Teisininkai neranda tikslaus atsakymo, kas valdys valstybę tarpuvaldžiu. Lietuvos politinis elitas ne pirmą kartą ryžtasi ekscentriškam ėjimui. Pirmieji parodėme Europai, kas yra prezidento apkalta, o dabar parodysime, kaip demokratinėje valstybėje panaikinti rinkimų rezultatus. Į Konstitucinį teismą dėl rezultatų kreipėsi ir Seimas, kurio vaidmuo šioje istorijoje gali būti lemiamas: dabartinis Seimas turėtų tvirtinti KT sprendimą. Konservatoriai ploja katučių ir sako, kad Darbo partija niekaip negalinti būti valdžioje, nors patys 2009 m. siūlė jai jungtis į koaliciją.
Elitas pasidalino į dvi stovyklas: vieni sako, kad tai skandalas, grėsmė demokratijai, prezidentė per daug sau leidžia. Jų teigimu, kad ir kaip besiraukytumėme dėl negero Darbo partijos kvapelio, nieko nepadarysime: su tautos valia teks taikstytis, jei nenorime būti kažkokie diktatoriški azijatai. Ir apskritai, tai kenkia valstybei, nes nebeaišku, kada ir kokį Seimą dabar turėsime, kas bus su energetine nepriklausomybe ir pan.
Kiti giria prezidentės drąsą, moralinę poziciją ir sako, kad vieną kartą Darbo partija turi gauti ko nusipelniusi, kad Lietuvos politinė santvarka matuojama ne vadovėlinėmis kategorijomis ir kad lemiamu momentu reikia pagalvoti apie valstybę ir neprileisti tokių uspaskichų prie valdžios.
Abiem atvejais elitas taikėsi nusikratyti neparankių, iš konteksto itin iškrentančių oponentų. Abiem atvejais nusikratantieji - tik truputį geresni už dorojamuosius (nes taip pat ir gal net labiau piktnaudžiavo valdžia – tiesiog teisindami tai savo kilniu rūpesčiu dėl valstybės ir tuo, kad apie tą rūpestį esą išmano geriau). Abiem atvejais, atrodo, vyksta skausmingas apsivalymo procesas, bet niekaip neįvyksta. Kodėl? Nes tas apsivalymas didele dalimi yra fasadinis, o ne nuoširdus, nes politinis elitas nenusiteikęs vaduotis iš korupcijos, rimtai dirbti valstybės labui ir mažinti socialinės atskirties bei didinti teisingumo. Tai galiausiai vėl gimdo naujus protesto balsus, kurie, jei neemigruoja, balsuoja už keistus ir korumpuotus darinius, su kuriais po to užsimojama kovoti neva teisiniais būdais. Ir ratas įsisuka iš naujo.
Nesimpatizuoju nei Paksui, nei Uspaskichui, tačiau teisybės dėlei tenka pripažinti, kad abu šie atvejai panašūs politinio persekiojimo elementais. Konstitucinis Teismas aiškiai perlenkė lazdą, drausdamas R.Paksui visą gyvenimą kandidatuoti į parlamentą (ką 2011 sausį vėliau pripažino ir Europos Žmogaus Teisių Teismas). Uspaskicho skundai, kad nauji kaltinimai dėl sukčiavimo rinkimų išvakarėse – politinis susidorojimas, taip pat nėra neteisingi. Kaip kitaip paaiškinti, kad šitiek laiko miegojusi prokuratūra rinkimų išvakarėse perkvalifikavo kaltinimus ir iškart po rinkimų puolė svarstyti visas bent kiek su Darbo partijos nariais susijusias bylas.
2005 m. Seimo komisijos patvirtino išvadas, kad V.Uspaskichas, eidamas ūkio ministro pareigas ir spręsdamas bendradarbiavimo klausimus tarp Lietuvos ūkio ministerijos ir Maskvos vyriausybės, galėjo sukelti interesų konfliktą. Taip pat dėl to, kad jis neišvengė privačiųjų ir viešųjų interesų konflikto, prasilenkė su įstatymais, reglamentuojančiais tokio pareigūno, kaip ūkio ministro, darbą. Tuometinis ūkio ministras dalyvavo sprendimuose skiriant paramą su jam priklausančio koncerno „Vikonda“ susijusioms bendrovėms „Krekenavos agrofirma“, „Krekenavos mėsa“, „Kėdainių grūdai“, „Kėdainių daržovės“, ir kt.
Kaip 2005 m. rašė žurnalistė Indrė Makaraitytė, „prezidento ir Seimo rinkimai tapo lūžio į blogąją pusę riba. Artūro Zuoko įkaitu buvo paimtas pats Valdas Adamkus, o politinės partijos dar kartą brido į tą pačią balą dėl Europos Sąjungos milijonų“.
Per skandalą dėl europinių milijonų vienas kitą tuomet palaikė ištikimi partneriai V.Uspaskichas, Algirdas Brazauskas, Kazimira Prunskienė ir Artūras Paulauskas, neslėpkime, vienas iš R.Pakso apkaltos iniciatorių ir architektų. Dabartinis V.Uspaskicho partijos narys, apie kurį dabar prabilta kaip apie būsimą Seimo pirmininką, tuomet buvo atstatydintas dėl Seimo privilegijų skandalo Seimo kanceliarijoje. Netrukus būtent jį V.Uspaskichas apkaltino politiniais motyvais sukurpus juodosios buhalterijos bylą.
2006 m. po Darbo partijai pateiktų kaltinimų vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje V.Uspaskichas atsistatydino iš Darbo partijos vadovo posto ir pabėgo į Rusiją. Nors dabar jis karščiuodamasis tvirtina, kad tuomet vyko laidoti savo brolio, jo viešnagė Rusijoje išsitęsė pusę metų, jis netgi prašė politinio prieglobsčio.
Ir pastarųjų rinkimų Darbo partijos užsakyti masiniai pažeidimai nėra joks netikėtumas, ypač žinant ankstesnių rinkimų istoriją. Konservatoriams, kuriems ankstesnės Darbo partijos nuodėmės nepasirodė sunkios, būtent šie pažeidimai tapo pretekstu kalti dabar jau oponentus.
Grįžtant prie dabartinės Seimo krizės paralelių su R Pakso apkalta ir prisimenant, kaip ilgai dar „Tvarkos ir teisingumo“ partija išsaugojo lojalių, Pakso besigailinčių rinkėjų ratą, atrodo, kad prezidentės užsispyrimas eliminuoti Darbo partiją taip pat neatneš trokštamo išsilaisvinimo. Dėl tos pačios priežasties: turint omenyje išvardintus faktus, apsivalymas vyksta ne visai gražiai ir šios istorijos „geriečiai“ konservatoriai patys nėra tyri it krištolas.
Tai patvirtina ir sociologinės apklausos: jeigu Konstitucinis Teismas Seimo rinkimų rezultatus pripažintų negaliojančias, pakartotinių parlamento rinkimų rezultatai, atsižvelgiant į dabartinį politinį kontekstą, nuo spalį įvykusių rinkimų skirtųsi nedaug.
Taigi kol už grotų neatsidurs nė vienas korumpuotas, nesvarbu kokios partijos, politikas, kol partijos nesilaikys bent jau pagrindinių savo principų (tegul bent pačios pasirenka ir viešai deklaruoja – kokių), netesės savo pažadų rinkėjams, kol Vyriausioji rinkimų komisija bus bedantė, valstybėje turėsime tą pačią situaciją: amžiais laviruojančius, pinigingas ministerijas besidalinančias, vertybes dėl sau naudingų sprendimų aukojančias politines partijas, ir tada – protesto balsus, grąžinančius į valdžią tuos pačius susitepusiuosius.
Kad ir kaip politikai stengtųsi parodyti, kaip jie dirba Lietuvai, mažesnės blogybės rinkimasis nieko neišsprendžia. Ilgametis glaustymasis su visapusiškai susikompromitavusia Darbo partija negali pateisinti net ir stambiausių energetinių projektų stūmimo. To glaustymosi deramai ir laiku nepasmerkusi prezidentė dabar turės nemažą galvos skausmą, o valstybė gali atsidurti ant didžiausios po Nepriklausomybės atkūrimo politinės krizės slenksčio. Prieš ją R.Pakso apkalta atrodys kaip lengvos pratybos. Išbandyti įvairius teisinius instrumentus, žinoma, įdomu, tačiau ar geriau dėl to valstybei?
