- Kalbamės Kalantinių dieną. Beje, toks gegužės 14-osios pavadinimas prigijo beveik tuoj po 1972 metų...
- Kasmet tomis dienomis būdavo subruzdimas. Valdžia bijojo... ir vis bandė labiau veržti, cenzūruoti. Gal ne tiek Maskva, kiek vietiniai klapčiukai.
- Dabar taip pat pasigirsta balsų, kad Kalanta pridarė žalos mūsų kultūrai, lietuvybei. Tuomet kai kas iš inteligentų, menininkų taip pat raukėsi.
- Buvo žmonių, kuriems rezistencija reiškė labai konkrečius veiksmus. Romo Kalantos tokiu net nelaikyčiau.
- Jis tiesiog nebegalėjo gyventi apsuptas tų nuodingų garų.
- Ir tie garai sklido ne vien nuo bolševikinės valdžios. Buvau aštuntokas ir gerai atsimenu 1972 m.: kaip tik visi veržėsi į neseniai atidarytą Šeduvos malūno restoraną. Žmonės jau ėmė pamiršti kai ką labai svarbaus.
- Į Sibirą tuomet jau nebevežė, pieno mieste galėjai laisvai nusipirkti.
- O kolchozninkai statėsi namelius. Kai kam ir valdžia pastatydavo. „Tarybų“ valdžia. Klasės draugai sakydavo apie sovietų ledo ritulio rinktinę – mūsiškiai laimėjo.
- Daug kam ėmė rodytis – „tarybos“ visiems laikams. Jie peržengė ribą ir nebenorėjo atgal. Kas jos neperžengė – gyveno aiškiai: esame mes ir yra jie. Su kolegomis rašytojais, tais ribos neperžengusiais, kalbėdavomės, ką rašytume, jei Lietuva būtų vėl laisva. Tą patį rašytume, atsakydavome, nes ir tada nemelavome. Buvome po padu, bet buvo dar tarpelis tarp to pado ir žemės. Viskas priklausė nuo tavęs. O Kalanta toliau už visus nuėjo, bet savo vieno kelią. Visokių putų virš jo aukos plaukiojo, kaip ir po Pociūno žūties. Bet tas putas nugraibius lieka tik didžiulė pagarba.
- Dabar labai daug norinčiųjų matuotis Kalantos ryžtą. Ir pikčiausi tarpusavio priešai Kalantą piktai savinasi. Įskaitant Garliavos aktyvistus. Galiu suprasti senuosius disidentus, kurie vis dar verčia traukinius nuo bėgių, bet ką galvoti apie dabartinius signatarus, kurie su Kalantos vardu lūpose eina prieš mūsų pačių įstatymus?
- Nesieja savo valdžios su savo valstybe.
- Net aklam matyti, kad mūsų valdžia šluba. Bet taip jos nekęsti?.. Čia gal gerokai giliau šuo pakastas?
- Tai labai lietuviška. Kai per radiją girdžiu, kad Seimo reitingas nė vieno procento nesiekia, tai kitaip nei sadomazochizmu tokio dalyko negaliu pavadinti. O kai savivaldybėje tiesiog visų akyse vyksta aferos, tai tyla.
- Savivaldybėje mat kaimynas įsitaisęs. Gal kada kitiems už nugarų dėl ko nors pavyks su juo susitarti... kaip čia pyksiesi! O Seimą juk patogu per atstumą į šuns dienas...
- Man iki šiol paslaptis, iš kur lietuviams toks pasmerktumo jausmas. Amžinų našlaičių sindromas. O man privalumas, kad niekieno nekliudomas galiu patvory numirti, kad valstybė abejinga ir neįkiš manęs prieš mirtį į beprotnamį. Liūdnas, bet privalumas. O kitas, pinigus savo noru aferistams atidavęs, valstybę keikia, užuot džiaugęsis, kad užteko proto bent sodo namelio su krosnele neįkeisti.
- Ne tik valstybę keikia, bet ir artimą.
- Kaip vidurių užkietėjimas būsena. Vis neįvyksta laimė ir neįvyksta. Blogiau, nei vidurių užkietėjimas, nes nėra aiškios krypties į tą laimę. Nebežinome, ko mes iš gyvenimo norime. Dėl to, kad prarandame savisaugos, išlikimo jausmą. Mums nebelabai rūpi, ką po savęs paliksime. O rūpi alkūnėmis stumdytis, kumščius į darbą paleisti.
- Nėra noro diskutuoti su tokiais?
Su kuo diskutuoti? Kad visi savo rateliuose vienas prieš kitą dideli. Kam jiems reikalingos diskusijos? Ne diskusijų reikia, o veiksmo. Gali užsičiaupęs dantimis griežti arba išmestas lauk atbula koja duris užtrenkti, jei kitaip priešintis neįstengi. Bet juk yra ir įstengiančių: „Darom!“ man pavyzdys. Arba tos, kaip jas vadinu, „katakombinės“ savitarpio pagalbos bendruomenės internete, kai žmonės bent gerais patarimais vieni kitus gelbsti.
- Man labiau norėtųsi lyderių, kurie gebėtų patraukti žmones bendrų namų kūrybai, ne griovimui. Ar jūs įsivaizduojate, kad tokių galėtų rastis?
- V.Havelas rašė, koks budrus turi būti lyderis, kad pats kam nepradėtų tarnauti. Esu panašių dalykų ir pats patyręs, todėl žinau, kokia ta našta sunki. Galinčių būti lyderiais yra, bet norinčiųjų nedaug. O daugybei žmonių reikia teisingo žodžio. Ir jautraus. Bet kas gali tą jautrumą išsaugoti valdžioje būdamas, kai muša, kas netingi. Ar Kudirka, emocingas, aistringas, dabar galėtų būti lyderis? Strasbūre atsimenu kalbas: visi su uniforminiais kostiumais, lūpose – uniforminės frazės, jokios aistros. Nulis. Aistra atsiranda kartu su įtampa. Kiek aistros Garliavoje! Velniava ten kažkokia... šiurpūs ženklai, kad Lietuva keisis. Bet ten lyderių netrūksta.
- Ir ne prieš pedofilus tie lyderiai. Čia tik toks slaptažodis.
- Tame žodyje didžiulis žmonių nusivylimas.
- Kuo nusivylimas? Kas čia prieš ką eina iš tiesų?
- Šitas klasikinis siužetas su vaiku – tarsi mygtukas paleisti visai kitą filmą. O gal tas siužetas tikras?
- Bet žiūrėkite: mes abejojame, svarstome, ar tas siužetas tikras, ar netikras. O tūkstančiai niekuo neabejoja. Jiems viskas aišku.
- Kuo mažiau atsakymų, tuo mažiau abejonių.
- Na, neduoda atsakymų, tai tuo labiau aš jų nežinau.
- Neatsako, vadinasi, slepia. Slepia, vadinasi, taip blogai ir yra, kaip aš galvoju – tokia čia logika. Prasta valdžios politika – neatsakinėti į žmonių klausimus.
- Kol kas, kol nėra lyderio, kuris visiems paprastais žodžiais pasakytų, kodėl žmonės jaučiasi tokie prislėgti, nors fiskalinė politika tokia pavyzdinė.
- Ir man nepatiko, kai pensiją nurėžė. Bet aš suprantu reikalą. Gal ir dar reikėjo nurėžti. Bet trūksta tokios paprastos šilumos Kubiliui, šaltas jis. O žmonėms tos šilumos labai reikia. Ką nori, tą apie Brazauską galvok, bet jis turėjo tos pūdymo šilumos. Kam čia svarbu, kad iš pernykščių pūvančių lapų?! Aš tai suprantu, kad Baltijos šalys labai gerą pagrindą pasidėjo toliau augti. Nežlugsime. O dar ir nauja karta užaugs.
- Kiek jau metų tos naujos kartos laukiame?
- Seniai jau laukiam... Nuo tų laikų, kai džiovininkai inteligentai pirmus laikraščius leido mirdami, kai Darių ir Girėną pašovė ir vėl našlaičiais tapome. Amžina virsmo būsena. Kaip rūkas virš daubos be didelio vėjo: į vieną pusę, į kitą... Gerai, kad Kalanta, kad pokario kova buvo. O jei Kalantos auką besidalydami nupiginsime ir privatizuosime? Į ką tuomet atsispirsime našlaičiai, jei prarasime tą kartas rišantį siūlelį? Sibire žmonės išliko tik dėl to siūlelio rankoje. Blogiausia, kai visko per daug, o trūksta to vienintelio ryšio. Nebesupranti, kas yra švaru, kai gyveni ant šiukšlių kalno. Ir paprastų žodžių niekas nebeištaria triukšme. Reikėtų dabar žmonėms pabūti tyloje.
- Lietuva turi ateitį?
Lietuviai – galinga tauta. Dabar ji kaip žvėris, kaip snaudžiantis šuo. Bet tas šuo atsibus. Ir tada...
- Su tais šunimis... Laikas eina ir savęs galime kasdien klausti, ar tas šuo mumyse jau neišbadėjęs taip, kad bet kam į gerklę?
Žmonėms reikia patylėti, paklausyti savęs. Prie kapo pastovėti. Kad suprastų, kad ne nuo jų viskas prasidėjo ir ne su jais viskas baigsis. Ir kad niekas nestovi vietoje. Žolė ir pro asfaltą prasikala. Prisodinau atgautoje giminės žemėje visokių medžių ir parašiau testamente, neatitinkančiame juridinių reikalavimų, kad kai medžiai užaugs, mano vaikaičiams juose būtų įrengti nameliai. Tegu žaidžia jie ten. Ir tegu mato toliau iš aukštai to aukščio nebijodami.