- Šiandien, kada laikui bėgant 1990 pamažėl virsta istorija kaip nepriklausomybės atkūrimo metai, noriu pakalbinti jus kaip tiesioginius tų įvykių dalyvius. Ar tada asmeniškai pajutote, kad kovo 11 nutarimai buvo riba, už kurios prasidėjo kitokia Lietuva?
- Kazimieras Motieka. Vienas gan linksmas epizodas įstrigo iš vizito Prancūzijoje tų metų pavasarį. Kartu su estais ir latviais atvykau į prancūzų parlamentą, Nacionalinę asamblėją. Atmosfera labai draugiška, sėdime už stalo. Man iš kairės Asamblėjos pirmininkas. Vadinasi, aš jam iš dešinės. Įsidrąsinęs klausiu: „Klausykite, mes visi einame kartu, o dabar latviai, estai sėdi tenai, o jūs mane pasisodinote po dešine?“ „O todėl, sako, kad jūs nepriklausomybę pirmieji paskelbėte, jūs jau esate nepriklausoma valstybė, o jie dar ne.“
- Bet prieš tai dar buvo pirmoji jūsų kelionė po kovo 11 – į Varšuvą.
- K.M. Kvietė Lenkijos seimas priimti jų sprendimo (uchvala) dėl Lietuvos nepriklausomybės, ir aš važiavau vietoj Vytauto Landsbergio, kuris buvo labai užimtas ir negalėjo išvykti. Varšuvoje pasitinka didžiausi plakatai skersai gatvių: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“ Apstulbau. Milžiniškas palaikymas visur. Mane seimo posėdyje pasodino šalia seimo pirmininkės. Perskaitė Sprendimą – labai gražūs žodžiai, pasveikinimas dėl kovo 11 aktų ir palaikymas. Baigus skaityti salė atsistojo, ir geras penkias minutes visi Lenkijos seimo nariai stovėdami plojo. Nepamirškime, jog tai buvo dar anas seimas, ir jie jau rodė, kad štai tokių santykių su Lietuva nori. O paskui tirpo tirpo, ir nutirpo.
- Tada stovėdami plojo mūsų Nepriklausomybei, o dabar klijuoti reikia...
- Grįžkime kiek atgal. Kaip vyko svarstymai kovo 11 išvakarėse?
- Mečys Laurinkus. Vakarinis pasitarimas kovo 10 Sąjūdžio deputatų klube užtruko. Žmonės pradėjo skirstytis, o bendros nuomones nepasiekėme. Buvo apie antra nakties.
- K.M. Tada aš sakau: „Einu skambinti Stasiui Lozoraičiui ( R.B. - Lietuvos pasiuntinys Vašingtone)“. Nes rodėsi, kad tokioje nežinomybėje ir išsiskirstysime.
- M.L. Svarstėme dėl rytojaus dokumentų, jie buvo sunumeruoti. V.Landsbergis galiausiai sako: „ Yra trečias, ketvirtas ir penktas dokumentai, kurie tokio pobūdžio, kad galime įklimpti. Noriu jūsų paprašyti: neįklimpkime“.
- Penktas berods buvo valstybės atkūrimo aktas?
- M.L. Galbūt. Bet su tuo pasisakymu ir pasibaigė.
- Jūs, ponas Kazimierai, susisiekėte tada su S.Lozoraičiu?
- K.M. Taip, pavyko susijungti per Kęstutį Girnių Miunchene (R.B. – K.Girnius tuomet vadovavo “Amerikos balso“ lietuvių redakcijai Miunchene). Pas mus buvo naktis, o Amerikoje jau rytas. Papasakojau, kad mes čia sėdime, svarstome ir niekaip sprendimo nepriimame. Pasiūliau pakalbėti su V.Landsbergiu, padėti jam tokioje situacijoje. Tada nuėjęs pakviečiau V.Landsbergį ir jie pasikalbėjo. O po to jau pasiekėme sprendimą.
- M.L. Sąjūdžio deputatų pasitarimas išvakarėse buvo genialus sumanymas. Jei būtume taip pradėję svarstyti posėdžių salėje kitą dieną, - viskas, nieko nebūtume pasiekę. Redagavimas, paskui komisijų sudarymas...
- K.M. Tikra teisybė.
- Buvo ir nuomonių, kad reikia skelbti nepriklausomybę vėliau, kai išsivažinės SSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kuris tada nebegalės įpareigoti S.Gorbačiovo kažko imtis.
- K.M. Svarstyta dėl SSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos, kaip jiems elgtis. Kai kas sakė, kad reikia važiuoti į Maskvą, bet kaip suvažiavimo svečiams, ne kaip dalyviams. Aš tam griežtai priešinausi: tereikia nuvažiuoti, kad S.Gorbačiovas imtų juos sveikinti, sakydamas, kad „deputatai su mumis, o anie nežinia ką ten Vilniuje priiminėja“. Galiausiai pasiuntėme keturis, bet ne į suvažiavimą, o susitikti su Rusijos demokratinėmis jėgomis.
- M.L. Tarp jų buvo Nikolajus Medvedevas ir Stasys Kašauskas, kurie iškart po balsavimo išskrido į Maskvą, nes buvo aišku, kad ten ryt užvirs košė, ir reikia ten būti, aiškinti. Tačiau taip jie liko nepasirašę ant istorinio kovo 11 akto lapo ir nepateko į signatarų sąrašą, nors ir balsavo. Paskui dėl jų priėmė specialų nutarimą. Aš turėjau tik prastą tušinuką, todėl stovėdamas eilėje pasiskolinau parkerį iš Egidijaus Bičkausko, kad nepragramdyčiau popieriaus.
- Bet buvo ir deputatai lenkai, kurie susilaikė.
- M.L. Dėl jų viską mes žinojome. Ten vyko grynas nomenklatūros žaidimas.
- K.M. Tada į juos niekas dėmesio nekreipė, tik vėliau.
- Kaip pavyko palenkti komunistų partijos, A. Brazausko flangą? Ar nereikėjo laužti?
- O dėl paties balsavimo kovo 11 dar reikėjo papildomai įkalbinėti?
- M.L. Taip, reikėjo. Mes abudu irgi dalyvavome. Atsimenu, buvo Vytautas Landsbergis, Virgilijus Čepaitis, Zigmas Vaišvila, Romualdas Ozolas. Iš ten atėjo Algirdas Brazauskas, Vladimiras Beriozovas ir Justas Paleckis.
- K.M. Tai buvo Prezidiumo salėje, išvakarėse.
- M.L. Susėdome, ir V.Landsbergis tiesiai klausia: „Kaip jūs balsuosite?“ A.Brazauskas ėmė ilgai dėstyti, kad toks sprendimas gali turėti ir fizinių pasekmių, atsakomybė labai didelė. V.Landsbergis perklausė: „Vis dėlto, tai kaip balsuosite?“ Tada V.Beriozovas pradėjo kitą pasaką sekti: mes tarėmės, mes galvojome. Iš tikrųjų, vėl tą pačią dainą grojo ir grojo. J. Paleckis tylėjo.
- Gal laukė, į kurią pusę nusvirs?
- K.M. Galbūt. Mes spaudžiam, kad svarbu, kaip jūs balsuosite. Nes, kaip V.Landsbergis sako, įklimpsime.
- M.L. Ir vėl girdime: mes tarėmės, mes kalbėjome, rimtai kalbėjome, atsakomybė didelė, jūs žinote, ką tai reiškia. Tada sako: mes balsuosime už, bet atsakomybę prisiimate jūs.
- K.M. Šitą ir aš atsimenu.
- Vadinasi, jei kas, tai į jus rodys, kad jūs čia viską padarėte.
- M.L. Taip, sakys, kad čia jie privertė, už gerklės laikė.
- K.M. Ir amžinatilsį Eduardas Vilkas iš jų tarpo priekaištavo, ko čia šokame nuogu užpakaliu į dilgėles.
- Atsimenu man labai įstrigusį pokalbį su jumis, ponas Kazimierai, iškart po kovo 11. Tada bananas atrodė kaip stebuklas žemėje, ir jūs man sakote: „Negi tu galvoji, kad už 300 km sėdės švedai, valgys bananus ir žiūrės, kaip mus čia pjauna? Negi tu tuo tiki?“ O aš atsakau: „Netikiu“. Bet logikos buvo iš tikrųjų.
- K.M. Kiekvienas vieni kitus drąsinome.
- M.L. Mane labai paveikė susitikimas su JAV ambasadoriumi Maskvoje Jacku Matlocku kovo 7, ir grįždamas traukiniu į Vilnių visą naktį galvojau apie atsakomybę, pasekmes, ir galiausiai supratau, jog daug mąstyti yra pavojinga, reikia eiti pirmyn. Niekad nesiliaudamas svarstyti tik susivelsi ir liksi toje pat vietoje. Supratau, kad reikia ryžtis.
- K.M. Tai buvo momento reikalas, tik momento, ir mums pavyko tuo momentu pasinaudoti.
- Ačiū jums už ryžtą, kurį tada parodėte, ir už pasidalinimą prisiminimais su DELFI skaitytojais.
