Leidinys rašo, kad su J. Prigožinu mėgino kalbėti karinė vadovybė, prezidento administracijos darbuotojai, „Rosgvardijos“ vadai ir kiti pareigūnai: iš pradžių Kremlius siekė taikiai spręsti situaciją. Vėliau pasirodė gubernatoriaus pranešimas apie J. Prigožino veiksmų pasmerkimą, o kiek vėliau Vladimiras Putinas kreipėsi į tautą ir prakalbo apie išdavystę.
Rašoma, kad birželio 24-osios dieną J. Prigožinas ėmė ieškoti būtų pasikalbėti su Kremliumi, – neva „mėgino skambinti V. Putinui, bet prezidentas nenorėjo su juo kalbėti“.
Rusijos Vyriausybės atstovai mano, kad „Vagner“ vadeiva suvokė „perlenkęs lazdą“, o „jo kolonų judėjimo perspektyvos miglotos“. Tuo metu „Vagner“ samdiniai buvo palei Okos upę, kur kariuomenė ir „Rosgvardija“ įrengė pirmą gynybos liniją. J. Prigožinas nesulaukė rusų karinių pajėgų palaikymo, todėl jo nuotaika pasikeitė.
Kremlius savo ruožtu neva nusprendė nepradėti „kruvino susirėmimo“. Derybas rengė grupė pareigūnų, tarp jų buvo prezidento administracijos vadovas Antonas Vaino, Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir Rusijos ambasadorius Baltarusijoje Borisas Gryzlovas, o jų lyderiu tapo pasiskelbęs Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
„J. Prigožinui reikėjo tinkamo patikėtinio, kad galėtų išeiti iš žaidimo, išsaugodamas savo prestižą. Tokiu [patikėtiniu] pabuvo A. Lukašenka. Jis mėgsta pasireklamuoti ir suvokė, kad tai naudinga, todėl ir sutiko“, – rašoma leidinyje.
A. Lukašenkai tai buvo naudinga, kadangi jis „išgelbėjo Rusiją – mažų mažiausiai nuo kraujo praliejimo, o gal net nuo pilietinio karo“. Be to, rusų politikai mano, kad J. Prigožinas pralaimėjo, – juo jau atsikratė, susitarimo detales dar aptarinės, bet „ankstesnės įtakos ir išteklių jis jau neturės“.
Neatmetama ir tikimybė, kad Gynybos ministerijos vadovybėje gali įvykti pokyčių, tik ne J. Prigožino reikalavimu, o dėl karinės vadovybės elgesio. S. Šoigu ir V. Gerasimovas iki šiol nepakomentavo maišto, kuris susilpnino V. Putino poziciją.
Pasak vieno iš cituojamų šaltinių, „jis negalėjo nusileisti iki J. Prigožino, bet vakar jo niekur nebuvo. Jis – „caras“, „viršiausias“, bet [rusiškas necenzūrinis keiksmažodis] kai reikia – įsikišk, o ne versk A. Lukašenką būti fasadu ir derėtis su silovikais“.
Dabar Rusijos prezidentui bus sudėtingiau „rinkti valdžios vertikalę“, o bandymų „perorganizuoti sistemą“ iš „rusų elito“ pusės bus daugiau.
