Tačiau padėtis iš esmės nekinta. Ne todėl, kad niekas nenori esminių pokyčių, o todėl, kad politinė sistema puikiai sugeba integruoti, nukenksminti ir suvirškinti visa tai, kas nesuvirškintu pavidalu žada esminę kaitą.
Turbūt yra bent trys galimi pasirinkimai. Vienas – laukti, rankas sudėjus, guodžiantis naivia mintimi, kad „tiesiog reikia laiko“. Laikas nokina kriaušę ir pomidorą, bet ne politinę santvarką. Kitas pasirinkimas – keisti sistemą. Trečia opcija – gerinti esamos sistemos kokybę. Kol kas, deja, laimi pirmoji – pasyvaus laukimo strategija.
Ideologinių įsipareigojimų mitas
Rimtesnei publikai paprastai žadama aukštesnės prabos – „tradicinė“, „ideologinė“, „vakarietiška“ politika. „Tradicinės partijos bent jau stengiasi atitikti savo pavadinimus, turi europinius orientyrus“, - girdėti neretai sakomas argumentas. Daug kas juo tiki ir vadovaujasi.
Kol šis tikėjimas neišblėsęs, tol dar yra gyvi ir paveikūs šūkiai ir programiniai pasakojimai, kitaip tariant – politinė tautosaka, mitai apie Lietuvos liberalų, socialdemokratų ir konservatorių vakarietiškas vertybes bei principus.
Principus? Veikiau – jų įvaizdį. Kas yra „principų įvaizdis“, gerai matyti paklausius, kaip buvusi arši, bet savęs, matyt, kadaise nerealizavusi komjaunimo aktyvistė dabar yra arši krikščioniškųjų vertybių moralistė. Tai matyti iš buvusio komunistų elito, ūmai pragydusio apie laisvosios rinkos neliečiamybę.
„Principų įvaizdžiu“ trykšta ir didelio verslo bosas, kartu su kitais abejotinos reputacijos milijonieriais atėjęs pabūti laisvalaikiu „darbo“ vardu pasivadinusios partijos viršūnėlėje. „Principais“ vadovaujasi tūlas dešiniųjų pažiūrų geradaris, atėjęs įtvirtinti privačios nuosavybės šventumo, kurio dėka Lietuvos ežerų pakrantės tapo prieinamos tik jas nusavinusiems privatiesiems šventiesiems.
Politinės tautosakos arba mito problema yra ta, kad jis supaprastina tikrovę iki dirgiklių, kuriais naudojantis pavyksta nesunkiai manipuliuoti rinkėjais.
„Tradicinė šeima“, „žmogaus teisės ir tolerancija“, „Rusijos sulaikymas“, „daugiau pragmatizmo“, „žvelkime ne į praeitį, o į ateitį“, „energetinė nepriklausomybė“, „ekonomikos nepolitizavimas“ – visa tai kuria virtualią tikrovę, politinį pramogų parką. Čia galima rinktis nei patirties, nei žinių, nei atsakomybės nereikalaujantį „principingą“ vaidmenį, būti griežtai „už“ ir „prieš“, kariauti su niekdariais, pelnyti bendraminčių pripažinimą ir liaupses.
Politinė mitologija lengvina veiklą viešiesiems manipuliatoriams ir įprasmina politinį dalyvavimą jų aukoms.
Iš pirmo žvilgsnio – visiems gerai. Vieni dangsto turinio nebuvimą jo įvaizdžiu – parodomuoju vertybiniu „jautrumu“ ir patraukliomis, bet paprastai arba tuščiomis, arba pustuštėmis idėjų pakuotėmis. Kiti jaučiasi pasišventę principams ir labai pilietiški.
Tačiau kai politinė galia yra paremta mitu, ideologijas žaidžiantys politikai tampa priklausomi nuo tikėjimo. Savo ruožtu tikėjimas šiais laikais nėra nei pastovus, nei stiprus, koks buvo ideologijų klestėjimo laikais, nei būtinas politinio dalyvavimo akstinas. Ideologijų dievas mirė.
Sunku įsiūlyti seną mitą naujovių bumo laikais. Ypač kai žmogus mitais netiki ne todėl, kad jie meluoja, o todėl, kad visi jie, kaip ir jis pats, atrodo esą „savaip teisūs“. Neįmanoma tikėti nesutariančių „tiesų“ apie tą patį dalyką daugiskaita.
Mitų išsklaidymo mitas
Sisteminėms partijoms su jų sistemine mitologija meta iššūkį nesisteminiai dariniai. Jie žada išsklaidyti mitus ir esmingai pakeisti ydingą sistemą. Jie giriasi ne tuo, kad yra kairesni ar dešinesni, liberalesni ar konservatyvesni, bet tuo, kad kovoja su visais, nesivadovauja politiniais mitais ir „tarnauja žmogui, o ne ideologijai“. Tam, kad laimėtų, jiems reikia ne tiek idėjų, kiek priešų.
„Naujoji politika“ mums bylojo, kad nauja yra gerai, o sena – blogai. Tačiau visa, kas nauja, sensta, todėl naujumu pasikliaunančios politinės jėgos pačios save naikina. Naujosios sąjungos patirtis tai patvirtina.
Rolando Pakso šalininkai stojo į kovą su „supuvusia sistema“ ir „korumpuotu klanu“. Šios etiketės buvo klijuojamos iš esmės visoms tradicinėms partijoms. Tačiau patekę į Seimą ir gavę valdžią savivaldybėse, tarp jų – Vilniaus miesto taryboje, liberaldemokratai sklandžiai – „tvarkingai“ ir „teisingai“ įsiliejo į „supuvusią sistemą“.
Evaldas Lementauskas, Remigijus Ačas, Kęstas Komskis, Gintaras Kazakas puikiai joje pritapo. Kai kovoji su „supuvusia sistema“, turi būti anapus jos arba bent jau savyje neturėti kvapnaus puvėsio. „Tvarka ir teisingumas“ šių sąlygų neįvykdė. Šių metų savivaldos rinkimų rezultatai Vilniaus mieste tai patvirtina.
Ir R. Paksas, ir „naujoji politika“ ėjo kovoti su ideologijų mitais, tačiau mitų sklaidymo nuostata tik virto nauju mitu. A. Paulausko mitas greitai išblėso; R. Pakso mitas dar gyvas – jį šiuo metu palaiko lyderio patrauklumas daliai visuomenės ir dešiniosios retorikos ideologemos.
Arūno Valinsko rinkimų sąrašas, žadėjęs prikelti tautą, iškart pasilaidojo ir nebeprisikels. Užtat Viktoro Uspaskicho projektas „vieni prieš visus, prieš ideologijas ir sistemą“ vis dar sėkmingai traukia protesto balsus ir įtikina viskuo nusivylusiuosius. Tačiau V. Uspaskicho sėkmės receptas yra ne tiek mitų išsklaidymo mitas, kiek tikros ar tariamos lyderystės politinis žavesys.
Lyderio mitas
Jausdami visuomenės nuotaikas, politikai naudojasi šūkiais, skelbiančiais: „valstybė – žmonėms“, „pirmiau žmogus, po to valstybė“, „politikas turi tarnauti ir atstovauti žmogui“ ir pan. Kitaip tariant, atstovavimo valstybei principą nustelbia atstovavimo rinkėjui, apygardai, „konkretaus žmogaus rūpesčiams“ mitologija.
Tos pačios nuotaikos, ta pati mitologija lemia ir norą balsuoti ne už partiją, o už lyderį; kliautis ne kolektyviniais dariniais, politiniais principais ir idėjų sistemomis, bet asmenimis, žinomais vardais, politiniais personažais.
Tai yra ne tiek „tvirtos rankos“ ilgesys, kiek simpatija taikliai parinktam liaudies ruporo vaidmeniui ir geram to vaidmens atlikėjui. Suvokimą, kad tai tik vaidyba, veiksmingai užgožia televizinės – mitologinės gyvensenos įpročiai.
TV personažai tampa namiškiais, gyvenančiais ekrane, bet dalyvaujančiais kasdienybėje. Chuano Migelio pasipiršimas Anai Marijai yra toks pat tikroviškas televizinio namų ūkio lūkestis, kaip ir laimėjimas teleloto bei to laimėjimo panaudojimas. Arba kaip „111“ dienų pažadas, jei žadantysis – ne mažiau savas už Chuaną Migelį, Radžį, Oksaną Pikul, juos rodantį televizorių ir žiūrovo vidaus pasaulį.
Populiarumo siekiantis politinis lyderis turi būti ir „kietas“, ir jautrus, ir teisingas, bet visų pirma – savas, ekranizuotas, pritaikytas mylimam šeimos nariui – televizoriui. Tvirta ranka gerai, bet dar svarbiau – scenarijus, personažas, vaidyba ir matomumas.
Ar tai – lyderystė? Jei taip, tai nebent labai savita jos atmaina. Tikrą lyderystę keičia jos įvaizdis. Tokį įvaizdį turintiems politikams dažnai taikomas žodis „charizmatiškas“, kuris yra mėgstamas, bet vargu ar tinkamas. Ši sąvoka atsirado iki televizinės eros, ir jos dabartinė vartosena iškraipo pirminę prasmę.
Šių dienų lyderiai turi atrodyti apolitiški, nes politika „kenkia“ populiarumui. Jie skleidžia politiką buičiai („socialinis jautrumas“) ir pramogai (masinė kultūra) aukojančio reginio mitą, kurio herojai yra jie patys. Jie yra ne tiek valstybininkai, kiek vaidybininkai.
Neverta iš jų tikėtis nei nuoseklių pažiūrų, nei ideologinių įsipareigojimų, nei išskirtinio pasišventimo antiideologiniams protesto balsuotojams. Jie yra „catch-all“.
Vaidybininko mitas pajėgus atitikti ryžto, galios ir gebėjimo keisti esamą padėtį lūkesčius. Tačiau tikėjimas mitu gali keisti tikrovę tol, kol ta kaita pasirūpina patys tikintieji. O jie savo ruožtu tiki, kad pasirūpins jų numylėtinis. Todėl šiandienis lyderio mitas iš esmės nieko nekeičia – tik kuria kaitos iliuziją ir muilo operoms būdingą empatiją.
Anapus užburto rato
Visi trys mitai sudaro užburta ratą, kuriame sukasi ir dabartinė politika, ir prisikaupęs nepasitenkinimas jos atžvilgiu. Ištrūkti iš užburto rato neleidžia gajus tikėjimas, kad tai pavyks padaryti pasinaudojus kuria nors jo dalimi.
Galima numoti ranka ir užsiimti privačiais reikalais. Arba galima reikalauti permainų aiškiai suvokiant, kur link jos turėtų vykti.
Ko gero, permainų keliuose labiau tiktų ne Baracko Obamos „audacity of faith“, ne drąsus tikėjimas, o nuosaikus skepsis. Jis daug mažiau prisidėjo prie šiandienių blogybių nei pernelyg entuziastingas tikėjimas ideologais, antiideologais, „charizmatiškomis“ asmenybėmis ir laiko galia.
Vienas galimų kelių – sistemos kaita. Galbūt laikas keisti Konstituciją. Galbūt reikalingi antri parlamento rūmai – senatas ir vietų skaičiumi mažesni pirmieji rūmai, kaip daug kas geidauja. Galbūt prasminga šiek tiek padidinti prezidento galias. Galbūt reikėtų kažkiek demokratizuoti reikalavimus referendumui. Gal verta Seimo rinkimuose apsiriboti daugiamandate apygarda, o merus galų gale leisti rinkti tiesiogiai.
Kas tinkamu lygiu nagrinėtų visus šiuos klausimus ir siūlytų ne populistinius, o politiškai ir teisiškai atsakingus sprendimus? Gal tai būtų iš dalies rinkta (netiesiogiai, numatant cenzą?), iš dalies sudaryta iš įvairių institucijų deleguotų atstovų Asamblėja, kurios nutarimai turėtų įpareigojančią galią? Galbūt tokia Asamblėja galėtų tapti antrų parlamento rūmų pirmtake?
Jei trūktų noro ar valios keisti politinę sistemą, galima mėginti gerinti esamos sistemos kokybę. Tai negarantuotų greitų permainų į gera, bet būtų vis šioks toks žingsnis jų link.
Daugiapartinės demokratijos kokybė labiausiai priklauso nuo partijų kokybės. Norint aukštesnės kokybės, reikia už tai mokėti. Mokėti – vadinasi, skirti didesnius biudžeto asignavimus partijoms. Asignavimai turėtų būti griežtai tiksliniai, skaidrūs ir kontroliuojami – kitaip jie netektų prasmės, turint galvoje polinkį leisti pinigus politinei reklamai.
Tiksliniai asignavimai, savo ruožtu, galėtų būti skirti pirmiausia ekspertų komandoms bei jų darbo rezultatų viešinimui. Tai būtų kažkas panašaus į valstybės finansuojamus „smegenų centrus“, kurie užpildytų dabartinę tuštumą politikos turinio srityje. Atsirastų šiokia tokia alternatyva dabartiniam absurdui, kai politikai dalyvauja rinkimuose tepranešdami „su mumis bus linksma“ arba „mūsų ideologija – dešimt Dievo įsakymų“.
Daug kam gali atrodyti, jog nevalia skirti pinigų partijoms, kurios ir taip nieko vertos. Tačiau demokratija kainuoja, o jos kokybė, kaip ir kitų dalykų kokybė, negerėja be investicijų. Jei nenorima į ją investuoti tikslinių valstybės lėšų, tuomet ji maitinsis interesų grupių ir oligarchijos pinigais. Beje, irgi – „tiksliniais“; tačiau vargu ar tie pinigai ir tikslai tarnauja visuomenės interesui.