M. Jastramskis. Konservatoriams nepadės nei I. Degutienė, nei G. Landsbergis?

 (622)
Apie Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko rinkimus viešoje erdvėje kalbėta daug, Gabrieliaus Landsbergio ir Irenos Degutienės privalumai bei trūkumai išnarstyti. Vis dėlto trūksta sociologinio žvilgsnio – kuris iš šių politikų suteiktų esminį postūmį TS-LKD ir leistų pritraukti naujus rinkėjus, o gal net ir laimėti 2016 m. Seimo rinkimus?
Irena Degutienė, Gabrielius Landsbergis
Irena Degutienė, Gabrielius Landsbergis
© DELFI montažas

Diskutuojant apie kandidatus į TS-LKD lyderius, madinga jų politines orientacijas sudėlioti į du profilius, modernujį-neokonservatorišką G. Landsbergio ir tradicišką-krikdemišką I. Degutienės. Kraštutinumuose šie du įvaizdžiai įgauna atitinkamai liberalųjį ir „talibanišką“ atspalvius. Taip gana tvarkingai susidėlioja G. Landsbergio apeliacija į liberalų rinkėjus, o I. Degutienės – į įvairių dešinės (pagal nacionalistinius, teisingumo, euroskeptinius akcentus) marginalų (pavyzdžiui, Drąsos kelio, Naglio Puteikio), gal net ir „Tvarkos ir teisingumo“ balsus.

Tačiau tokios prielaidos, kalbant apie potencialų TS-LKD elektoratą po partijos pirmininko rinkimų, sociologiniu požiūriu yra labai kritikuotinos. Kodėl? Tiek pagal balsavimo tendencijas, tiek koalicinį elgesį, moralinio konservatyvumo klausimai Lietuvos politikoje vis dar trečiaeiliai.

Vilniaus universiteto mokslininkų vykdyto projekto „Lietuvos nacionalinė rinkiminė studija“ metu ištirta, kad Lietuvos rinkėjus geriausiai diferencijuoja geopolitika ir istorija (požiūris į sovietmetį). Kalbant apie svarbiausias šalies problemas, rinkėjai daugiausia mini ekonominius klausimus – mažos pajamos, augančios kainos, nedarbas.

G. Landsbergis yra sukaupęs rimtą politinį kapitalą – patekęs į Europos Parlamentą jis labai kryptingai dirbo su Ukrainos temomis ir sulaukė sėkmės, kai buvo pritarta jo siūlymui Ukrainai teikti makrofinansinę pagalbą. Būtent šis aspektas, o ne mistinis liberalizmas būtų jo didžiausias koziris, bandant konkuruoti su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiu.
Mažvydas Jastramskis

Šių dalykų ignoruoti negalima, kadangi diskutuojama ne tik apie bazinį TS-LKD elektoratą – atvirkščiai, į partijos pirmininko rinkimus žvelgiama kaip į šansą atsinaujinti, pritraukti naują elektoratą. Misija „laimėti 2016 m. Seimo rinkimus“ su ištikimais rinkėjais, kurių apytiksliai yra mažiau nei 200 tūkstančių, būtų sunkiai įmanoma. Todėl nelogiška diskutuoti apie kandidatų skirtumus moraliniu požiūriu, kai absoliuti dauguma Lietuvos rinkėjų nori socioekonominės gerovės ir teisingumo, o geopolitinė situacija reikalauja tvirtų pozicijų ir kompetencijos.

Kalbant apie Rusijos veiksnį ir karą Ukrainoje, atrodytų, ginčytis kaip ir nėra apie ką – juk grėsmės iš Rytų yra tradicinis TS-LKD arkliukas, išnaudojamas visų partijos figūrų. Vis dėlto reali situacija nerodo, kad ilgametis kalbėjimas šiomis temomis neštų dividendus. Pagal sociologinius tyrimus, absoliuti dauguma gyventojų nepritaria Rusijos politikai Ukrainoje, tačiau rinkimuose ir reitinguose auga ne konservatorių, o liberalų populiarumas.

Kodėl taip yra? Reikia atskirti problemos akcentavimą ir tai, kiek visuomenės akyse partija yra kompetentinga tą problemą spręsti. Politikai gali kalbėti, kad reikia kovoti su žaliais žmogeliukais, tačiau jeigu absoliuti dauguma elektorato netiki, kad jie pasiūlys efektyvius kovos metodus, kalbos neturės įtakos rinkimų rezultatams. Panašu, kad konservatoriais tiki jų šerdinis elektoratas, tačiau kiti rinkėjai į TS-LKD pusę nežiūri.

Meškos paslaugą G. Landsbergiui padarė Andrius Kubilius, pasiūlydamas pastarąjį kaip būsimą TS-LKD lyderį. Nepaisant profesionalumo ir politinės patirties, A. Kubilius buvo ir bus nepopuliarus, siejamas su ekonominės krizės sunkumais.
Mažvydas Jastramskis

G. Landsbergis šiuo atžvilgiu yra sukaupęs rimtą politinį kapitalą – patekęs į Europos Parlamentą jis labai kryptingai dirbo su Ukrainos temomis ir sulaukė sėkmės, kai buvo pritarta jo siūlymui Ukrainai teikti makrofinansinę pagalbą. Būtent šis aspektas, o ne mistinis liberalizmas (tikrų liberalų Lietuvoje labai nedaug ir dar negreit pagausės) būtų jo didžiausias koziris, bandant konkuruoti su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiu. Ne dėl liberaliojo elektorato, o tų žmonių, kurie Vilniuje nusigręžė nuo geopolitinėje dimensijoje klaidų pridariusio Artūro Zuoko ir daugiausiai prarastų, jeigu Lietuvos valstybingumui ir demokratijai iškiltų pavojus.

Kita vertus, G. Lansbergis turi ir didelį minusą. Jo startinės pozicijos, kalbant apie valentinguosius (tuos, kurie rūpi iš esmės visiems rinkėjams) ekonominius klausimus (atlyginimų didėjimą, nedarbą, ekonominės nelygybės mažinimą) yra labai nepalankios. Meškos paslaugą G. Landsbergiui šiuo atžvilgiu padarė Andrius Kubilius, pasiūlydamas pastarąjį kaip būsimą TS-LKD lyderį. Nepaisant profesionalumo ir politinės patirties, A. Kubilius buvo ir bus nepopuliarus, siejamas su ekonominės krizės sunkumais.

Tol, kol nebus suvokiama, kad Lietuvoje auga ne liberalusis elektoratas, o dalis žmonių tiesiog ieško ekonomikoje kompetetingos, geopolitiškai į Vakarus orientuotos, nearogantiškos politikos – kad ir kas stovėtų prie partijos vairo, I. Degutienė ar G. Landsbergis, TS-LKD ir toliau stagnuos.
Mažvydas Jastramskis

O perduodant estafetę, neišvengiamai persiduos ir minėtos stigmos – tą netiesiogiai pripažįsta ir dalis komentatorių, G. Landsbergį matydami kaip A. Kubiliaus neokonservatizmo tradicijos sekėją. Kombinacijoje su vis diskusijose atsirandančiais nepotizmo ir dinastiniais aspektais, tai tik sustiprintų TS-LKD, kaip atitrūkusios nuo visuomenės problemų partijos, įvaizdį. Reikia akcentuoti, kad kalbama būtent apie įvaizdį, kuris rinkimuose yra viskas, skirtingai nei garsioje „Sprite“ reklamoje.

O kaip ties šiais aspektais atrodo I. Degutienė? Vertinant subjektyviai, geopolitinėje dimensijoje, nors ta kryptimi jos komanda dirba, pasigirti yra mažiau kuo, negu tarptautiniame lygmenyje veikiančio G. Landsbergio atveju. Kita vertus, reitingai rodo, jog visuomenė ją vertina gerokai palankiau, negu tokias konservatorių figūras, kaip Vytautą Landsbergį ar A. Kubilių. Krikščionišką demokratiją visų pirma pateikiant kaip socialios rinkos, ekonominės nelygybės mažinimo ideologiją, I. Degutienė turėtų daugiau šansų TS-LKD paversti „visuotine“ partija, panašesne į Vokietijos krikščionis demokratus, o ne britų ar skandinavų konservatorius.

Būtina akcentuoti, kad pirmininko rinkimai tikrai neišspręs visų TS-LKD problemų, ir ne vien dėl to, kad tobulo kandidato nėra. Lyderio pakeitimas yra tik vienas žingsnis, o rinkimai laimimi turint ilgalaikę strategiją, kaip ištaisyti savo klaidas ir įsiklausyti į visuomenę, kuriai atstovaujama. Tol, kol nebus suvokiama, kad Lietuvoje auga ne liberalusis elektoratas, o dalis žmonių tiesiog ieško ekonomikoje kompetentingos, geopolitiškai į Vakarus orientuotos, nearogantiškos politikos – kad ir kas stovėtų prie partijos vairo, I. Degutienė ar G. Landsbergis, TS-LKD ir toliau stagnuos.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Nesvetingas kaimas (7)

Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę. Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius.

E. Samoškaitė. Už ką jie taip nemyli Briuselio (412)

Tik paaiškėjo britų referendumo rezultatai ir galvoje automatiškai suskambo perdirbto europinio himno eilutė: „F**k the European Union, it's feels good to tell you this“. Tikrai gera pasiųsti ką nors velniop, kai manai, kad tas „kas nors“ į tave neįsiklauso ir priima tau nenaudingus sprendimus.

A. Užkalnio Šventojoje niekas nepažino, ir jis grįžo namo (534)

Ar kada nors matėt Lietuvos kelius, plentus ir vieškelius ne tada, kai visi išsiruošia ilgam savaitgaliui, o antrąją dieną, kai visi jau nuvažiavę prie jūros ir prie ežerų? Jūs nematėt, nes patys buvot ne kelionėje, o jau nuvykę į laikinojo poilsio vietą, o aš mačiau. Keliai yra tokie tušti, kad net zvimbia karštas oras. Degalinėje praktiškai dėkoja, kad užvažiavai – visa prekyba buvo vakar, o šiandien vėjas gainioja išdžiūvusios žolės kamuolius, kaip Kalifornijos dykumoje.

M. Zingeris. Anglai pasakė Europai: tetule, f-yourself (289)

Ką gi, britai balsavo. Auštant, Londone lyjant ir tvinstant upėms, D. Britanijos Nepriklausomybės partijos lyderis Nigelas Farage'as pasirodė viešumoje auštant, iškėlęs abi rankas ir šaukdamas „Tai Nepriklausomybės diena“.

L. Kojala. Sukilimas prieš elitą arba kodėl britai taip supyko ant ES (144)

Europos Sąjunga niekada nebebus tokia, kokia buvo iki šiol.