D. Pūras. Gražulio dvasia dusina Lietuvą prietarų glėbyje

Metams baigiantis, dažnai lenktyniaujama, kas stipriau pamylės tėvų globos netekusius vaikus. Kaip žinia, net 4 000 jų vis dar gyvena dideliuose globos namuose. Jiems labai reikia šeimos, bet svarbūs dėdės ir tetos turbūt ir vėl jiems aukos jiems visokių daiktų, taip ir nesuvokę, kad vaikams iš tikrųjų reikia šeimos.

Jau daugiau kaip prieš du mėnesius Lietuva yra gavusi JT Vaiko teisų komiteto rekomendacijas. Ten juodu ant balto pakankamai aiškiai parašyta, kad laikas būtų grįžti prie namų darbų ir ne žodžiais, o darbais įgyvendinti vaikų teisių apsaugos principus. Neteko girdėti, kad kas nors valdžioje rimtai nagrinėtų šias rekomendacijas. 

Šios rekomendacijos reikalingos tam, kad valstybės nepradėtų vaikų teisių ginti ydingais būdais. Pasaulio istorija kupina tragiškų puslapių, kai suaugusieji su gerais ketinimais pridarė didelių nesąmonių su meilės vaikams vėliava. Toks scenarijus, deja, vyksta dabar Lietuvoje. Tai, kas darėsi Seime ir žiniasklaidoje per tarptautinę žmogaus teisių dieną (gruodžio 10 d.), signalizuoja apie šliaužiantį perversmą. Taip jau yra, kad per šeimos vertybių klausimus ir vaikystės politiką paprastai įsitvirtina antidemokratiniai režimai. 

Ir nė motais Lietuvai, kad ji yra Europos Sąjungos narė, dargi pirmininkaujanti. Kurį laiką sustojusi vertybių kryžkelėje, šiemet Lietuva jau suka į priešingą nuo Europos pusę. Petro Gražulio dvasiai vadovaujant, Lietuva gruodžio mėnesį tapo pažeidžiamiausia Europos Sąjungos vertybių vieta, tikru Trojos arkliu, Seime demonstruodama patyčias iš šiuolaikinių vaikų teisių ir moterų teisių apsaugos principų. Bjauriai sufalsifikavus Edite Estrelos parengtos ir Europarlamente svarstytos rezoliucijos prasmę, išgąsdinus tautiečius, jog jų maži vaikai bus lytiškai tvirkinami ir verčiami masturbuotis, jau nebe pirmi metai, bet su dar didesnėmis pajėgomis ir užsidegimu 2013 metais Lietuvoje buvo įvykdytas eurofobiškos panikos priepuolių planas. 

Šiandien Lietuvoje laimi tie veikėjai, kurie vaidindami moralės gynėjus, gąsdina Europos vertybėmis ir verčia į lietuvių kalbą trečiojoje šalyje gaminamus juodųjų technologijų produktus. Apie tai kaip Skandinavijoje, Jungtinėje karalystėje ar Nyderlanduose (svarbu, kad būtų valstybė su įtvirtinta demokratija ir pageidautina, kad Europos Sąjungos narė) vaikus nuo gimimo verčiasi masturbuotis ir lytiškai santykiauti, kaip berniukus verčia tapti gėjais, o mergaites lesbietėmis, ir kaip bus baisu, jei tėvai bus mokomi vaikus auklėti be smurto. Ir tada jie, ta iškrypėlių Europa, ateis grobti jūsų vaikų.

Kad tokia retorika yra oficiali vienos kaimyninės valstybės politika, niekam ne paslaptis. Kovojant už Ukrainos žmonių protus ir širdis, dabar ypač daug dirbama šiuo klausimu. Bet kol kas kalbant apie Lietuvą, klausimas politologams būtų toks. Ko Lietuvos regresavime yra daugiau – trečiosios jėgos juodųjų technologijų įtakos ar nuosavų tėvynės, šeimos ir vaikų tariamų sergėtojų pragaištingo indėlio? Kitas klausimas būtų toks – kokia iš šių dviejų įtakų – svetima ar sava – yra pavojingesnė Lietuvos raidai? 

Ar nebūtų laikas praregėti ir suvokti, kad gąsdindami lietuvius tariamomis Europos baisybėmis, susivieniję fundamentalistai – kairieji ir dešinieji liberalios demokratijos priešininkai – blokuoja bet kokias Lietuvos pastangas išsikapstyti iš smurto, neapykantos ir bejėgiškumo liūno? Kurį laiką padejavę, kad blogai yra bagažinėje sudeginti merginą, šie Lietuvos tautinio paveldo puoselėtojai netrukus jau skleidžia žinią, kad bet kokia mažesnio lygmens prievarta prieš moteris ir vaikus yra pakankamai normalu. 

Lietuvą įkaitu paėmusi fundamentalizmo šmėkla suvienijo besiilginčius komunizmo vaikų internatų mylėtojus, religinius fanatikus ir šiaip visus kurie, patys būdami beraščiai emocinės, socialinės ir seksualinės raidos žinių prasme, nuoširdžiai ir iš meilės nutarė uždusinti Lietuvą, su jos šeimomis, vaikais ir paaugliais savųjų prietarų ir demagogijos glėbyje. Kol vaikui sukaks 18 metų, jis Lietuvoje neturi teisės gauti tinkamos informacijos apie lytinius santykius (nes tai esą šlykštu ir sutrikdysią vaikučių sveikatą). Ir kai po to šitokią tvarką puoselėjanti demagogų armija ieško, iš kur Lietuvoje tiek daug lytinės ir kitokios prievartos, savižudybių, kitų socialinės ir emocinės raidos nesėkmių, pasiūlymas būtų tik vienas – kad ponai, ieškodami tikrųjų kaltininkų, pasižiūrėtų į veidrodį.

Noriu pranešti šiems realų pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui keliantiems piliečiams, kad jie gali dar šiemet spėti surengti dar vieną panikos išpuolį. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas šių metų spalio pradžioje, tarp kitų rekomendacijų Lietuvai, stipriai patarė susirūpinti Lietuvos vaikų prasta lytine ir reprodukcine sveikata ir imtis visų mokslo žiniomis ir šiuolaikinėmis vertybėmis grįstų priemonių – kad Lietuvos vaikai ir paaugliai turėtų visas galimybes gauti tinkamą lytinį švietimą, įskaitant ir konfidencialias paslaugas, ir kad tik taip jie galės užaugti visapusiškai sveikais piliečiais. Kitaip sakant, problema ne Estrelos rezoliucijoje, ji žymiai platesnė. Daug kas pasaulyje nori padėti Lietuvai pasveikti nuo fobijų. Bet kol kas Lietuvoje laimi tie veikėjai, kurie siūlo gydytis tuo, nuo ko esame susirgę. Kad tokie pat susirgę būtų ir mūsų vaikai, veikėjams svarbu juos apginti nuo geriausių pasaulio ir Europos pavyzdžių – prikūrus pasakų mūsų patikliems piliečiams apie vaikų tvirkinimus. 

Besitęsianti Lietuvoje eurofobijos epidemija ypač skaudžiai atrodo Ukrainos įvykių kontekste. Ukraina, kitaip nei Lietuva, šiandien sugeba suvokti, iš kur sklinda gąsdinimai, kad Europa esą sugriaus ukrainiečių šeimas ir ištvirkins jų vaikus. Ukrainiečiai kuria parodijas apie tai, kaip jų didžiosios kaimynės žiniasklaidos priemonės informuoja apie supuvusias Europos vertybes ir jų pasekmes. Tokią parodiją pamatęs pseudopatriotų prigąsdintas lietuvis jau turbūt nebesuprastų, kad tai parodija, ir netekęs jumoro jausmo pultų gėrėtis Petro Gražuliu ir dažnėjančiomis jam pataikaujančio Seimo eurofobiškomis rezoliucijomis. 

Laikas kuo skubiau atsikvošėti, nes su tokiais sparčiais Lietuvos vertybinio apsisprendimo tempais jau greitai gali būti per vėlu. Jau dabar pasiekėme tą kritinę stadiją, kai politinis elitas lenktyniauja, kas greičiau užsižymės ties pikčiausių internautų, ciniškiausių juodųjų technologų ir primityviausios žiniasklaidos sukurta dar viena sąmokslo teorija apie šeimos griovimą ir vaikų tvirkinimą, ateinančius iš šiaurės ir vakarų. Akademinis ir kultūrinis elitas tvarkosi savo asmeninius reikalus ir gėdingai apsimeta, kad nemato, kas vyksta idėjų kovos lauke. Ratas pavojingai užsidaro. O tuo tarpu jau nebe violetinės, o kitos spalvos grupuotės siunčia visuomenei su Seimo nariais suderintas žinias, kad iš darbo bus išmesti visi pedagogai, kurie išdrįs domėtis, kodėl vaikai ateina į ugdymo įstaigą su smurto požymiais. Apie tai, kad iš šiaurės ir vakarų atslenkama grobti mūsų vaikų, vis stipriau informuojami visi Lietuvos piliečiai, pradedant pačiais vaikais. Apie tai nevyriausybinėms organizacijoms praneša, pavyzdžiui, sunerimę gimnazistai. 

Sąmoningi piliečiai, kurie mato, kaip stipriai Lietuva save įsivarė į tamsų kampą, galėtų pagalvoti apie judėjimą, kuris parodytų, kad Lietuvoje yra daug blaiviai mąstančių žmonių, atsparių dezinformacijos atakoms. Gal iš tikrųjų tamsybininkų nėra tiek daug, bet jie turi savybę kelti veiksmingai emocingas panikos bangas ir stipriai paveikti baikščius politikus. Kaip matėme, iš Garliavos tragedijos nebuvo nieko pasimokinta ir iki šiol vengiama artėti prie tikrųjų šiuos tragedijos kaltininkų įvardijimo. O juk visa tai apie tą pačią idėjinę kovą. Galbūt politikai atsikvošėtų, kai suprastų, kad kaip ir violetiniam judėjimui nepritarė dauguma Lietuvos, taip ir naujus eurofobiškos panikos išpuolius dauguma lietuvių vertina kritiškai.

Ką pasiūlyti žmogui, įtikėjusiam į nekorektiškus prasimanymus apie „supuvusias vakarų vertybes“? Kadangi logika paprastai tokiais atvejai nėra veiksminga, reikėtų pasitelkti literatūrą ir meną. Ten galima rasti labai daug puikių veidmainystės demaskavimo pavyzdžių. Kadangi šiuo metu Lietuvos knygynuose pasirodė išvertas į lietuvių kalbą Williamo Faulknerio knyga „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“, ją ir rekomenduočiau. Ši knyga ne tik apie tai, bet ir apie tai taip pat.

Kiekvienas atsparus pavojingiems išpuoliams prieš demokratiją žmogus yra svarbus šioje nepaprastoje Lietuvos situacijoje. Šliaužiančio perversmo požymių yra pakankamai daug, ir kad jis būtų sustabdytas, turi susitelkti visi brandūs laisvę mylintys piliečiai – ar tai būtų Ukrainoje, ar Lietuvoje.