Dar didesnė problema yra sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos finansinę sistemą, ekonomiką bei karo pramonę, režimo neveiksmingumas. Sankcijos įvestos norint mažinti Rusijos galimybes kariauti prieš Ukrainą, tačiau nepasiekė savo tikslo vien dėl to, kad jos nėra tinkamai įgyvendinamos.
Vienas pagrindinių sankcijų apėjimų būdų yra itin paprastas: tai, ko Kremlius dėl sankcijų negali įsigyti tiesiogiai, jis nusiperka per kai kurias buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Statistika rodo, kad pagrindinis vaidmuo čia tenka Armėnijai.
Ekonominiai duomenys liudija, kad 2022 metais, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, Armėnijos eksportas į Rusiją išaugo net 187 proc. Tuo metu Armėnijos finansų ministras Vagė Ovannisianas pripažino, kad „reikšmingą dalį sudaro reeksportas“. Jerevanas nesiėmė jokių veiksmų tam užkardyti ir dėl to per 2023 metų devynis mėnesius prekių eksportas iš Armėnijos į Rusiją išaugo 85 proc., iš kurių 80 proc. sudaro reeksportas.
Tačiau dar labiau pritrenkia kitas skaičius. Nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios ir atitinkamai nuo Vakarų sankcijų įvedimo Armėnijos eksportas į Rusiją išaugo net 430 proc. Šiuos duomenis 2024 m. vasario mėnesį paskelbė žinomas Rusijos sankcijų ekspertas Robinas Brooksas, ankstesnis Tarptautinių finansų instituto direktorius ir buvęs „Goldman Sachs“ strategas, atskleisdamas, kad tokia dinamika „reiškia Europos Sąjungos (ES) ir Kinijos prekių reeksportą (per Armėniją) į Rusiją“.
Antrų karo metinių proga, š. m. vasario 23 dieną, Europos Sąjunga įvedė 13-ąjį sankcijų paketą, išplečiantį draudžiamų prekių, skirtų eksportui į Rusiją, sąrašą. Į jį įtraukti 194 fiziniai ir juridiniai asmenys bei 27 organizacijos, kaltinamos sankcijų apėjimu talkinant Kremliaus karo mašinai.
Į šį Rusijos bendrininkų sankcijų sąrašą įtrauktos įmonės iš Kinijos, Kazachstano, Turkijos, Serbijos, Tailando ir net iš Šri Lankos. Tačiau Armėnija, viena iš pagrindinių Vladimiro Putino logistikos centrų, ir jos fiziniai bei juridiniai asmenys, nuosekliai padedantys Rusijai išvengti sankcijų daugiau nei dvejus metus, ir vėl liko be bausmės.
Tą pačią dieną atnaujintame JAV sankcijų sąraše taip pat nėra nė vienos įmonės ar asmens iš Armėnijos, nors į jį įtraukta apie 600 fizinių ir juridinių asmenų iš 11 šalių, kurie „prisideda prie sankcijų prieš Rusiją vengimo“.
ES paskelbdama 13-ąjį sankcijų paketą pareiškė, kad Sąjunga „nuolat vertina esamų priemonių veiksmingumą, nustato ir pašalina bet kokias galimas spragas“. Tačiau per daugiau nei 700 dienų nuo Rusijos ir Ukrainos karo Armėnijos teikiama parama Kremliaus karo mašinai ne tik nebuvo sustabdyta, bet augo ir ši tendencija atrodo lyg sąmoningai ignoruojama.
Jerevanas stengiasi sėdėti ant dviejų kėdžių: viena vertus, Armėnija aktyviai kuria persiorientavimo į Vakarus įspūdį, kita vertus, toliau talkina V. Putinui, tapusi jo reeksporto centru. Kodėl Vakarai pasirenka tokį selektyvų aklumą? Atsakymas, atrodo, glūdi Paryžiuje. Vienas pagrindinių Armėnijos globėjų ES yra Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Vienintelė Prancūzija iš Europos Sąjungos šalių per pastaruosius metus aiškiai išsiskiria glaudesniais santykiais su Armėnija. Ir tam turi tiesioginių nacionalinių interesų. Nuo 2023 m. gegužės Prancūzijos ginklų pramonė pradėjo Armėnijai tiekti savo ginkluotės sistemas. Pirmasis siuntinys sudarė penkiasdešimt „Bastion“ karinio transporto priemonių, o jau 2024 m. vasarį, per Armėnijos premjero Nikolos Pašinjano vizitą į Paryžių, E. Macronas pareiškė, kad šalys tęs „bendradarbiavimą gynybos srityje“.
Tuomet tapo žinoma apie naują ginkluotės siuntą į Jerevaną. Praėjusią savaitę Prancūzijos gynybos ministras Sebastienas Lecornu paskelbė, kad nuo šiol Armėnijoje „nuolat bus prancūzų karo patarėjas“, šiais metais Paryžius tęs ginkluotės tiekimą į šią šalį ir pradės vietos karių apmokymą. Kokie interesai lemia tokią Paryžiaus strategiją? Tai visų pirma vidaus politikos veiksniai, o konkrečiau – įtakinga armėnų diaspora Prancūzijoje, kurios lobizmas ir nulemia Paryžiaus užsienio politikos kursą. Tai nėra jokia paslaptis.
Todėl, kol JAV ir Europos Sąjunga, o ypač tokios Centrinės ir Rytų Europos valstybės kaip Lietuva ir Lenkija, visais būdais siekia atimti iš Rusijos prieigą prie komponentų, naudojamų Rusijos ginkluotei, įskaitant raketas, gaminti, Paryžius nuolaidžiauja Jerevanui ir taip skatina situaciją, kuri leidžia Maskvai patogiai užsitikrinti tų pačių draudžiamų komponentų tiekimą. Priminsime, kad Kyjivo Ekonomikos mokyklos skaičiavimais, dauguma komponentų, rastų Rusijos ginkluotėje, yra Vakarų kilmės, o daugiau nei trečdalį jų, nepaisant paskelbtų sankcijų, Rusija sugebėjo įsigyti iš JAV, Europos ir kitų Vakarų sąjungininkių įmonių jau karo metu.
Be ekonominių duomenų ir Ukrainos žiniasklaidos per pastaruosius dvejus metus dėmesį į reeksporto per Armėniją problemą nuolat atkreipia Europos, Amerikos ir net Artimųjų Rytų žiniasklaida. Tarp jų yra tokios įtakingos žiniasklaidos priemonės kaip „The New York Times“, „The Wall Street Journal“, „Forbes“, „France 24“, „Financial Times“, „Geopolitical Monitor“, „EUReporter“, „Newsweek“, „BNN Breaking“, „i24Tv“, „Politico“ bei daugelis kitų. Nepaisant nenuginčijamų duomenų ir didelio pasaulinio žiniasklaidos dėmesio šiai problemai, Vakarai niekaip nesiima jokių veiksmų prieš armėnišką reeksportą, kuris yra nusikalstamas Ukrainos žmonėms.
Briuselis ir Vašingtonas, kol nevėlu, privalo imtis ryžtingų veiksmų prieš visus Rusijos bendrininkus apeinant Vakarų sankcijas bei taikyti jiems antrines sankcijas. Statistika daugiau nei aiškiai rodo, kad pradėti reikia nuo V. Putino režimo verslo partnerių Armėnijoje.
