Mes nesėdėsime apkasuose, mes skraidome padebesiais. Maždaug taip garbės pirmininkui savo 18 puslapių traktate partiniams atitarė partijos pirmininku dar kartą perrinktas Algirdas Butkevičius.
Pasiklausę partijos boso litanijos apie BVP prieaugį, to prieaugio kokį tai mažėjimą, investicijas Lietuvoje ir Vengrijoje, eksportą ir importą, elektros ir dujų jungtis, socialinį modelį ir, netikėtai sužinoję (tą čia pat dauguma pamiršo), kad net 70 proc. žmonių šalyje patys meta darbą, todėl nei išmokų, nei kitokio gynimo jie valdžios neprašo, iškilūs socialdemokratai pasiskirstė vienmandates rinkimų apygardas ir išėjo toliau šėko pjauti. Iki Seimo rinkimų.
Nors ekonomikos būklė rėkia, kad reikia stotis ant nuodėmingos žemės, socialdemokratai ir šįkart įveikė jos trauką. Vietoje tikrų partijos pirmininko rinkimų su Zigmantu Balčyčiu – muilo opera su Algirdu Sysu. Vietoje rimto didžiausios valdžios partijos pokalbio apie ne tokią šviesią ateitį – svarstymai apie socialinę darbo žmogaus apsaugą ir užkeikimai, kad socialdemokratai yra dirbančiojo pusėje.
Lyg tyčia prieš pat socialdemokratų suvažiavimą net kelių bankų analitikai pateikė trupančią šalies ekonomikos mozaiką. Pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2014-ųjų, BVP augo tik 1,5 procento. Tai nėra tragiška, blogai, bet ateitis – miglota.
Lokomotyvai, tempę Lietuvos ūkį pastaruosius metus, išsikvėpė. Lietuva pratinasi prie nepalankių ekonomikos realijų. Šis procesas gali užtrukti net keletą metų. Vidaus prekyba ir paslaugos stoja. Mažmeninės prekybos apyvarta, be degalų prekybos, pirmąjį ketvirtį buvo tik 2,4 proc. didesnė, nei pernai. Vilniuje vėl jaučiamas naujo būsto perteklius.
Lietuviškas prekes vis sudėtingiau parduoti užsienyje. Atmetus naftos produktus, lietuviškų prekių eksportas sumažėjo 0,7 procento. Eksporto į JAV ir Kanadą padidėjimą lėmė tik mirštančios „Orlen Lietuva“ gamyklos degalų pardavimai. Euro įvedimas, pernai skatinęs vartojimą, šįmet jį stabdo. Geopolitinis neapibrėžtumas kerta per investicijas.
Net jei artimiausius porą metų ekonomika ir augtų po 10 proc. kasmet, klausimas, kaip gerinti verslo žaidimo taisykles ir apskritai ką reikės daryti po 2020-ųjų, jau vakar, o dar geriau užvakar turėjo tapti Vyriausybės problema Nr.1. Lietuvai liko vos penkerius metus melžti ES. Kas po to? Kaip ir iš ko gausime maždaug trečdalį valstybės biudžeto, dabar užpildomą iš ES paramos, kai tų pinigų nebebus? 2021-ieji ateis taip pat greit, kaip pernai gimusieji ateis į pirmą klasę.
Kas iš valdžios žmonių bent apytikriai galėtų nupasakoti, ką valstybei reikš jau po puspenktų metų maždaug trečdaliu sumažinti biudžeto asignavimus? Juolab, kad žmonių lūkesčiai dėl geresnio gyvenimo per tuos puspenktų metų bus išaugę, dirbančiųjų skaičius – sumažėjęs, o pensininkų – padidėjęs.
A. Butkevičius savo ilgoje gegužės 1-osios homilijoje Socialdemokratų partijai apie tai, kaip ir apie liūdną demografiją, neužsiminė. Kodėl? Ką veikia Vyriausybės vadovas?
Premjeras, skirtingai nei kitų ES šalių premjerai, net nevažinėja į Briuselį, kur galbūt bent kiek prasikrapštytų akis dėl artimiausios perspektyvos klausimo Nr.1.
A.Butkevičius noriai ir dažnai važinėja į Klaipėdą. Kur vaizduodamas tėvišką rūpestį SGD terminalu ir elektros kabelio į Švediją tiesimu pritraukia žiniasklaidos dėmesį. Tai nėra blogai, tačiau kas Lietuvai realiai iš to? Dar premjeras, turintis kelias dešimtis patarėjų, o dabar jau net 15 pavaduotojų partijoje, pats nuo ryto iki vakaro priiminėja plūstančius interesantus.
Tai, žinoma, labai gražu, tik ir vėl – kokia tokio broliavimosi prasmė? Valstybės sprendimais tai nevirsta. Viena vertus, bet kuriam žmogui vienam būtų sunku, o A.Butkevičiui ypač sunku abstrahuoti skirtingų skundų konkretiką naudinga valstybei linkme. Kita vertus, net jei tai būtų įmanoma, klausimas, ar A.Butkevičius net savo frakcijoje turi bent dešimt žmonių, kurie tikrai yra jo? Mūru būtų už jį?
Naujausias ypač negrabios vykdomosios politikos pavyzdys – socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės pristatytas naujasis socialinis modelis. Vyriausybės planas liberalizuoti darbo santykius naudingas ne vien tik verslininkams, kaip rėkauja vadinamosios profsąjungos, bet ir valdžiai, ir visiems norintiems dirbti žmonėms.
Tačiau darbo santykių liberalizavimo planas buvo pristatytas taip negrabiai, kad turbūt net Rusijoje, kur žiniasklaida yra visiškai kontroliuojama, jis būtų buvęs sumaltas į miltus. Jį sukritikavo net tie, kurie galėjo tapti jo šalininkais. Priežastis? Jokio paruošiamojo darbo su redaktoriais, žurnalistais, nuomonių lyderiais. Jokių paaiškinimų. Lyg rimtai, lyg ant juoko išmetamas mokslininkų, kurių niekas nepažįsta, grupės darbas, ir, imkit mane ir skaitykit.
Tai daro Vyriausybė ES šalyje XXI a. antrajame dešimtmetyje, kai savo galias rodo ne tik televizija ar naujienų portalai, bet ir socialiniai tinklai! Įspūdis toks, kad A.Butkevičius ir jo ministrai trejus metus buvo uždaryti lageryje be teisės susirašinėti.
Tik kartu su A.Pabedinskiene smūgį į saulės rezginį gavęs premjeras partijos suvažiavime pagaliau pabandė išsukti mintį, kad „svarbu supratimas, kad Vyriausybei ir Seimui būtini partneriai – viešasis sektorius ir verslas, kuriantis tam ekonomines prielaidas“.
Tačiau ir vėl – premjeras tai daro, tarsi vogti obuolių eidamas. Matyt, pačiam A.Butkevičiui vis dar, kaip kokiam ketvirtojo dešimtmečio prancūzų socialistui, atrodo, kad valdžia kartu su visais samdomais žmonėmis sėdi apsikasusi vienoje barikadų pusėje, o verslas – kitoje, ir kad švenčiausias premjero, ministrų ir Seimo narių darbas yra pliekti į verslą iš visų turimų haubicų.
Kiek dar laiko ne tik socialdemokratams, bet ir konservatoriams, kitoms partijoms reikės, kad suprastų: nėra čia barikadų? Ir verslas, ir samdomi darbuotojai, ir valdžia sėdi vienoje didelėje ir net labai jau prakiurusioje valtyje, kur bet kokie tokie šaudymai tik padidina galimybę eiti kirviu į dugną.
Jei verslas neturės galimybių plėsti savo veiklos, jei čia neateis rimtų investuotojų, o universitetų teisės ir vadybos absolventai toliau dirbs kasinininkėmis ir durininkais, jokie tokie valdžios įstatymai samdomų darbuotojų neapgins. Nebus nuo ko ginti.
Ne tik Vyriausybė nesuvokia, kaip reikės gyventi jau po penkerių metų. Tauta taip pat skraido padebesiais. Pernai vidutinė pensija siekė 45 proc. vidutinės algos. Bet dauguma lietuvių naiviai tikisi gauti 78 proc. algos dydžio pensiją. Tačiau skirtingai nuo tautos, valdžios žmonės, o ypač premjeras, neturi teisės skraidyti padebesiais. Šiuo atveju – pataikauti urviniam marksistiniam mąstymui apie dvi barikadų puses.
Tačiau ką mes matome Seime? Kokius įstatymus ten dabar stumia?
Apie traukinio ir autobuso keleivių baudimą už tai, kad keliavo su įkaušusiu mašinistu ar šoferiu. Apie alaus išgujimą iš degalinių, o tai daug kur reiškia degalinių uždarymą ir naujus bedarbius. Apie atskiras parduotuves duonai ir alui bei vynui (irgi nauji bedarbiai). Apie krautuves su dvejomis durimis. Tarsi esencija kalta, kad žmogus durnas.
Verygos ir kiti XXI a. inkvizitoriai su keliais savo bačką jau pabaigusiais Seimo nariais primeta valdžiai, verslui ir visai valstybei diskusiją apie šimtus milijonų eurų tuščių investicijų tik dėl paiko įsivaizdavimo, kad žmonės po to nustos gerti. Visas šias investicijas iki paskutinio cento teks nurašyti į nuostolius. Ir tai daroma tuo metu, kai investicijos nebeateina!
Ką daro premjeras, valdančiosios partijos? Bailiai traukiasi, nes blaivybės inkvizitorių pasiuntiniai griebia Seimo narius už ragų – filmuoja mobiliukais ir grasina: nepasirašysi po šimtų milijonų eurų iššvaistymo įstatymu, mes filmuką – į „YouTube“, galėsi aiškintis davatkoms per rinkimus.
Viena interaktyvi muilo opera po kitos. Užvakar „Alus „Statoil“, vakar „Patyčios“ ar „Pavalkis“, rytoj dar kas nors. Vietoj to, kad statytume namą, kuriame teks gyventi be ES milijardų, slystame radikalų, neretai turinčių neafišuojamą asmeninį interesą, primestų draudimų ir destrukcijos šunkeliu. Ir kad krykštaujam, juokiamės. Iš ko? Iš savęs juokiamės. Savo negrabumo ir negebėjimo kurti juokiamės – skraidydami padebesiais.
