Kiti gi, pavyzdžiui, aktyvus šio pasipriešinimo dalyvis ir išleistų atsiminimų autorius Vytautas Mačionis teigia, kad, praėjus metams po J.Stalino mirties, 1954-ųjų pavasarį, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, pamatęs, jog po to represinių struktūrų taktika nesikeičia, surinko likusius partizanus ir patarė „krikti, kur kas išmano“.
Tiesa, pats partizanų vado pavaduotojas pagal čekisto Nachmano Dušanskio (Rainių tragedijos dalyvis mirė Izraelyje 2008-ųjų pradžioje, sulaukęs 89-rių) parengtą planą Kaune buvo suimtas tik 1956 m. spalio 12 d., o sušaudytas Vilniuje daugiau kaip po metų.
1954 m. sausio 1 d. MGB duomenimis Lietuvoje veikė 142 partizanai, o po metų – tik 51. Pavieniai partizanai išsilaikė dar kokią 10 metų. Antai, 1959 m. gegužę Šilutės raj. Kvėdarnoje žuvo keli Kęstučio apygardos partizanai, 1961 m. lapkritį išduotas nusišovė Birutės rinktinės partizanas E. Kmita, 1965 m. kovo 17 d. aptiktas slėptuvėje taip gyvenimą baigė paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas, kurio veikla iki šiol vertinama prieštaringai. Tų metų liepos 6 d. nusišovė ir paskutinis Žemaitijos partizanas Pranas Končius. Kai kurie jų slapstėsi miškuose, bet paskui buvo suimti, teisiami, įkalinami, kai kurie gyvi iki šiol, bet pamažu pasipriešinimo kovų ir sovietinio persekiojimo išvarginti traukiasi Anapilin...
Ginčai, kada gi baigėsi aktyviausias pokarinis partizaninio pasipriešinimo etapas, persikelia ir į jo pradžią. Rezistencijos dalyvis V.Mačionis mano, kad aktyvia partizaninio karo pradžia laikytina 1944-ųjų liepos 14-oji, kai Pagojėje, Anykščių raj., partizanai susikovė su atslenkančia raudonąja banga. Kaip rašoma Pasaulio anykštėnų bendrijos svetainėje, tą dieną ties Pagojėje įvyko pirmasis Anykščių krašte lietuvių ginkluoto šaulių būrio ir sovietinės kariuomenės dalinių susirėmimas. Čia 16 partizanų iš Anykščių ir Švenčionių susišaudė su penkiais rusų tankais, kurie buvo surengę pasalą vokiečių traukiniui. Apšaudomi iš patrankų ir kulkosvaidžių tiek rusų, tiek ir vokiečių iš priartėjusio traukinio, partizanai be nuostolių pasitraukė Troškūnų link.
Kiti gi, taip pat ir prof. V. Landsbergis, sudaręs ir išleidęs dokumentų rinkinį „Rezistencijos pradžia“, mano, kad ginkluoto ir organizuoto pasipriešinimo abiem okupantams pradžia buvo 1941-ųjų Birželio sukilimas, kai buvo suformuota tik šešias savaites veikusi Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Vokiečiams išblaškius Lietuvos nepriklausomybės siekusią vyriausybę, jos darbą tęsė
1943 m. pogrindyje susikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Karo taryboje sutelkęs aukščiausio rango karininkus, bet jis irgi buvo vokiečių išsklaidytas, o vadovybė suimta.
Tačiau, kaip 1997 m. „Aidų“ paskelbtoje studijoje „Pasipriešinimo istorija. 1944-1953 metai“ rašė istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, spartus Raudonosios armijos puolimas pakeitė vokiečių požiūrį į dar taip neseniai persekiotas lietuvių pasipriešinimo organizacijas. Naciai suprato, kad lietuviai priešinsis naujai sovietinei okupacijai, o tai buvo jiems naudinga. Vokiečių karinė žvalgyba užmezgė ryšius su kai kuriomis pogrindžio organizacijomis - Lietuvos laisvės armija (LLA), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS) ir kt.
1944 m. balandžio mėnesį Vietinės rinktinės štabas slapta nuo vokiečių buvo pradėjęs organizuoti Tėvynės saugą, bet štabo narius suėmus šis darbas nutrūko. Frontui visiškai priartėjus prie Lietuvos, 1944 m.birželio 24 d. generolo Petro Kubiliūno pastangomis buvo gautas vokiečių leidimas apskrityse steigti apsaugos komandas. Jau rugpjūtį daugelis iš šių organizacijų ir apskritai daugybė jaunų, galinčių pakelti ginklą vyrų pasuko į miškus...
Galbūt ginčytis, kada prasidėjo ir kada baigėsi vienas ar kitas ginkluoto pasipriešinimo etapas, beprasmiška. Kaip ir tęsti svarstymus, ar tai buvo partizaninis ginkluotas pasipriešinimas ar pilietinis karas. Verčiau atkreipti dėmesį į kitą dalyką: ar iš viso buvo verta priešintis naujo okupanto ordoms?
Lietuva jau turėjo kartų patyrimą iš 1940-ųjų metų. Tuometinė šalies vadovybė nesiryžo pakelti rankos prieš pirmą okupaciją, o tik pati pakėlė rankas ir nusileido J. Stalino ultimatumui, o dar maždaug prieš pusmetį iki 1940-ųjų birželio įsileido Raudonosios armijos kontingentą.
Kęstutis K.Girnius „Naujajame židinyje“ paskelbtame straipsnyje „Ar Lietuva turi teisę gintis?“, pripažįsta, kad kariauti 1940 m. būtų buvę bergždžia, bet buvo galima priešintis sovietams švelnesniais būdais. Anot istoriko ir politikos apžvalgininko, Lietuvos Vyriausybė turėjo pasauliui paskelbti, kad ji atmeta Maskvos ultimatumą, dalis Vyriausybės galėjo pasitraukti į Vokietiją ir kartu su Lietuvos diplomatais sukurti egzilinę vyriausybę, reikėjo įsakyti vienam pulkui kelias valandas ginti Kauną ar kitą miestą, kad nebūtų jokių abejonių dėl agresijos fakto. „Po tokios simbolinės kovos žmonės, ko gero, nebūtų taip skubėję bučiuoti sovietinių tankų. Lietuva būtų pasipriešinusi okupantui, atskleidusi jo agresiją, ir, kad ir kukliai, būtų gynusi tarptautinės teisės principus“, - daro išvadą autorius.
Pokario metais Lietuva jau taip nuolankiai nepriėmė okupacijos. Į partizaninę kovą stojo apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų. Išeiti į mišką ar trauktis į pogrindį buvo visokių priežasčių. Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, tikėdami, kad bus atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Galbūt ne visi tai giliai įsisamonino, gal jų kovos priemonės buvo neadekvačios patirtoms nuoskaudoms, netektims ir sovietinėms represijoms, nemažai buvo ir keršto atėjūnams bei stribams, bet dauguma tikėjo, kad – su Vakarų pagalba ar padedant Aukščiausiajam – ateis laisvės valanda, ir jos reikia siekti, deginant žemę po okupanto kojomis.
Sunku bepritarti save „nepriklausomu švietėju“ vadinančiam, LUNI universiteto įsteigėjui, o šiaip anarchistinio portalo vadovui Dariui Pocevičiui, kuris įrodinėja, kad partizanai Lietuvoje vykusios kolonizacijos ir rusifikacijos nepaveikė, kad jų aukomis tapo ne atvykėliai, o keliaujantys čigonai, vietiniai rusų sentikiai, paprasti, niekuo dėti žmonės. Prieš pusketvirtų metų paskelbtame straipsnyje „Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė“, vertindamas istoriko Mindaugo Pociaus knygelę „Kita Mėnulio pusė. Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais“, jis teigia (o gal cituoja), kad partizanų vykdyto etninio valymo mastas buvo gana nedidelis, pavyzdžiui, 1947-aisiais, didžiausių represijų prieš sovietų valdžios rėmėjus metais, partizanai sunaikino tik 63 rusus civilius, tačiau autorius ir tokius veiksmus ne be pagrindo prilygina genocido užuomazgoms: „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido) požymių“, - rėžia iš peties D.Pocevičius. Nežinia, kokiai partijai jis priklauso, tačiau ši giesmė labai jau panaši į „frontininko“ A.Paleckio atradimus.
Pokario pasipriešinimas kainavo daug. Partizaniniame kare 1944-1953 m. žuvo 20,2 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, apie 140 tūkst. Lietuvos gyventojų išvežta į koncentracijos stovyklas, 118 tūkst. – ištremta į Sibirą. Baudžiamųjų operacijų ir partizanų antpuolių metu žuvo apie 12 tūkst. NKVD kareivių ir karininkų, sovietinio saugumo darbuotojų ir agentų, sukarintų būrių dalyvių arba tapo atsitiktinėmis partizaninio karo aukomis. Tiesa ir tai, kad, kaip rašė istorikas Arvydas Anušauskas, lygindamas partizaninio karo ypatumus sovietų užimtose teritorijose, Lietuvoje griežčiau negu, pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje buvo elgiamasi su išdavikais, agentais ir sovietiniais kolaborantais.
Daugiau kaip 10 metų vykęs pasipriešinimas okupantams, rašoma portale Genocid.lt, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje trimis aspektais: trukme, visuotinumu ir partizanams nepalankiu jėgų santykiu. Vis dėl to negalima teigti, kad jis išblėso be pėdsako ateityje. Žiauriai numalšintas partizaninis judėjimas parodė Rytams ir Vakarams, kad lietuvių laisvės troškimas giliai įskiepytas tautos genuose. Jis nusitęsė dešimtmečiais į priekį ir atgimė, tiesa, jau dainuojančios revoliucijos tonais prieš kelis dešimtmečius Sąjūdyje.
Kitas klausimas, kurį dažnai pateikiame tokių istorinių pastabų pabaigoje: ar dabar, iškilus būtinybei, mes stotume į nelygią kovą su galimu okupantu? Ar neužsidengtume akių prieš artėjantį pavojų ir netaptume niekingais kolaborantais? O gal pasirinktume globalizacijos pagraužtą priebėgą, tardami, kad esame viso pasaulio vaikai ir vienos tautelės likimas mums nesvarbus? Manau, kad šie klausimai nėra vien patriotizmo patikrinimas, o pilietiškumo, tikrosios meilės Tėvynei testas.
Pasitikrinkime, prisimindami pokario partizanų kovas.