Puikiai suprantu, kad iškėlęs klausimą, kas gali išjudinti Lietuvą - visuomenė ar partijos - galiu visų pirma gauti tokius atsakymus, kurie nieko bendro su dviem pasiūlytomis alternatyvomis neturi. Dalis Lietuvos į šitą klausimą atsakytų, kad niekas nebegali Lietuvos prikelti, jau nekalbant apie partijas. O visuomenė yra silpna, nesusitelkusi. Kita dalis pareikštų, jog Lietuvą išjudinti gali tik populiariausia šiandien Lietuvoje politikė prezidentė Dalia Grybauskaitė ir pareikalautų jai suteikti daugiau galių. Labiau nusivylę pasiūlytų išvaikyti Seimą.
Šiame straipsnyje nenagrinėsiu klausimo, susijusio su didesnėmis šalies vadovo galiomis, nei įtvirtintos Konstitucijos. Prezidentė D. Grybauskaitė visu savo elgesiu aiškiai rodo, kad ir turėdama tas galias ji yra ne tik pati populiariausia, bet ir viena įtakingiausių politikių Lietuvoje. Net ir Seimas, nors kartais ir murmėdamas, viena po kitos priima jos siūlomas įstatymų pataisas.
Girdžiu jau kai kurių politikų žodžius: ,,Tai, kas jums, visuomenininkai, trukdo veikti. Kurkite organizacijas ir pirmyn. Lietuva pagal visuomenės aktyvumą velkasi kažkur dugne, lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Mes tik palaikysime tokią veiklą, žinoma, jeigu ji nesiims atstovauti tam tikrų finansinių grupių ar kitų partijų interesų“. Politikai, ypač susibūrę į partijas, gerai žino, kaip greitai finansinės grupės randa kelią link tų, kam šviečia arba valdžia, arba jos kritikų tvirta kėdė.
Bet teisinėje demokratinėje valstybėje (jeigu Lietuva tokia būtų) nei visuomenė, nei partijos, nei žiniasklaida neturi būti priklausomi nuo finansinių grupių interesų. Kita vertus, negali atmesti, kad kada nors ir pažangiausi Lietuvos verslininkai (kai išsikapanos iš krizės, o gal ir anksčiau) suvoks, kad valstybėje turėtų būti remiama ir visuomeninio gėrio idėja. Nelaukiant, kad už tai visuomenininkai, partijos atsidėkos konkrečia parama priimant įstatymus ar kitus teisės aktus, organizuojant protesto ar viešas palaikymo akcijas, kurios yra naudingos tik konkrečiam verslo žmogui. Bet visuomeninio gėrio idėją paremti gali tik tas, kas supranta, kad pats yra visuomenės dalis.
Tautinio atgimimo išvakarėse XX a. pradžioje verslininkai, vadovaujami Petro Vileišio, atėjo į pagalbą besikuriančioms visuomeninėms organizacijoms, jas rėmė ir skatino veikti būsimos Lietuvos vardan. Todėl Lietuvoje tada gimė ir tvirtai atsistojo ant kojų Lietuvių Mokslo draugija, Lietuvių švietimo draugija ir daugelis kitų, kurioms ėmė vadovauti to meto Lietuvos šviesuoliai. Panašiai įvykiai klostėsi ir Sąjūdžio gimimo išvakarėse. Ir vėl ne tik eilinių žmonių parama iš visos Lietuvos, bet ir pažangiųjų Lietuvos verslininkų indėlis sustiprino mūsų tautos kelią kuriant išsvajotą Lietuvą.
Tokia privati parama visuomeninėms organizacijoms buvo ypač svarbi todėl, kad tada dar nebuvo Lietuvos valstybės. Tuometinė valdžia - carinė ar sovietinė - negalėjo suvokti aktyvaus visuomeninio gyvenimo poreikio būtinybės valstybėje taip, kaip tai turėtų suvokti nepriklausomos Lietuvos valdžia. Turėtų, bet nesuvokia. Gal bijo, kad visuomenė įgavusi galių sustabdytų tą valdžios savivalę, korupciją ir valstybės lėšų švaistymą be atsakomybės, apie ką mes girdime beveik kiekvieną dieną. Pareikalautų skirti dėmesio pilietiškumo, tautiškumo ir patriotizmo savo krašte skatinimui, kas, žinoma, yra neišvengiama ir be didesnės pačios visuomenės atsakomybės bei platesnių galimybių dalyvauti valstybės gyvenime, nei yra ir buvo Lietuvoje iki šiol.
Nuo Sąjūdžio laikų Lietuvos visuomenė stipriai pasikeitė. Ji tapo labiau fragmentuota pagal politines pažiūras, interesus, ekonominį gerbūvį, požiūrį į aktualiausius mūsų valstybės gyvenimo klausimus. Todėl ir iki šiol bet kokia mintis apie platų vieningą naują Lietuvos Sąjūdį šiandien yra tik gražūs norai, kurie vis negali būti įgyvendinti. Ir valdžia tai žino. Ji gal tik nesupranta, kad jeigu nebus imtasi Lietuvoje žingsnių įgalinant visuomenę, skatinant žmones aktyviau dalyvauti valstybės gyvenime, tai vienintelis bendras jausmas, kuris gali gimti, yra neapykanta valdžiai, nesiaiškinant, kas buvo geras ar blogas. Šis jausmas labai stipriai skirtųsi nuo Sąjūdžio kelio. Taikaus ir oraus. Kelio, kur jautėsi pagarba valstybei, tautai ir žmogui.
Jeigu vis dėlto jų apsisprendimą lemia pastaroji mintis, tai gal dar iki kitų Seimo rinkimų galėtume Lietuvoje kažką pakeisti, stiprindami visuomenės vaidmenį šalies gyvenime. Receptų pokyčiams toli ieškoti nereikia: pakanka prisiminti Sąjūdžio Seimą, visuomeninį Lietuvos parlamentą, kuris veikė tada, kai neveikė valdžia.
Tada valdžia nedirbo laisvam žmogui ir Lietuvai, nes pati buvo sovietinė. Dabar ji nedirba todėl, kad atskirų valdžios žmonių asmeniniai ir grupiniai interesai užtemdo kitų Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Valdžios institucijos prarado sugebėjimą ir norą kontroliuoti viena kitą valstybės ir jos piliečių vardan. Įsivyravo principas: varnas varnui akies nekirs. Galima tik dėl vaizdo pareikšti susirūpinimą kurios nors į visuomenės akiratį pakliuvusios prastai dirbančios institucijos veikla, gal net tokios institucijos vadovui pagrūmoti, bet nemaža dalis galinčių būti svarbiomis valstybėje institucijos yra tik iškaba su imituojama veikla. Kad kilus problemai valdžia galėtų pasakyti: ko jūs norite, turime valdžios instituciją, tegu ji ir dirba. Ir galėtų esant reikalui panaudoti tokią popierinę instituciją, išverčiant iš kitos valdžios kėdės kokį neįtinkantį asmenį, kad galėtų ten pasodintų saviškį, užkeldami jam tuoj pat ir algą.
Kas gali visus šiuos procesus kontroliuoti, jei ne pati visuomenė? Valstybėje, kur teisėsauga ir kitos atsakingos institucijos įtakingų politikų ir aukšto rango pareigūnų neliečia. Tačiau dabar, kai kuri nors visuomenės grupė pareiškia nepasitenkinimą kurios nors prastai dirbančios valdžios institucijos, politiko ar valdininko veikla, iš karto gauna atsakymą: ,,Kas jūs tokie, kad jums turėtume teikti žinias apie savo darbą. Visuomenės organizacijų yra daug. Kodėl turime kažką aiškinti būtent jums.“
Ir viskas lieka kaip buvo arba dar geriau: netrukus išgirstame, kad koks nors artimas tam valdininkui, politikui asmuo (šeimos draugas, bičiulis, partietis) sukuria kokią nors visuomeninę organizaciją ir jai tuoj pat skiriama lėšų, taip imituojant bendrą darbą su visuomene. Arba prie kurios nors ministerijos būna sukurta ekspertų taryba, kur tik nuo kiekvieno jos nario sąžinės ir atsakomybės priklauso, ar ši taryba tampa visuomenės įrankis valdžios institucijai kontroliuoti, ar tik ministerijos instrumentas keleto visuomenės atstovų pagalba uždengti neskaidrų valdžios institucijos darbą.
Visuomeninis parlamentas suteiktų būtent tą trūkstamą legitimumą visuomeninei veiklai Lietuvoje, kai jokia valdžios institucija negalėtų pasakyti, kad tai yra ne Jūsų reikalas. Sąjūdžio Seimas buvo renkamas iš Sąjūdžio delegatų steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo metu, o šie ten buvo deleguoti Sąjūdžio grupių. Tada dar neturėjome Lietuvos valstybės, todėl visuomenės parlamento dar negalėjome rinkti tiesioginių rinkimų metu visoje Lietuvoje. Dabar turime savo valstybę. Tik Lietuvos žmonės jaučiasi bejėgiai savo krašte.
Kad šis jausmas išnyktų ir būtų imtas kurti tvirtas visuomeninės veiklos pamatas, galėtume jau po metų kartu Seimo rinkimais, išrinkti ir visuomeninį Lietuvos parlamentą. Būtent per jį galėtų būti vykdoma tolesnė visuomeninio gyvenimo plėtra Lietuvoje. Šis parlamentas galėtų prižiūrėti mūsų šalies valdžios institucijas, įskaitant ir tas, kurios turėtų įgyvendinti teisingumą.
Apie tai, kaip galėtų funkcionuoti toks parlamentas, kviečiu diskutuoti visus, bet pridursiu, kad prielaidas jam Lietuvoje sukurti duoda ir pernelyg ribojančios įvairių sričių specialistų atėjimą į Seimą konstitucinės nuostatos, o gal ir Konstitucijos išaiškinimas. Remiantis šiuo išaiškinimu, akademinės sferos žmonių, mokslininkų, teisininkų, ekonomistų, kitų profesijų atstovų darbas skelbiamas nesuderinamu su Seimo nario veikla.
Todėl ir turime vis prastesnį Seimą, kur dominuoja politikai, jau praradę savo ankstesnes profesijas, jauni žmonės, savo profesijos neįgiję ir į Seimą dažnai pakliuvę tik dėl to, kad tapo partijų vadovų favoritais, žmonės išėję į pensiją, kuriems darbas Seime yra ir malonumas, ir galų gale verslininkai, kurių mūsų Seime, jeigu taip tęsis ir toliau, tik daugės. Yra patogu perrašyti turtą žmonai ar vaikams, o jeigu kitą kartą neišrinktų, pasiimti jį atgal, jau su padidėjusiu kapitalu, kuris, žinoma, išaugo tik dėlto, kad realus šios kompanijos savininkas sėdėjo Seime. Ir visi tai žinojo.
Todėl Seimas tampa ne tik finansinių grupių, bet ir atskirų individų turtinių finansinių interesų realizavimo vieta. Jokiu būdu ne aukščiausia valdžios institucija, kuri turėtų rūpintis valstybės reikalais. Ne mažesnę problemą kelia ir tai, kad didelė mąstanti mūsų visuomenės dalis yra atskirta nuo valstybės gyvenimo. Nematydama galimybės pasireikšti visuomeninėje veikloje, ji turi rūpintis tik savimi arba ir vėl, kaip senais laikais, draugų rate, virtuvėje piktintis blogais valdžios veiksmais.
Žinoma, jiems lieka dar galimybė eiti į partijas ir Seimą, rizikuojant - kol niekas partiniame Lietuvos gyvenime nepasikeitė - patekti į to gyvenimo mėsmalę ir tapti tais pačiais drakonais, kuriuos ką tik kritikavo. Juk mūsų partijose yra ne mažiau bėdų nei kitose valstybės gyvenimo sferose, bet šias bėdas įveikus, ir partijos galėtų prisidėti prie bendrų pastangų išjudinti Lietuvą. O tai daryti reikia, jei nenorime tolesnio valstybės nykimo.