Šie žmonės – labai skirtingi, bet vis dėlto – prezidentai, buvęs ir esamas. Tikrovė Lietuvoje viena, bet štai jos vertinimai – radikaliai skirtingi. Vienam atrodo vienaip, kitam – kitaip. Kas gi suformavo tokį skirtingą šių dviejų asmenų tos pačios realybės matymą?
Bet jei paklaustume šiek tiek kitaip – ar be vieno komentaro būtų atsiradęs kitas, aš drįsčiau daryti prielaidą, kad vis dėlto Garliavos realybės vertinimas būtų kiek nuosaikesnis ar neutralesnis. Mat ši mano prielaida remiasi kita prielaida, kad V.Adamkus su D.Grybauskaite yra tapę konkurentais.
Politiniais konkurentais pirmiausiai artėjančiuose Seimo rinkimuose. O paskui jau netrukus ir nauji Prezidento rinkimai.
Skaudžiai Lietuvoje trūkstant politinių lyderių, ypač kairiojoje opozicijoje, kur tarpusavyje stumdosi panašaus lygmens vidutiniokai ir iš įtarimų liūno neišbrendantis Viktoras Uspaskichas. V.Adamkus – gera alternatyva D.Grybauskaitei ir dabartiniams valdantiesiems, kad ir kokie fragmentuoti jie būtų. Nes konkurencijos kol kas nei kas nors rado, nei labai yra kur ieškoti. Nebent per keletą metų išauginti kuriam nors dantis kovai prieš D.Grybauskaitę, bet dar, regis, per anksti iššauti visus šovinius.
O po antklode pasišaudyti galima. Garliava – vienas iš objektų. Vienam vienaip atrodo, kitam – kitaip. Vienas vieniems įtinka, kitas – kitiems. Kova iš pasalų. Vienas esą gina teisinę valstybę, kitas, formalusis tokios valstybės garantas, esą stojo nevaldomos minios pusėn.
Bet visa tai – tik žodžiai ir štai kodėl abu vertinimai yra tokie, apie kuriuos vertėtų pasakyti – tiesiog ir vėl praleista proga patylėti. Savo nuomones gali reikšti žmonės, ekspertai, bet ne tie, kurie turi ar turėjo galią tiesiogiai prisiliesti prie sistemos, kuri šią istoriją ir sukūrė. Nes nei viena nuomonė, nei kita nuomonė ne vienija, o atvirkščiai – kiršina.
Bet V.Adamkus akivaizdžiai norėjo įgelti D.Grybauskaitei už tai, kad ši paliko N.Venckienę teisėja net tuomet, kai gavo rekomendaciją ją atleisti iš pareigų. O D.Grybauskaitė, žinoma, įremta į kampą savo sprendimo palikti N.Venckienę teisėja, atrodo, dargi būtinai norėjo pabrėžti turinti kitokią nuomonę nei V.Adamkus.
Kad būtų ryškesnė takoskyra: aš – su žmonėmis, o V.Adamkus – su elitu.
Gryna politika, nes D.Grybauskaitė nėra tokia naivi, kad nesuprastų, kuo gali virsti garsiai viešinamas vieno teismo sprendimo nevykdymas. Bet ji kartu irgi puikiai žino, kad teisėjai – vienas uždariausių luomų, kurį iškuopti tikrai neužteks vienos kadencijos. Bet kur ji kuopia daug energingiau, nei tai pavykdavo tokių pat ketinimų vedamam V.Adamkui.
Gryna politika, nes nei vienas, nei antras komentaras keletą metų trunkančios istorijos neužbaigė ir negali užbaigti. Bet užtat signalą visuomenei nusiuntė. Po jo prasidėjo dar rimtesnis kaulų tąsymas tai į vieną, tai į kitą pusę. O teisybės – nė kiek ne daugiau.