Seimo narės pareiškimas, nors jame ir vengiama pripažinti Vakarų valstybių kritikos pagrįstumą, paskelbtas tikrai tinkamu laiku ir užčiuopia aktualią problemą. Stebint, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, gana akivaizdu, jog Lietuva priešinama su Europos Sąjunga (ES), veikiama taip, kad jos tinkamumas narystei ES būtų kvestionuojamas.
Apie pastangas kurstyti nepasitenkinimą ES Lietuvoje liudija ne tik politinių marginalų mitinguose ir Seimo tribūnoje rėžiamos kalbos apie „supuvusią Europą“ ar „europinę Lietuvos okupaciją“, bet ir aukščiausias pareigas užimančių pareigūnų, tokių kaip Seimo pirmininkė Irena Degutienė, pareiškimai, kad Lietuva turi atsispirti Europos vertybėms.
Seime priimamas rezoliucijas apie Europos Parlamento kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus galime taip pat laikyti agresyviu bandymu supriešinti Lietuvą su Europa. Nenuostabu, kad tokių įvykiu fone, papildytame masine isterija dėl gegužę numatytų eitynių „Už lygybę“ ir ultranacionalistų maršais Vilniaus centre, senas demokratijos tradicijas turinčioms ES valstybėms gali sukelti minčių, ar tikrai nebuvo padaryta klaida priimant Lietuvą į Europos demokratinių valstybių šeimą. Atsižvelgiant į šias tendencijas V. Aleknaitės-Abramikienės pasisakymas vertas dėmesio dar ir todėl, kad parlamentarė pabandė įvardyti jėgas, kurios siekia marginalizuoti Lietuvą Europoje bei taip pakenkti jos nepriklausomybei.
Manyti, kad Lietuva gali būti niekieno įtakos sferoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji Europai ne taip jau ir reikšminga, gali tik visiškas politinis beraštis. Bent kiek su geopolitika susipažinusiam žmogui turėtų būti aišku, kad vadinamasis „neutralitetas“ yra ne kas kita, kaip Lietuvos įtraukimas į buvusią Sovietų Sąjungos erdvę. To gali nesuvokti kokie nors skustagalviai, tačiau tai turi puikiai suvokti jų kurstytojai iš „tautinių centrų“. Matyt ne šiaip sau prie šių marginalų šliejasi ir su Rusija sietų politinių partijų, tokių kaip „Tvarka ir teisingumas“ veikėjai.
Galima tik padėkoti Seimo narei už taiklią įžvalgą, tačiau kyla klausimas, kas trukdo tai pačiai V. Aleknaitei-Abramikienei, Vytautui Landsbergiui ir kitiems Tėvynės sąjungos vadovams viešai pasmerkti Lietuvos nepriklausomybei kenkiančias agresyvias pseudopatriotų eitynes? Kas trukdo kreiptis į Valstybės saugumo departamentą ir teisėsaugos institucijas, kad būtų išaiškintos ir likviduotos organizacijos, kenkiančios Lietuvos nepriklausomybei? Gal nepatogu, nes leidimo eitynėms prašė tos pačios Tėvynės sąjungos narys Kazimieras Uoka? Tuomet gal reikėtų klausti, ar tik ne pačių konservatorių rankomis yra griaunamas Lietuvos įvaizdis ir sudaromos sąlygos skanduoti nacistinio pobūdžio šūkius?
V. Aleknaitei-Abramikienei ir V. Landsbergiui vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad viena pagrindinių politinių jėgų, priešinanti Lietuvą su Europa, yra būtent jų pačių partija, kurios nariai ir lyderiai aiškina apie stuburo parodymą Europai, pasipriešinimą Briuselio kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus bei ėjimą prieš srovę, taip perkeldami marginalų šūkius į rimtosios politikos lygmenį ir formuodami priešišką ES viešąją nuomonę.
Stasys Šedbaras ir kiti konservatoriai pasirašė Petro Gražulio kreipimąsi į prokuratūrą, ragindami uždrausti numatytas eitynes „Už lygybę“. Kad Lietuvą su Europa nori supriešinti P. Gražulis, nieko nuostabaus, kadangi jis priklauso partijai, siejamai su „Almax“ ir garsiuoju planu „Strekoza“. Tačiau ką veikia su juo vienoje valtyje S. Šedbaras arba konservatorius Kazimieras Kuzminskas, pateikęs įstatymo projektą įteisinantį baudžiamąją atsakomybę už „homoseksualizmo propagandą“? Nejaugi Tėvynės sąjungos lyderiams nesuprantama, kad tokie įstatymų projektai ir kreipimaisi niekais verčia bet kokias pastangas kalbėti apie Lietuvą, kaip demokratinę, žmogaus teises pripažįstančią valstybę?
Beje, kas trukdo tai pačiai V. Aleknaitei-Abramikienei pateikti vadinamąjį „lyties keitimą“ įteisinantį įstatymo projektą ir taip įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, dėl kurio įgyvendinimo vilkinimo Lietuva netrukus bus svarstoma Europos Tarybos ministrų komitete? Jei parlamentarei ir jos bendrapartiečiams iš tiesų rūpi, kad į Lietuvą būtų žiūrima kaip į savo prisiimtus įsipareigojimus vykdančią valstybę, kad būtų formuojamas teigiamas valstybės įvaizdis, kodėl, užuot ėmęsi tikrai Lietuvos įvaizdį gerinančios veiklos, Lietuvos atstovai Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje konservatoriai Egidijus Vareikis ir V. Aleknaitė-Abramikienė mieliau kalba apie „nesveiko proto Europos Parlamento narius“, „darvinizmą“ ir „riebiai valgančius ir sunkiai mąstančius Briuselio klerkus“? Ar, jų manymu, tokie pareiškimai didina ES valstybių palankumą Lietuvai ir jos nepriklausomybei?
Ne kuo kitu, kaip kenkimu Lietuvos įvaizdžiui, galėtų būti pavadinta ir pačios V. Aleknaitės-Abramikienės antroji pasisakymo dalis krikščionių demokratų bendrijoje, kurioje, užuot pasmerkusi žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, ji bando apkaltinti tuos, kurie apie tuos pažeidimus praneša ir leidžia sau teigti, kad siekis įgyvendinti konstitucines teises yra provokacija.
Daug didesnė paslauga Lietuvos nepriklausomybei būtų padaryta, jei V. Aleknaitė-Abramikienė ir konservatorių lyderis Andrius Kubilius pripažintų esamas problemas ir imtųsi jas spręsti iš esmės, užuot nusišnekėję apie „tolerantišką kaip Skandinavija Lietuvą“ ir bandę pateikti žmogaus teises bei jų gynimą kaip problemą.
Vakarai nėra akli ir puikiai mato, kokia Lietuva „tolerantiška“ ir kad konservatorių vadovaujamas Seimas bei Vyriausybė, užuot spręndę nepakantumo problemą, tą nepakantumą dar labiau skatina. Kol į netolerancijos problemą Lietuvos Vyriausybė nežvelgs rimtai ir atsakingai, tol jai nepavyks suformuoti teigiamo šalies įvaizdžio demokratinėse valstybėse. Ir neigiamas šalies įvaizdis turi būti keičiamas realiais veiksmais, o ne švaistant pinigus beprasmei propagandai, kokia šauni, drąsi ir tolerantiška šalis yra Lietuva. Apgauti vis viena nepavyks.
Patys konservatoriai pirmiausia turėtų nustoti kompromituoti Lietuvą Europoje užtikrindami, kad adomėnų, kuzminskų, uokų ir panašių marginalų iniciatyvos ir absurdiški įstatymų projektai nepasiektų viešosios erdvės ir, tuo labiau, Seimo posėdžių salės. O jei šiems asmenims sunku susilaikyti nuo Lietuvos kompromitavimo, tuomet ar nevertėtų pasiūlyti jiems pamąstyti apie partijos keitimą? Politikos paraštėse jie tikrai turėtų bendraminčių, o šių asmenų galimybės gadinti Lietuvos įvaizdį smarkiai sumažėtų.
Nepakenktų Tėvynės sąjungos lyderiams ir labiau apgalvoti savo pareiškimus bei pripažinti esamas problemas. Jei neketinama taip elgtis, tuomet nėra reikalo lieti ir krokodilo ašarų dėl to, kad Lietuvos įvaizdis yra prastas ir Vakarai praranda interesą Lietuvos nepriklausomybei. Juk ne kas kitas, o patys konservatoriai, perkeldami marginalų idėjas į makropolitinį lygmenį bei jas įgyvendindami tą interesą ir naikina.