labai negražus.
Renkamoji valdžia remiasi pulkais biurokratų, kuriuos anksčiau vadinome tarnautojais, o dabar jau perkrikštinome į valdininkus. Kitaip tariant, savo kalboje pripažinome liūdną tiesą, kad jie, užuot mums tarnavę, ėmėsi mus valdyti. Tiesa, Baudžiamojo kodekso 228 str. kalba apie „valstybės tarnautojo“ piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi (iki 4 m. laisvės atėmimo), o 229 str. – apie „valstybės tarnautojo“ netinkamą pareigų atlikimą (iki 2 m. laisvės atėmimo).Tik nereikia jaudintis: jei viskas toliau riedės dabartine linkme, greitai auksaburniai advokatai ims įrodinėti, kad jų ginamieji yra „viso labo valdininkai“, ir ne apie juos kalba tuose straipsniuose. Jau dabar aplinkui mus pilna pavyzdžių, rodančių esant „neliečiamųjų“ kastą, kur savitarpio pagalba iškelta aukščiau bet kokio partiškumo.
Be biurokratinio aparato valstybė negali tvarkytis - tai neginčijama, - tačiau visus kamuoja paprastas klausimas: kodėl tas aparatas vis pučiasi ir pučiasi net valdžios skelbiamo taupymo laikais? Jau ir ankstesniais metais pavaikščiojus valdiškais koridoriais, pamatydavai aibes kavos, arbatos, šachmatų ar nagų lakavimo klubų klubelių. Galima spėti, kad jų veikla ir toliau sėkmingai vystoma. Aria vienetai, ir tik dėl jų atliekamo darbo dar kažkaip išsilaikome. O mūsų valstybei ir mums, piliečiams, abejingų pilkųjų sraigtelių dėka mes jau pasijutome įvaryti į kampą. Jame – ačiū Nepriklausomybei - yra plyšys, pro kurį nemaža dalis drąsių ir nusivylusių išnėrė į anglijas amerikas, o nenorintys, nedrįstantys ar negalintys ta landa pasinaudoti pradeda urgzti bei šiepti dantis.
Į tokią padėtį atsiritus, driokstelėjo šūviai Kaune, kurių aidą visuomenėje galima palyginti gal tik su keliolikos metų senumo šūviais į reketininkus Panevėžyje. Tai buvo nežaboto reketo eros Lietuvoje pabaigos pradžia. Negaliu nutylėti, kad tą pabaigą labai priartino ir V. Lingio nužudymas. Ne taip nepriekaištingai su reketininkais buvo baigta, kaip būtų norėjęs žurnalistas, bet visas ribas peržengę banditai buvo sutramdyti. Turbūt permainos Lietuvoje negali vykti be kraujo aukos.
Kodėl visi išgirdo šūvius Kaune? Manyčiau, kad tą įvykį mes panaudojame kaip modelį įvardinti tam, kas vyksta su mumis. Šiaip visa ši pedofilinė istorija yra su daugeliu nežinomųjų, ir palikime ją išnarplioti tiems, kurie tą moka daryti ir žino, kaip tai daroma. Čia ne krepšinis, kur kiekvienas sau gali leisti mokyti trenerius.
Gal keistai nuskambės, bet mums ne pirmo svarbumo reikalas, ar taip, ar kitaip tai įvyko. Įvykis dabar yra sudėliotas taip, kad galėtume išsakyti esminius, skaudžiausius šiandienos dalykus remdamiesi konkrečiu pavyzdžiu. Tiesa mums yra tai, kaip mes matome.
D.Kedys pateko į situaciją, kurią kasdien patiria daugybė Lietuvos žmonių – atsimušė į kurčią valdžios sieną. Jei tarnautojai tarnautų valstybei, o ne vaizduotų valdančius valdininkus, jie būtų tarnavę D.Kedžiui ir jo dukrai, tiriant jo skundą. Vietoj to – tūkstančiams piliečių pažįstamas pilkas neprašnekinamas monolitas, ir jokio takelio jį apeiti. Visi nuo vaikystės žinome, kad jis atsidaro tik tiems, kurie moka paslaptingąjį „Abrakadabra“. D.Kedys Aladino klubui nepriklausė, kaip ir absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų.
Įsivaizduojant, ką su mažamečiais išdarinėja pedofilai, kiekvienam sveiko proto žmogui sukyla užuojauta skriaudžiamai mergaitei ir šventas pyktis iškrypėliui. Tas pyktis išeina iš konkretaus įvykio ribų, kai mes savo ar artimųjų gyvenime randame daug panašumo su mergaite, kurią šlykščiai išnaudoja visagalis dėdė, - lygiai taip mus gniuždo ir prievartauja valdžios dėdės bei tetos, lygiai taip mes nebematome, kam galime juos apskųsti. Panašu, kad lygiai taip pat pavargome daužyti galva sieną, verkti ar gerti iš nevilties. Mūsų pasitvirtintoje istorijoje tolesnis žingsnis yra visuomenės normų pamynimas. Logika tokia: „Jei su manimi valdžia nesiskaito, tai aš nesiskaitau su jos skelbiamomis taisyklėmis“. Šūvis.
Kai šauna vienas asmuo, tai vadinasi žmogžudystė. Kada pratrūksta dalis visuomenės, tai jau vadinama revoliucija, perversmu ar panašiai. Švelnesnieji tokio elgesio variantai yra riaušės, streikai ir kitokios pilietinio nepaklusnumo akcijos. Ar tikrai yra norinčių iki to nuvažiuoti? Įtariu, kad ne taip toli likę. Tik vargu ar kam nuo to bus geriau.
Dirvą šūvių aidui sugerti nenuilstamai pureno visų lygių valdžia, pradedant žmones nebaudžiamai maustančiais matininkais, baigiant automobilių nusistvėrusiu nacionaliniu turtu Seime. Kadangi viena auka tapo teisėjas, įvykis pilnai užpildė iki tol plevenusias nuotaikas, ir bekūnis visuomenės nusiteikimas įgijo labai apčiuopiamus kontūrus. Šitas kontūras tikrai atrodo iškalbingai įspėjantis. Pats laikas valdžiai pabusti ir tvirtinti pamatus. Kertiniais akmenimis tebūnie pagarba žmogui ir įstatymui.
Parašiau šį palinkėjimą ir pagalvojau atsidusdamas: labai norėčiau, kad taip būtų, bet kur dingo mano tikėjimas?