„Kiekvienas lietuvis yra keista kombinacija tarp individualisto ir priklausomos būtybės, kuri yra lengvai veikiama politinio saldžiažodžiavimo ir minios psichologijos“. (JAV Karo ataše, gen. štabo kapitonas,T.W. Swett, Ryga, 1927-ųjų kovo 30).
Kai gyveni ir dirbi Lietuvoje, pamažu viešus veiksmus ir pasisakymus imi vertinti kitomis akimis. Stebint rinkimų peripetijas stiprėja įspūdis, kad atsiskleidžia Lietuvos valstybės istorija giliąja prasme.
Kalbu čia ir apie rinkimų rezultatus, ir apie referendumą. Ir, visų pirma, apie Uspaskichą.
Kai matai, kaip Lietuvos piliečiai iš vienos pusės kloja kelią savotiškoms politinėms jėgoms ir tuo pačiu referendumo forma atsisako atominės energetikos, toms pačioms savotiškoms jėgoms nepritariant, galima įžvelgti šį bei tą gilesnio, kalbant apie lietuvių požiūrį į savo ponus.
Imkime naujojo bajorų luomo kūrimąsi, kur įvairūs, matyt, nebaudžiami (nebaustini?) tariami didikai (ir didikės) randa kelią į valdžią, aktyviai pritariant bent daliai tautos. Galima dar užsiminti apie gerovės retoriką primenančius, ir tarybinių laikų sočios buities užtikrinimo lozungus. Taip pat tenka prisiminti ir dvarininkų bei feodalinių ponų išsakytas garantijas baudžiauninkams užsitikrinant sau jų paramą sukilimų metu.
Tuo pačiu, kai kalbama apie konkrečius sprendimus, pavyzdžiui, atominių pilių statymus, tautos gilumoje suveikia visiškai kitas archetipinis mechanizmas - įsijungia gilus įtarumas, kad, nepaisant retorikos ir paaiškinimų, vėl tie patys ponai ruošiasi pasipelnyti tautos sąskaita.
Trumpai kalbant, mūsų laikų bajorai nori tapti visagaliais karaliais. Tauta tam pritaria iki tam tikro laipsnio - pono gi reikia – bet, kai prasideda konkreti kalba,- nebūtinai. Šitas ponas vis dėlto tik didikas, o ne karalius.
Varant ant Uspaskicho, manau, dažnai šaunama pro šalį. Jo kalbos apie energetiką, kai vienu metu labai detaliai išdėsto suskystintų dujų terminalo projekto trūkumus ir ekonominę nenaudą, o tuo pačiu, kalbėdamas apie santykius su „Gazprom“, lengvai pareiškia maždaug „ai, susitarsim“, apie jo ketinimus išsako gerokai daugiau, negu jam pačiam to norėtųsi. Čia gana tiesiai šviesiai pasakyta, kad geriau likti prie Rusijos. Šiuo atveju tikrai manau, kad jis žino kaip.
Tai nebūtinai dėl to, kad jis būtų Rusijos žmogus, o dėl to, kad kalba kaip verslininkas. Jam ir jo aplinkos žmonėms taip tiesiog patogiau.
Gan seniai pastebėjau, kad, iš vienos pusės, šalis sugeba realizuoti politiškai svarbius geopolitinio stabilumo reikšmės reikalus (ES, NATO), iš kitos pusės, Lietuva be galo sunkiai įgyvendina didesnius vidinius projektus. Galiu tik priminti apie visas, dažnai gan savotiškas peripetijas dėl „Mažeikių naftos“. Apie dujų terminalą kalbant, jei teisingai pamenu, pirmas, bent man matytas, tokio projekto juodraštis datuotas 1992-aisiais (!). Į šitą ilgaamžių projektų sąrašą, be abejo, galima įtraukti ir tą pačią atominę jėgainę.
Uspaskichas įdomiai, „demokratiškai“ dėsto savo mintis apie atominę energetiką. Vienu balsu aiškina, kad „supranta žmones“ ir jų norus, ką, anot jo, rodo rinkimų rezultatai. Tuo pačiu pareiškia, kad gal vis dėlto reikėtų naujo referendumo atominės jėgainės klausimu. Gal kai kam tai skamba, švelniai tariant, ciniškai, bet – tenka pripažinti – mintis suprantama. Juk tai – Didysis verslo projektas, kurio metu galima ir užsidirbti ir konsoliduoti savo pajėgas. Atsisakyti būtų nenaudinga. Kalba verslininkas su savo visiškai nepriekaištinga logika.
Apie atominį reikalą čia nekalbėsiu iš gamtosaugos, saugumo užtikrinimo ir panašių kampų. Šitie labai reikšmingi dalykai, darbiečių (ir iš dalies socdemų) logikoje nėra pagrindiniai. Bijau, kad tie patys vargšai visaginiečiai, kurie dabar kruopščiai sėdi ir mokosi japonų kalbos, turės persimesti į prancūzų. Ne dėl to, kad prancūzų reaktoriai geresni ar blogesni, o dėl „to“. Vot, kaip. Ir, tarp kita ko, užsitęs tas butaforinis reikaliukas dar keletą metų.
O ką tas paprastas žmogus gali suvokti visame tame? Pavojinga-nepavojinga, saugu-nesaugu, brangu-nebrangu..? Ką reiškia dešimt, gal šimtas tūkstančių litų, dar gali įsivaizduoti, bet milijardai...? Mastai paprasčiausiai per dideli. Net ir didikams, sakyčiau.
Nesu laimingas, mąstau ir aš, ką daryti. Tos amžinos kelionės po Lietuvą, ir ypač jos užkampius, matyt, daro savo poveikį, tad pradedu visiškai kitaip galvoti apie efektyvios lietuviškos politikos mastus. Lietuva yra smulkaus ir vidutinio dydžio sprendimų kraštas. Vertėtų labiau galvoti ne kaip maksimalistams o kaip minimalistams ta prasme, kad sprendimai būtų priimami ir, dar svarbiau, vykdomi, kitame lygmenyje negu tai dažnai daroma dabar.
Kas dėl tos pačios energetikos, vertėtų žvalgytis į tokias šalis, kur energetikos sprendimus vis labiau skatinama daryti ir vystyti vietiniame lygmenyje. Negaliu čia nepaminėti Skandinavijos. Pavyzdžiui, Danijoje vėjo jėgainės dažnai statomos vietinės bendrijos iniciatyva, palaikant valstybei. Švedijoje intensyviai bendradarbiauja vietinis verslas, savivaldybės ir universitetai, atrasdami efektyvesnius vietinius energijos naudojimo ir taupymo sprendimus, pvz., Linkopingo regione. Galima kalbėti ne tik apie Skandinaviją. Lygiai taip pat reiktų prisiminti ir Olandiją.
Šiame vietiniame mąstyme slypi daugiau politinių privalumų, negu matosi iš pirmo žvilgsnio. Vietinių sprendimų beieškant, bendruomenė skatinama bendradarbiauti, o tai, be kita ko, stiprina pilietiškumą. Pastebėjau, kad lietuvis puikiausiai supranta ūkiškus klausimus, jei jie aptariami vietiniame lygmenyje. Sprendimų pastangų paskirstymas yra tam tikra saugumo garantija, o tai nemažiau svarbu. Vietiniame lygmenyje kontroliuojamus energijos išteklius yra žymiai sudėtingiau paveikti, ar net stabdyti, negu kokį vieną pažeidžiamą vienetą, tarkime, atominę jėgainę.
Jei trumpai, geriausias būdas veikti yra ne telktis ties globaliais dalykais - nei retorikoje, nei vykdomoje politikoje – o stengtis rasti sprendimus, kur žmonės, rinkėjai, piliečiai jaučia, kad jie patys gali suprasti bei priimti tuos sprendimus ir juose dalyvauti. Manau, kad tai paprasčiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tada ir ta lietuviška tapatybė ne tik nenuskęstų, bet ir neištirptų tarp Rytų ir Vakarų.
Tiesa, vos nepamiršau. Kur Uspaskichas ir Co visame tame? Kaip agurkų baronas jis gal sąlyginiai neblogas. Kaip dujinis ir atominis karalius - saugok Viešpatie.