Ryžtingi veiksmai ir drąsūs sprendimai ženklina prezidentės viešąją personą, žmogaus, kuris nevynioja reikalų į vatą, iškviečia ministrus ant kilimo, atmeta galingų šalių vadovų kvietimus susitikti. Bet vienu klausimu prezidentės drąsos ir ryžtingumo nėra nė kvapo– būtent dėl visos Kedžių istorijos. Čia prezidentė išsisukinėjo, siekė neįmanomo, vylėsi kaip nors užtikrinti, kad vilkas būtų sotus, o avis sveika. Tik Čikagoje ji kalbėjo kaip prezidentė turėtų kalbėti apie šį opų, visuomenę skaldantį klausimą.
Nežinau, kodėl D. Grybauskaitė taip neryžtingai elgiasi. Gal ji siekia išsaugoti savo populiarumą, gal ji nenori užpilti žibalo ant ugnies ir dar labiau aitrinti visuomenės nuotaikų, gal ji mano, jog yra daugiau tiesos Neringos Venckienės pusėje. Kiekvienu atveju ji neišnaudojo savo galimybių sumažinti aistras ir pasukti diskusijas dėl mergaitės likimo ir Lietuvos teisėtvarkos racionalesniu keliu.
Dar pernai balandžio mėnesį Teisėjų garbės teismas siūlė D. Grybauskaitei atleisti N. Venckienę už teisėjų etikos pažeidimus.
Prezidentė atsisakė tai padaryti, sakydama, kad nuobauda neatitiko pažeidimo.
Vėliau ji teisino savo sprendimą, aiškindama, kad reikia bausti ne už žodžius, o veiksmus. Bet žodžiai dažnai yra veiksmai. Žodžiais duodame priesaiką, pažadame ar įsipareigojame ką nors daryti, meluojame, įžeidžiame ir įskaudiname kaimyną, šmeižiame ir apšnekame, kurstome nesantaiką ir neapykantą, duodame melagingus parodymus. Žmonės yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn už savo „žodžius“, nes tie žodžiai yra veiksmai.
Prieš kelis mėnesius prezidentė tvirtino, kad teismo sprendimas perduoti dukrą motinai yra švelniai vykdomas. Kadangi tuo metu mergaitė buvo Drąsiaus Kedžio šeimos, o ne motinos priežiūroje, švelnus vykdymas niekuo nesiskyrė nuo nevykdymo. Prezidentė žinojo, kad N. Venckienė sąmoningai nevykdė teismo nuosprendžio, bet nedrįso ar nenorėjo to sakyti.
Čikagoje ji prabilo aiškiai ir įtaigai. Ji nurodė, kad abi pusės pradėjo dalinti mergaitę kaip daiktą, neleido nei vienai, nei kitai džiaugtis ja. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad „jeigu aš galėčiau pasakyti, kur yra teisybė ir kas teisus, būčiau seniai sutvarkiusi“, bet pripažino, kad nežino tiesos šioje labai sudėtingoje istorijoje.
Prezidentė pažymėjo, kad ji negali nurodinėti teismams, kokį nuosprendį jie turi priimti, arba reikalauti, kad jie atšauktų sprendimą, ir tikrai negali raginti žmonių nevykdyti teismo sprendimų. Negalima nepaisyti įstatymų, nors galima juos keisti ir stengtis, kad jie būtų geresni.
Sugrįžusi Lietuvon, ji vėl pradėjo aptakiai kalbėti ir rodyti palankumą N. Venckienei. Po minėtos spaudos konferencijos prezidentės spaudos tarnyba nurodė, kad N. Venckienė bus atleista, jei teismas pripažins ją kalta, ir „įsiteisės apkaltinamasis nuosprendis.“
Bet teisėjas nėra eilinis valstybės tarnautojas ar klerkas. Iš jo galima ir reikia tikėtis daugiau negu tai, kad jis nepažeis įstatymų. N. Venckienė ne tik ragino, bet ir pati nevykdė teismo sprendimo. Tokiu elgesiu teisėjas griauna teismų autoritetą, ir dėlto turi būti atleidžiamas iš pareigų. N. Venckienė turi teisę reikšti savo nuomonę, ypač jei ji mano, kad pažeidžiamas teisingumas. Bet ji turi atsistatydinti iš savo pareigų.
Sunku suprasti prezidentės motyvus. Kol N. Venckienė yra teisėja, ji negali tiesiogiai dalyvauti politikoje. Pašalinta iš pareigų, ji veikiausiai perimtų vadovavimą partijai „Drąsos kelias“, didintų partijos sėkmės galimybes bei sumaištį šalyje. D. Grybauskaitė gal siekia išvengti šio scenarijaus, bet N. Venckienė nėra taip lengvai valdoma. Ji anksčiau ar vėliau įsijungs į rinkimų kampaniją.
Jei prezidentė manė, kad laikydamasi „neutraliai“, iš tiesų nusileisdama Kedžių šalininkams, ji kaip nors laimės jų malonę, ji smarkiai klydo. Prezidentė nepatenkino ir negali patenkinti užkietėjusių šalininkų norų, nes jai nevalia kištis į teismų reikalus, o jie nėra linkę ieškoti kompromisų. Užkietėję Kedžių šalininkai nori ar viliasi, kad prezidentė kaip nors panaikins teismo sprendimą, sugrąžins mergaitę N. Venckienės globai, pasmerks teismo nuosprendį įgyvendinusius pareigūnus. Sunku kitaip paaiškinti jų nutarimą rengti protestus prie Prezidentūros bei daryti spaudimą prezidentei.
Sovietiniais laikais Centro komitetas ir saugumas galėjo šokdinti teismus, nurodyti, kam kelti bylą, kokią bausmę skirti ir tt. Tie laikai negrįžtamai praėjo. Bet tebėra gal ir nesąmoninga nostalgija santvarkai, kur vienas žmogus, ar jis būtų caras ar gensekas, gali „įvesti tvarką“.
Savo nuolaidomis ir mėginimais įtikti prezidentei nepasisekė pelnyti Kedžių šalininkų palaikymo. Ji liks priešu, kol nepatenkins visų jų reikalavimų. Bet susidaro įspūdis, kad ji dar viliasi kažkaip nukreipti jų rūstybę, tad nesiryžta imtis jokių veiksmų prieš N. Venckienę. Prezidentė nėra vienintelė baikštuolė šiame reikale. Darbo partija stengiasi atsiriboti, pasitraukdama iš Seimo komisijos, svarstančios N. Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimo klausimą. Bet Darbo partija neįsivaizduoja savęs drąsos etalonu.
Prezidentės dvilypė laikysena kenkia teisėtvarkai, kuri išgyvena didžiausią savo krizę nepriklausomybės metais. Prezidentė nesukėlė krizės. Esu linkęs gana teigiamai vertinti jos pastangas pertvarkyti teismus ir teisėtvarkos organizacijas, suprasdamas, kad tai ilgalaikis sudėtingas darbas, kurio rezultatus matysime tik po penkerių ar daugiau metų.
D. Grybauskaitė negali mėginti paveikti sprendimų Kedžių bylose. Bet pasitikėjimo krizės sąlygomis prezidentė gali ir turi palaikyti teisinės valstybės principus, pabrėždama, kaip ji pabrėžė Čikagoje, kad nevalia nepaisyti teismo sprendimo, nors reikia keisti ir gerinti įstatymus. Šitokių raginimų kol kas būta per mažai, o jau minėtais veiksmais prezidentė rodo perdėtą palankumų tiems, kurie nepaisė teismo nutarimų.
Prezidentė keliais sakiniais, net keliomis kalbomis nepakeis visų žmonių nuostatų. Bet ji gali padrąsinti tuos, kurie pasiryžę laikytis įstatymų ar juos vykdyti. Perdavus mergaitę motinai, aistros šiek tiek aprimo. Jei mergaitės perdavimas būtų įvykęs prieš du ar tris mėnesius, vargu ar būtų susikaupsi ta nervinė įtampa ar apgulties psichologija.
Kedžių bylos dar ilgai jaudins Lietuvą. Pamatysime, ar prezidentė drįs aiškiai pasisakyti ir duoti toną visuomenės diskusijomis, ar, kaip kadaise darė jos pirmtakas, už užuolaidų pasyviai stebės įvykius.