Dar nenurimus aistroms ministro pirmininko tarnybos Giedriaus Kazakevičiaus ir kolegės komandiruotės į Naująją Zelandiją, sužinome apie keturių atsakingų Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų gastroles į Maltą mokytis anglų kalbos, ir kad gerbiamas Kazakevičius ramių ramiausiai perėjo į diplomatinę tarnybą.
Man tiesiog nesuprantama, kodėl atsakingi politikai toleruoja tokius veiksmus, nors puikiai žino, kad jie pakerta žmonių pasitikėjimą valdžia, tad ir kenkia tai valstybei, kuriai jie neva tarnauja.
Kiekvienu atveju kritikuoti ir keikti politikus lengvas būdas apžvalgininkams užsidirbti duoną. Gerokai sudėtingiau pateikti konkrečių pasiūlymų padėčiai pakeisti. Aiškėja, kad plunksnos broliai tiek pat nuogi, kaip ir politikai. Tenkinamasi aptakiomis bendrybėmis, užuominomis, kad išganymas gali ateiti iš viršaus, suteikiant populiariai prezidentei didesnius įgaliojimus, arba iš apačios, sukuriant visuomeninį judėjimą Sąjūdžio pavyzdžiu, kuris išjudintų, suburtų, sutelktų visą tautą bendram kūrybiniam darbui, būtų akivaizdi priešprieša siaurus savo interesus ginančioms politinėms partijoms.
Mintis yra sena. Dar 1990 m. kai kurie Sąjūdžio vadovai nekandidatavo į Aukščiausiąją Tarybą (AT), reikšdami viltį, kad Sąjūdis laikysis atokiau, neįsivels į kasdienę politiką, tad galės stebėti ir kritikuoti AT veiklą, užtikrinti, jog ji liktų ištikima Sąjūdžio idealams. Prieš kelias savaites Alvydas Medalinskas tarp kita ko pasiūlė kitais metais išrinkti „visuomeninį Lietuvos parlamentą“, kuris galėtų prižiūrėti mūsų šalies valdžios institucijas, įskaitant ir tas, kurios turėtų įgyvendinti teisingumą.
A. Medalinskas nesukonkretina savo minčių, kviečia visus diskutuoti šiuo klausimu. Gal bus išmintingų pasiūlymų, bet skeptiškai vertinu raginimus ieškoti parlamento ir partijų pakaitalų. Vakarų šalių patirtis vienareikšmiai rodo, kad demokratijos neapsieina be tradicinių politinių partijų ir tiesioginiai išrinktų parlamentų.
Sąjūdžio reikšmė Lietuvos išsivadavimui negali būti pervertinama. Be jo laisvė būtų atėjusi vėliau, jei iš viso būtų. Bet sėkmę iš dalies lėmė ypatingos nepakartojamos sąlygos. Buvo nesunku susitarti dėl esminių siekių – Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, sovietinės kariuomenės išvedimo, laisvos rinkos įvedimo, siekio integruotis į Europą. Bet ir dėl šių bei kitų klausimų būtų ginčų ir nesutarimų - tarp komunistų ir nepartinių, tarp Vilniaus ir Kauno, tarp radikalų ir nuosaikiųjų. Sąjūdis sugebėjo išlaikyti savo vienybę iš dalies dėlto, kad daugelis suprato jos svarbą, ir dėl to, kad Sąjūdis buvo tik „visuomeninis parlamentas“, kuris galėjo ir turėjo tenkintis rezoliucijomis bei pareiškimais, o ne įstatymo projektais. Sąjūdis nevaldė biudžeto, net nemėgino spręsti tų klausimų, kurie sudaro eilinę parlamentų darbotvarkę.
Neabejoju, kad jei Sąjūdžiui būtų reikėję susitarti dėl progresinių ar nekilnojamojo turto mokesčių įvedimo, pensijų ir bedarbių pašalpos dydžio, energetikos kainų reguliavimo, investicijų į įvairias ūkio šakas riboto biudžeto rėmuose, būtų kilę ginčai, kurie nedaug kuo skirtųsi nuo dabartinių Seimo nutarimų.
Su nostalgija minimi Sąjūdžio inteligentai, tautos žiedas, tiek daug suvaidinęs tautos atgimime. Inteligentai buvo nepakeičiami, kai reikėjo išjudinti tautą ir jausmingai kalbėti apie tėvynės meilę ir būsimą nepriklausomybę, bet jie gerokai mažiau tiko, kai reikėjo konkrečiais veiksmais įtvirtinti nepriklausomos valstybės pamatus. Verta prisiminti ir tai, kad Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas buvo vienintelis Seimas, kuris anksti nutraukė savo darbą ir paskelbė pirmalaikius rinkimus, kilus nesuvaldomiems kivirčams. Inteligentai parodė, kad jie gali būti tiek pat nesukalbami ir riboti, kaip dabarties politikai.
Neabejoju, kad visuomeninis parlamentas turėtų tenkintis jausmingomis patriotinėmis, bet tuščiomis kalbomis arba įsiveltų į panašius ginčus kaip Seimas. Būtų gerai, jei jo šalininkai sukurtų darbo grupę, kuri stengtųsi spręsti konkrečią problemą, kaip nekilnojamojo turto apmokestinimą. Ir jei susitartų dėl sprendimo, ar siūlymas sulauktų visuomenės pritarimo.
Reikia prisiminti, kad gyvename demokratijoje. Koks bebūtų mūsų Seimas, visi piliečiai gali jį rinkti. Kas rinktų ir kokiomis sąlygomis būtų renkamas visuomenės parlamentas? Jeigu visuotiniu balsavimu, kuo jis skirtųsi nuo parlamento ir kam iš viso dvigubai balsuoti? O jei jis renkamas ne visuotiniu balsavimu, jeigu ne visi piliečiai gali dalyvauti, tai kas jam suteikia legitimumą ir teisę prižiūrėti teisėtai išrinktą Seimą? Ir ką reiškia valdžios institucijų priežiūra? Kaip ji bus vykdoma, ir kokiomis priemonėmis, prisiminus, kad ir Seimas dažnai negauna prašomų duomenų iš įvairių žinybų?
A. Medalinsko pasiūlymai yra bent demokratiški. Neseniai Vladimiras Laučius iškėlė mintį, kad gal reikia iš dalies rinktos, iš dalies sudarytos iš įvairių institucijų deleguotų atstovų Asamblėjos, kurios nutarimai turėtų įpareigojančią galią. Tokia Asamblėja gal net galėtų tapti antrų parlamentų rūmų pirmtake. O partijų problemas būtų galima spręsti sudarant gerai apmokamas „ekspertų komandas“, kurios parengtų rimtas partijų programas, kokių dabar negeba paruošti pačios partijos. Tai reformos su autoritarizmo bei valdomos demokratijos kvapeliu.
Man neaišku, kokias įpareigojančias galias turėtų ta nežinia ko skiriama ar renkama Asamblėja. Ekspertų komandos tiek pat neaiškios. V. Laučius rašo, kad „asignavimai turėtų būti griežtai tiksliniai…Tiksliniai asignavimai savo ruožtu galėtų būti skirti pirmiausia ekspertų komandoms“. Bet ką, jei partija nenori tokios ekspertų komandos? Ar partija pati gali pasirinkti ekspertus, ar jie kitų skiriami? Ar ekspertų paslaugų atsisakiusi partija netektų pinigų? Ir kodėl partijos pačios negali plačiuose rėmuose pačios nutarti, kaip disponuoti savo lėšomis?
Ir kodėl reikia manyti, kad kažkas „iš viršaus“ geriau žinios, ko partijoms reikia. Tad siūloma, kad nesąžiningų ir nekompetentingų politikų ir partijų darbą atliktų ekspertai, kurie taip pat parodys teisingą kelią pasimetusiai tautai. Tokio žadą atimančio „kuklumo“ akivaizdoje dabartinė netvarka tampa tiesiog miela.
