J. W. Goethe: Gyvenimo faktai vertingi ne todėl, kad yra tikri, bet todėl, kad ką nors reiškia

Johannas Wolfgangas Goethe (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas, vienas garsiausių vokiečių rašytojų, žymiausias literatūrinio sąjūdžio „Audra ir veržimasis“ atstovas. Itin gausiame ir įvairialypiame jo kūrybiniame palikime – pasaulinio garso tragedija „Faustas“, romanai „Jaunojo Verterio kančios“,„Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji“,„Sielų giminystė“. Per ilgą savo gyvenimą Goethe įspūdingai reiškėsi kaip literatas, taip pat daug nusipelnė kaip valstybės veikėjas, gamtos tyrinėtojas, meno kolekcininkas.

Autobiografijoje „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ Goethe vaizduoja 1749–1775 m. laikotarpį, pasibaigiantį išvykimu į Veimarą – ten jo laukia tarnyba hercogo dvare. Kūrinys parašytas iš tolimos laiko perspektyvos, autoriui atsigręžus į savo gyvenimo pradžią. Vėlyvasis Goethe taip kalba apie savo autobiografiją: „Tai mano gyvenimo rezultatai, o faktai, kuriuos aš papasakojau, tiesiog patvirtins mano stebėjimus, aukštąją tiesą... Mūsų gyvenimo faktai vertingi ne todėl, kad yra tikri, bet todėl, kad ką nors reiškia.“

Pateikiame knygos ištrauką.

Knygą galima įsigyti čia.

Visas ligšiolinis pasakojimas atspindi tą laimingą ir ramų gyvenimą, kurį šalys gyvena ilgai viešpataujant taikai. Tuo puikiu laiku turbūt niekur nesimėgaujama taip, kaip miestuose, kurie turi savo įstatymus, yra ganėtinai dideli ir talpina daug gyventojų bei išsidėstę patogioje vietoje, dėl to gali turtėti iš prekybos ir mainų. Svetimšaliams naudinga čia lankytis, ir jiems tenka nešti naudą, kad patys jos gautų. Nors tokie miestai neužima didelio ploto, tačiau gali kurti vidaus gerovę, nes išorės santykiai jų neįpareigoja pradėti brangių karo žygių ar juose dalyvauti.

Tokį laimingą gyvenimą frankfurtiečiai nugyveno mano vaikystės metais. Bet vos tik 1756 metų rugpjūčio 28 dieną sukakau septynerius, kai prasidėjo garsusis karas, padaręs didelę įtaką kitiems septyneriems mano gyvenimo metams. Prūsijos karalius Frydrichas Antrasis su 60 000 karių armija įsiveržė į Saksoniją; užuot pirma paskelbęs karą, išleido manifestą, sakoma, paties parašytą, kuriame nurodė priežastis, nulėmusias ir pateisinančias tokį baisų jo žingsnį. Išprovokuotas būti ne tik žiūrovu, bet ir teisėju, pasaulis kaipmat pasidalijo į dvi partijas, ir mūsų šeima tapo didelio viseto atspindžiu.

Senelis, kaip Frankfurto seniūnas laikęs virš Pranciškaus Pirmojo karūnavimo baldakimą ir imperatorės apdovanotas sunkia auksine grandine su jos atvaizdu, su keletu žentų ir dukrų palaikė austrus. Tėvas, Karolio Septintojo paskirtas imperatoriškuoju tarėju, nuoširdžiai išgyvendamas dėl šio nelaimingo monarcho likimo, su mažesne šeimos dalimi linko į Prūsijos pusę. Tad netrukus baigėsi mūsų sekmadieniniai susiėjimai, vykę daugel metų. Pagaliau atsirado proga išlieti tarp giminių įprastą nepasitenkinimą. Visi ginčijosi, priekaištavo vienas kitam, nekalbėjo, pratrūkdavo pykčiu. Šiaip visada linksmas, ramus ir malonus senelis išėjo iš kantrybės. Moterys veltui bandė gesinti ugnį, ir po keleto nemalonių scenų tėvas pirmas nustojo lankytis šeimos susibūrimuose. Dabar prūsų pergalėmis, apie kurias paprastai džiūgaudama pranešdavo minėta žvitrioji teta, netrukdomi džiaugėmės namie. Tas reikalas užgožė visus kitus, ir likusius metų mėnesius nugyvenome apimti nuolatinio jaudulio. Dresdeno paėmimą, pradinį karaliaus santūrumą, lėtą, bet neabejotiną pažangą, pergalę prie Lovozico, saksų paėmimą į nelaisvę mūsų partija vertino kaip didelius laimėjimus. Neigėme ir menkinome viską, kas panėšėjo į kitos pusės pranašumą, tad priešingai nusiteikusiems šeimos nariams darant tą patį giminių susitikimas gatvėje neišvengiamai virsdavo vaidu, visai kaip „Romeo ir Džiuljetoje“.

Ir aš palaikiau prūsus, tiksliau, Frydrichą, nes argi mums rūpėjo Prūsija? Didžio karaliaus asmenybė pavergė visus protus. Drauge su tėvu džiaugiausi mūsų pergalėmis, mielai perrašinėjau karo pergales apdainuojančias dainas, bet dar labiau patiko pašiepiantys priešininkus, nesvarbu, kad labai lėkšti, satyriniai eilėraščiai.

Kaip vyriausias vaikaitis ir krikštavaikis, nuo mažumės kiekvieną sekmadienį pietaudavau pas senelius, – tai buvo pačios maloniausios visos savaitės valandos. Tačiau dabar kąsnis strigo gerklėje, nes turėdavau klausyti, kaip baisiai šmeižiami mano didžiavyriai. Čia tvyrojo kita dvasia, čia skambėjo kita gaida nekaip namie. Seneliai man tapo nemieli, net nebejaučiau jiems tokios pagarbos kaip pirma. Tačiau tėvų namuose apie tai negalėjau net užsiminti; tylėjau, nes pats susipratau privaląs taip elgtis, o ir motina buvo įspėjusi. Dėl to tarsi likausi vienas pats, ir kaip šeštaisiais gyvenimo metais, po žemės drebėjimo Lisabonoje, iš dalies suabejojau Dievo gerumu, taip dabar per Frydrichą Antrąjį pradėjau abejoti žmonių teisingumu. Mano dvasia iš prigimties buvo linkusi į garbinimą, ir tik didelis sukrėtimas galėjo išklibinti tikėjimą kokiu pagarbos vertu dalyku. Deja, dorumo, gero elgesio buvome mokomi ne dėl jų pačių, bet dėl žmonių, vis primenant: „Ką žmonės pasakys“, – tad maniau, kad žmonės yra supratingi ir moka atskirti gėrį nuo blogio.

Dabar įsitikinau, kad yra visai ne taip. Didžiausi, akivaizdūs laimėjimai buvo menkinami ir juodinami, o didžiausi žygdarbiai jei ne prastinami, tai klaidingai pateikiami bei nuvertinami; taip neleistinai buvo elgiamasi su vieninteliu neabejotinai pranokesniu už visus amžininkus vyru, kuris kasdien įrodydavo ir parodydavo, ką geba; taip elgėsi ne prastuomenė, bet garbūs vyrai, mano senelis ir dėdės. Berniukas nesuvokė, kad žmonės gali būti susiskaldę į partijas, maža to – kad pats priklauso prie vienos iš jų. Buvo įsitikinęs juoba esąs teisus ir savo nusistatymą galįs laikyti geresniu, nes nei jis, nei jo bendraminčiai neginčijo Marijos Teresės grožio nei kitų privalumų, nepašiepė imperatoriaus Pranciškaus brangenybių ir pinigų pomėgio ir atlaidžiai žiūrėjo į tai, kad grafas Daunas kada ne kada pravardžiuojamas miegų maišu.

Dabar visa tai apmąstydamas manau, kad tai ir buvo nepagarbos, maža to – paniekos viešuomenei sėkla; tas jausmas manęs ilgai neapleido ir tik antra knyga daug vėliau įžvalga ir lavinimusi pavyko jo atsikratyti. Trumpai tariant, jau tada susidūrimas su šališkumu berniukui buvo labai nemalonus, net žalingas, nes įpratino šalintis nuo mylimų ir brangių žmonių. Per nepaliaujamus karo žygius ir įvykius partijos neturėjo ramybės. Jautėme apmaudų pasitenkinimą nuolat prisimindami tariamas blogybes ir šiurkščius vaidus ir juos be paliovos rakinėdami; taip be atvangos galabijomės tarpusavyje, kol po keleto metų Frankfurtą užėmė prancūzai ir į mūsų pastogę atnešė tikrą nepatogumą.

Nors daugumai tie svarbūs, atokiai besiklostantys įvykiai buvo tik proga megzti gyvą pokalbį, tačiau vienas kitas gerai suprato, koks pavojingas šis laikas, ir būgštavo, kad, įsijungus Prancūzijai, ir mūsų apylinkės virsiančios karo veiksmų arena. Mus, vaikus, dažniau negu ligi tol laikyta namie, stengtasi užimti bei duoti mums žaidimų. Ta proga vėl buvo sustatytas kadaise senelės dovanotas lėlių teatras ir taip įrengtas, kad žiūrovai sėdėdavo manajame palėpės kambaryje, o vaidintojai ir pasakinėtojai bei pats teatras nuo prosceniumo įkurdinti gretimame. Ypatinga malone – įsileisti žiūrėti vaidinimo tai vieną, tai kitą berniuką – iš pradžių įgijau daug draugų, bet vaikuose tūnantis nerimas neleisdavo jiems ilgai išbūti kantriais žiūrovais. Jie trukdydavo vaidinimą ir teko ieškoti jaunesnės publikos, kurią, jei reikia, sužiūrėtų auklės ir tarnaitės.

Išmokę mintinai, iš pradžių vaidinome tik tą pjesę, kuriai lėlių teatras ir buvo skirtas, bet ji greitai nusibodo ir, pakeitę kostiumus bei dekoracijas, ryžtingai ėmėmės kitų, po teisybei, per sudėtingų tokiai mažai scenai. Nors per drąsų užmojį nukentėjo, galiausiai nuėjo perniek viskas, ko iš tikro būtume galėję pasiekti, tačiau vaikiška pramoga ir užsiėmimas lavino ir ugdė mano pramaningumą ir kūrybiškumą, vaizduotę ir tam tikrus įgūdžius, tad kažin ar per tokį trumpą laiką, tokioje ankštoje patalpoje, su tokiomis menkomis sąnaudomis būčiau tą patį pasiekęs kitu būdu.

Anksti išmokau naudotis skriestuvu ir liniuote, tad įgytas geometrijos žinias tuojau pritaikiau praktiškai; labai smagu buvo dirbti kartono darbus. Tačiau manęs netenkino tik geometriniai kūnai, dėžutės ir kiti daiktai, aš sugalvodavau dailių vasarnamių, kuriuos puošiau piliastrais, atvirais laiptais ir plokščiais stogais; deja, iš tų sumanymų ne kažin kas išeidavo.

Daug atkakliau, naudodamasis mūsų tarno, iš profesijos siuvėjo, pagalba, dirbdinau ginklus dramos ir tragedijos spektakliams, kuriuos, praaugę lėles, mėgome patys vaidinti. Tiesa, žaidimų draugai irgi pasidarė ginkluotę ir buvo įsitikinę, kad ji lygiai graži ir gera kaip manoji, bet aš neapsiribojau vieno asmens poreikiais ir aprūpinau rekvizitu visą nedidelę armiją, dėl to mažam būreliui tapau labai reikalingas. Lengva numanyti, kad tokie žaidimai neišvengiamai susiję su skilimu į partijas, su kumščiais ir niuksais ir dažniausiai baigiasi bloguoju – peštynėmis ir nesantaika. Tokiais atvejaiskeli žaidimų draugai paprastai palaikydavo mano pusę, kiti būdavo priešininkai, nors dažnai atsirasdavo perbėgėlių. Ir tik vienas berniukas, tebūnie jis vardu Piladas, kitų sukurstytas, kartą paliko mano partiją, bet nė minutės neišbuvo priešininku; paplūdę ašaromis mudu susitaikėme ir ilgai likome neišskiriami draugai.

Jam bei kitiems geranoriams suteikdavau laimės sekdamas pasakas, jie ypač mėgo pasakojimą pirmuoju asmeniu ir labai džiaugdavosi, kad man, jų žaidimų draugui, nutinka nuostabių dalykų; jiems nekildavo abejonių, kur ir kada aš patyręs tokių nuotykių, nors žinojo, koks aš užsiėmęs ir kur lankausi. Be to, nuotykiai vykdavo kur nors kitur, jei ne kitame pasaulyje, tai bent kitame krašte, ir būdavo nutikę šiandien pat ar vakar. Tad ne tiek aš jiems dūmiau akis, kiek jie save apgaudinėjo. Ir jeigu pramanų bei išgalvojimų nebūčiau išmokęs paversti meniniais vaizdais, pagyrūniškumo sėkla vėliau neabejotinai būtų davusi blogų vaisių.

Nuodugniai tirdami minėtą polinkį įsitikinsime, kad jis panašus į arogantišką užmojį, kurį vykdydamas poetas valdingai išsako neįtikėčiausius dalykus, reikalaudamas, kad kiti laikytų tikra tai, kas jam, pramanytojui, atrodo tikroviška.