K. Jovaišas. Lietuva – Rusijos priešas Nr. 3. Kodėl?

Todėl, kad pirmąsias dvi vietas Rusijos priešų reitinge užima labai stambaus kalibro žaidėjai. Trečioji Lietuvos vieta šiame reitinge kelia prieštaringus jausmus, tačiau yra ne arkliško humoro perlas, o fakto konstatavimas. Bet apie viską iš eilės. Nieko nuostabaus, kad priešu Nr. 1 Rusija laiko JAV, vienintelę po SSRS kracho likusią supervalstybę ir pasaulio policininką.

Rusija iš Blogio imperijos be kita ko paveldėjo šias grožybes: a) branduolinį ginklą; b) melo ir demagogijos arsenalą; c) patologišką neapykantą JAV. Ilgėdamasi prarasto supervalstybės statuso, Rusija kaltina Ameriką dėl Maidano, kritusių naftos kainų, Rusijos apsupties branduolinėmis raketomis ir kitų bėdų. Kremliaus ruporas Dmitrijus Kiseliovas netgi yra pareiškęs, kad Rusija pavers JAV radioaktyviais pelenais.

Ironiška, bet viskas yra absoliučiai atvirkščiai. Ne Rusija JAV, o JAV gali paversti Rusiją radioaktyviais pelenais. Reikalas tas, kad JAV nuolat tobulino priešraketinės gynybos sistemą, kol Rusiją XX-jo amžiaus devintąjį dešimtmetį buvo ištikęs ekonominis paralyžius ir ginkluotųjų pajėgų degradacija. Tačiau rusai žino, kokia didelė būtų jų šalies sunaikinimo kaina ir kad JAV nesuinteresuota branduolinės apokalipsės eskalavimu.

Todėl Vladimiras Putinas, kuris nėra nei pamišėlis, nei savižudis, sėkmingai simuliuoja pamišimą, nešantį jam didelius politinius dividendus. Čia jam labai praverčia didžiojo mokytojo ir nacionalšovinistinių idėjų generatoriaus Adolfo Hitlerio pamokos. Ypač, kai neprognozuojamas kietuolis turi reikalą su minkštakūniais politikais, kurie abipusio susinaikinimo grėsmės akivaizdoje traukiasi, neišlaikę vadinamojo „viščiuko“ testo. 

Tačiau Putinas ir jo aplinka milžiniškus turtus susikrovė ne tam, kad branduolinio karo liepsnoje sudegtų drauge su jais. Todėl šaltas ir racionalus kagėbistas negali rizikuoti peržengti raudonos linijos, kurios Vakarai negali leisti jam peržengti. Negali, nes fiurerio pamokas ne blogiau už Putiną išmokę Vakarai, nors ir supuvę, vis dėlto suvokia, jog tai jiems sukeltų sunkesnius padarinius, kurių jie siekia išvengti. 

Rūsčių istorijos pamokų nepamiršo ir Lenkija bei Baltijos šalys, kurios iki dugno išgėrusios kančių kupiną taurę, yra nuosekliausios ir ryžtingiausios Putino režimo kritikės. Ar tik dėl šių valstybių principingos pozicijos Kremlius laiko jas Rusijos priešais? Labiau tikėtina, kad patologišką neapykantą Amerikai, Rusija perkelia ir šioms valstybėms, kurių saugumo garantas yra NATO, o NATO dominuojanti jėga – JAV.

Sakysit, Rusija, kaip baiminasi Zbignewas Brzezinskis, gali užimti Baltijos šalis per vieną dieną ir Vakarai nieko negalės padaryti. Mandagūs žalieji žmogeliukai, žaibiškai ir be kraujo okupavę Krymą, lyg ir patvirtina teiginį apie Rusijos gebėjimą surengti putiniškąjį blickrygą. Tačiau, ko išties vertas anšliusas, įvykdytas be jokio pasipriešinimo, ypač kai į rusų pusę masiškai perėjo pakrikę ukrainiečių kariai?

Kitas dalykas, jeigu agresorius gautų ryžtingą, gerai motyvuotų ir NATO standartus atitinkančių karių pasipriešinimą. Ar tuomet nepasitvirtintų Antrojo pasaulinio karo dėsningumas, kad rusų pergalės yra grindžiamos lavonų kalnais? Žinoma, skubu nuraminti sadomazochistus ir tautos niekintojus viename, kad atsilaikyti, kol į pagalbą ateitų NATO greitojo reagavimo pajėgos, būtų labai problemiška. 

Ar dabartiniu metu Baltijos šalyse dislokuoti amerikiečių kariai, kaip savotiškas gyvasis skydas, atlieka atgrasantį vaidmenį? Ar tuo atveju, jeigu dėl ekonominių sunkumų Putino reitingai pradėtų šliuožti žemyn, jis galėtų ryžtis beprotiškai avantiūrai, siekdamas padovanoti tautai mažą ir pergalingą karą? Nors tai neatmestina, vis dėlto nemotyvuota agresija prieš Baltijos šalis – tai ne Rusijos kelias.

Pabrėšiu – iš principo ne Rusijos kelias, nes Kremlius okupaciją ir aneksiją visuomet dangsto tauriais ir kilniais motyvais, pavyzdžiui, pavergtų tautų išvadavimo iš fašizmo pretekstu. Ar dabar įmanoma agresija prieš Baltijos šalis, siekiant apginti tariamai pažeistas rusų teises? To atmesti negalima, su sąlyga, žinoma, jei pavyktų išprovokuoti etninį konfliktą, kurį išspręsti visuomet pasiryžusi geroji Rusija.

Vadinasi, Rusija nevykdys agresijos, nedangstomos jokia dorybingumo skraiste. Politinis gangsteris laikytų bloga idėja nusimesti baltus arkangelo rūbus, klaidinančius daugelį lengvatikių. Kita vertus, šį gangsterį siutina tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turi stiprų imunitetą putiniškos propagandos užkratui. Turi, kitaip nei vakariečiai, kuriuos nesunku apgauti dėl tos banalios priežasties, kad jie nori apsigauti.

Čia padarysiu būtiną išlygą. Nepaisant to, kad Lenkija ir Baltijos šalys, kaip jau minėjau, yra nuosekliausios Putino režimo kritikės, vis dėlto netgi iš jų Kremliaus propagandistai linkę išskirti aršiausias – Lenkiją ir Lietuvą. Tokios „garbės“ Lenkija ir Lietuva nusipelno ne tik dėl antiputiniškos retorikos ir politikos, bet ir dėl to, kad šios valstybės yra Abiejų Tautų Respublikos tradicijų ir dvasios paveldėtojos.

Kuo pasireiškia ši dvasia, neturinti nieko bendra su šamanizmu, kaip taikytųsi įgelti koks lėkštas kritikas? Tuo, kad rusų kunigaikštystes bemaž visada per amžius mušė Lenkija ir LDK, vėliau ATR, kol, neatlaikiusi milžiniškos Rusijos imperijos persvaros, pradėjo trauktis tarsi Šagrenės oda ir galiausiai buvo padalinta bei pavergta. Ne paskutinėje vietoje ATR žlugimą lėmė ir šlėktų vaidai bei kivirčai, pakirtę valstybės galią.

Nepaisydami prarasto valstybingumo, lenkai ir lietuviai niekada nesitaikstė su tautine priespauda. Tą rodo žiauriai numalšinti sukilimai, kurie vėl įsiplieksdavo, vos tik nukraujavusią kartą pakeisdavo nauja. Istorija keičia tautų likimus, bet ir tautos keičia istoriją. Dėl savo dvasinio stuburo Lenkija ir Lietuva buvo pirmose gretose tų, kurie priartino raudonosios imperijos krachą, o dabar oponuoja Putino režimui. 

Dėl minėtų priežasčių, Lietuva ir Lenkija pagal Kremliaus logiką, yra Rusijos priešas Nr. 3. Kas tuomet Rusijos priešas Nr.2? Dabar – Jungtinė Karalystė, kuri Winstono Churchillio ir Margaret Thatcher dvasia ryžtingai oponuoja Blogio imperijos įpėdinei. Tiesa, viskas priklauso nuo to, kokiais šaltiniais remsimės ir kokį laikotarpį imsime, nes dar visai neseniai Rusijos priešų sąraše Amerikai į nugarą kvėpavo Ukraina.

Ar radikalūs Dalios Grybauskaitės pareiškimai, kuriuos diplomatijos šedevrais nepavadinsi, turėjo reikšmės tam, kad Lietuva, nesvarbu, pelnytai ar ne, užima aukštą vietą minėtame sąraše. Turėti turėjo, bet esminės ne, kadangi čia labiau veikia kiti faktoriai. Regis, rusų isteblišmentas negali užmiršti ilgus amžius trukusių nuožmių ATR ir Rusijos karų, kurie dabar persikėlė į ideologinį lygmenį. Kare kaip kare.

Nepaisant to, netgi kare galioja neperžengtinos ribos, pavyzdžiui, draudžiama karo ataka. Čia lotynišką posakį quod licet jovi, non licet bovi, perfrazuočiau taip – kas leidžiama jaučiui, tas neleidžiama Jupiteriui. Šiuo atveju jautis – žurnalistas, kurio misija vadinti daiktus tikraisiais vardais, Jupiteris – valstybės vadovas. Vargu, ar protinga Jupiteriui vadinti Rusiją teroristine valstybe, nes tokie pareiškimai atstumia netgi nesutaikinamus Putino oponentus.