Jis buvo išlaisvintas per didžiausią Kijevo ir maištininkų apsikeitimą kaliniais nuo konflikto pradžios balandžio mėnesį.
Charkove gyvenęs R. Čeremskis buvo pagrobtas rugpjūčio viduryje kartu su dar dviem žurnalistais ir žmogaus teisių aktyvistu Valerijumi Makejevu.
Jų grupelė įžengė į maištininkų kontroliuojamą teritoriją, kad parengtų reportažą, kaip bus paleisti du ukrainiečių įkaitai.
„Kadangi toje konflikto zonos pusėje nebuvo jokių ukrainiečių žurnalistų, mes neturėjome aiškios, objektyvios informacijos apie padėtį toje teritorijoje, – teigė R. Čeremskis. – Dabar suprantu, kad tai nebuvo išmintingas sprendimas. Kirtome fronto liniją, beje, palei maršrutą, kurį rekomendavo Ukrainos valdžia. Padėtis ten buvo labai įtempta, vyko mūšiai“.
V. Makejevas buvo susitaręs, kad jų grupei bus leista parengti reportažą apie separatistų vadų „geros valios gestą“. Maištininkai buvo pažadėję paleisti įkaitus, stebint ukrainiečių žurnalistams.
V. Makejevas, R. Čeremskis ir dar du žurnalistai turėjo atvykti į Krasnodoną, esantį maištininkų kontroliuojamoje Luhansko srityje, ir stebėti, kaip bus paleidžiami įkaitai.
Tačiau jiems nebuvo lemta taip toli nukeliauti.
Netrukus po to, kai įžengė į apsišaukėliškos Luhansko liaudies respublikos (LLR) teritoriją, juos sustabdė maištininkai, prisistatę Šv. Jurgio bataliono nariais.
„Jie nedelsdami užkirto mums kelią ir paprašė išlipti iš automobilio, – pasakojo R. Čeremskis. – Jie atėmė mūsų raktelius, pasus, telefonus, viską. Jie taip pat konfiskavo mūsų automobilį“.
Sulaikytieji buvo nugabenti į netoliese esantį Rovenkų miestą, kur buvo suvaryti į laikiną kalėjimą – separatistų žargonu tai vadinama „uždarymu į rūsį“.
R. Čeremskis jų kamerą apibūdino kaip buvusias 30 kvadratinių metrų dirbtuves su plikomis betono sienomis ir ant grindų numestais senais čiužiniais.
Du žurnalistai buvo paleisti po dviejų savaičių, kai televizijos kanalui „112“, kuriame jie dirbo, per kontaktus Rusijoje pavyko suderėti dėl jų išlaisvinimo.
V. Makejevas dėl sveikatos problemų buvo paguldytas į ligoninę ir paleistas lapkričio mėnesį.
R. Čeremskis, dirbęs laikraščiui „Ukrainskij Prostyr“, liko nelaisvėje.
Jis teigia, kad tuo metu jam teko dalytis kamera su maždaug 15 žmonių. Beveik visi iš jų buvo vietos gyventojai, sučiupti gatvėse po 22 val., kai įsigalioja komendanto valanda.
Šie sulaikytieji maždaug dvi savaites buvo verčiami dirbti, kol buvo paleisti.
„Jie buvo pristatyti dirbti – iškrauti amuniciją, - sakė jis. – Amuniciją kiekvieną dieną sunkvežimiai „Ural“ atgabendavo iš Rusijos, iš Krasnodono. Jiems taip pat reikėdavo kasti apkasus, valyti barakus, padėti virtuvėje. Tai buvo savotiškas prievartinis darbas“.
R. Čeremskiui taip pat teko valyti barakus ir skusti daržoves.
Nepaisant griežtų sąlygų, jis teigia, kad maištininkai jo nemušė ir iš jo nesityčiojo.
Vieninteliai jo regėti smurto atvejai buvo nukreipti prieš žemo rango kovotojus, kurie buvo sučiupti vartojantys alkoholį ar kitaip pažeidę separatistų elgesio kodeksą.
Pasak jo, keli separatistų kovotojai, įkalinti jo kameroje, buvo smarkiai sumušti ir „nubausti“ viršesnių vadų.
Priešiškumas Kijevui
Po 49 dienų R. Čeremskis buvo perkeltas į kitą „rūsį“ Luhanske, kur liko iki pat paleidimo.
Jo nuostabai, beveik visi vietos gyventojai, kalėję kartu su juo, toliau palaikė separatistus.
„Galbūt padėtis kituose miestuose yra kitokia, bet Rovenkuose 90 proc. sulaikytų asmenų toliau rėmė „Luhansko liaudies respubliką, – teigė žurnalistas. – Maištininkai juos mušdavo, atimdavo jų automobilius, juos apiplėšdavo,bet jie vis tiek palaikė LLR. Tai paradoksas, kurio nesitikėjau“.
R. Čeremskis tai siejo su dezinformacijos kampanija per Rusijos televiziją, kuri vaizduoja Ukrainos pajėgas kaip kraujo ištroškusius banditus, pasiryžusius persekioti rusiškai kalbančius vietos gyventojus.
Žurnalisto teigimu, jo pagrobėjai, nors ir dirbo už atlygį, kuris prasidėdavo nuo 400 dolerių už mėnesį ir būdavo išmokamas rubliais, taip pat aistringai rėmė separatistų siekius.
„Jie visi buvo šimtu procentu atsidavę. Standartiniai jų argumentai: mes pas jus neįsiveržėme, tai jūs įsiveržėte pas mus ir būtent jūs mus apšaudote, – teigė R. Čeremskis. – Ukrainiečius jie vadindavo fašistais ir gyvuliais, žudančiais vaikus. Su paskiru asmeniu jie gali elgtis deramai, bet yra priešiškai nusiteikę prieš Ukrainą, kaip šalį. Jie nori, kad Ukraina žlugtų“.
R. Čeremskis sakė, kad separatistų kovotojai yra gerai ginkluoti ir „akivaizdžiai ruošiami puolimui“, kad užgrobtų daugiau Ukrainos teritorijos.
Jis tvirtina matęs didžiulius kiekius ginkluotės, saugomos maištininkų stovyklose, įskaitant minas, kulkosvaidžius, „Grad“ raketas ir minosvaidžius, taip pat tankus ir šarvuočius.
R. Čeremskis sakė, kad bent jau Rovenkų mieste pagrindinę dalį kovotojų sudarė vietos gyventojai, tarp kurių buvo daug angliakasių.
„Taip pat buvo kelios dešimtys čečėnų, keli osetinai – mažiau negu dešimt. Jie nešiojo skiriamuosius ženklus su žodžiais „Pietų Osetija“ ir Rusijos vėliava“, – pasakojo jis.
Separatistų vadai, su kuriais jis kalbėjosi, kaip ir ginklai, buvo atvykę iš Rusijos.
„Jie patys to neslėpė, – sakė jis. – Atvirkščiai, jie pabrėždavo, kad ateitis susijusi su Rusija ir tik su Rusija“.
R. Čeremskis su šia mintimi nesutinka labiau negu bet kada.
Nepaisant to, kad tarp vietos gyventojų giliai įsitvirtinusios simpatijos separatistams, jis tvirtai tiki, kad maištininkų užgrobti regionai galiausiai sugrįš Ukrainai.
„Kai tik rusai pasitrauks, visa ši sistema pradės griūti, nes ten nebebus ginklų, pinigų ar maisto, – teigia jis. – Bėgant laikui, kai jie įsitikins, kad ukrainiečiai nežudo vaikų ir nenukryžiuoja kūdikių, vietos gyventojai galiausiai pakeis savo nuomonę“.