Nepaisant griežtos NATO lyderių, daugelio Europos sostinių ir Vašingtono retorikos ir pakartotinių perspėjimų V. Putinui dėl to, kas nutiktų, jei šis peržengtų raudoną NATO liniją, bendras karinio pasirengimo staigiai įsiplieskiančiai krizei lygis išlieka nepakankamas.
Po daugelio išlaidų gynybai mažinimo metų NATO narės Europoje galiausiai atsidūrė tokioje situacijoje, kai jų įnašas tesudaro vos ketvirtadalį NATO karinių pajėgumų. Daugelis šalių nėra pajėgios veikti už savo teritorijos ribų, kas yra būtina sąlyga norint pateikti atsaką nenumatytais atvejais.
Negalima paneigti, kad bendras Europos karinis silpnumas turėjo įtakos Rusijos skaičiavimams ne tik okupuojant Krymą ir įsiveržiant į Donbasą, bet dar 2008-aisiais karo su Gruzija metu – tai buvo pirmasis tiesioginis V. Putino iššūkis esamai saugumo tvarkai. Trumpai tariant, silpnumas skatina tolesnę agresiją.
V. Putinui vykdyti Rusijos įtakos sferos atkūrimo projektą sekėsi daugiausia todėl, kad Vakarų atsakas buvo silpnas ir nesuderintas. Jungtinėms Valstijoms susitelkus į situaciją Artimuosiuose Rytuose ir intensyvėjančias geostrategines varžybas su Kinija, dorojimasis su Rusijos agresija Ukrainoje tapo Europos ar veikiau Vokietijos projektu, kuriam JAV siūlo paramą. Ir tik visai neseniai JAV pasiūlė dislokuoti karinę techniką Lenkijoje ir Baltijos šalyse.
Dažniausiai garsią V. Putiną smerkiančią retoriką lydėdavo dalinės priemonės ekonominių sankcijų pavidalu ir dar menkesnės karinio atsako priemonės. Taip vadinamas Šiaurės Rytų flangui priklausančių NATO narių saugumo „užtikrinimas“ kol kas pasireiškia ribotomis karinėmis pratybomis, JAV karių žygiais per regioną grįžtant į Vokietiją ir 5000 karių skirtos sunkiosios karinės technikos dislokavimu.
Kol Vakarai nusiginkluoja
Berlynui nuo pradžių skelbiant, kad Ukrainai „nėra karinio sprendimo“, Kijevas buvo paliktas strateginėje niekieno žemėje, kurioje ekonominių ir karinių faktorių derinio nulemtas valstybės žlugimas ir skilimas tėra tik laiko klausimas. Nesant reikšmingos karinės pagalbos Ukrainos kariuomenei Rusija gali neskubėdama apmąstyti kitus žingsnius: ar tai būtų tolesni veiksmai Ukrainoje, ar etninės įtampos kurstymas Baltijos šalyse, išlaikant dabartines pusiau įšaldyto konflikto aplinkybes, o gal pasirenkant eskaluoti konfliktą.
Jei susiklostytų pastarasis scenarijus, įsiveržimas į NATO teritoriją išbandytų Aljanso patikimumą tuo metu, kai bendrus susitarimus dėl sąjungininkių solidarumo temdo abejonės.
Karo grėsmė Europoje augo paraleliai didėjančiai žemyno demilitarizacijai, apimančiai tiek karius, tiek ginkluotę, tiek bendrą požiūrį. Išlaidos gynybai susitraukė iki 1,5 proc. ir toliau mažėja. Europos indėlis į NATO karinius pajėgumus, prieš dešimt metų sudaręs apytiksliai pusę Aljanso pajėgų, šiandien yra mažiau nei 25 proc., šis skaičius vis dar mažėja. Keletas Europos valstybių, tarp kurių – ir didžiosios šalys, atsisakė šarvuočių ir rimtai svarstė, ar reikia daugiau nei kelių tūkstančių karių. Transporto ir logistikos srityje padėtis dar liūdnesnė. Šiandien 70 proc. NATO gynybos išlaidų tenka JAV.
Pastarąjį dešimtmetį Europos demilitarizacijos procesas sutapo su ambicinga Rusijos karine modernizacija: naujos kartos šarvuočiais, orlaiviais, raketomis ir branduolinių pajėgų modernizacija. Rusija taip pat džiaugiasi, kad jos karinės modernizacijos programos jau vykdomos, tuo tarpu Skandinavijos, Baltijos šalys ir Lenkija skuba užpildyti gynybos spragas, besižvalgydamos į JAV, laukdamos iš jų saugumo užtikrinimo ir Rusijos atgrasymo.
Nepaisant pagirtinų Lenkijos ir Baltijos valstybių pastangų (Lenkija ir Estija šiuo metu yra tarp penkių NATO narių, kurios atitinka gynybai skiriamų 2 proc. BVP įsipareigojimą. Tarp šių valstybių yra ir JAV), jų modernizacijos įsipareigojimai negali kompensuoti bendros išlaidų gynybai mažėjimo tendencijos. NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo skaičiavimu, šios išlaidos susitrauks nuo pernai buvusių 942 milijardų dolerių iki 892 milijardų dolerių šiais metais.
Didžiausia grėsmė išlieka Baltijos šalims, kurios būtų ypač pažeidžiamos konflikto su Rusija atveju ir netgi sunkiai susidorotų su hibridiniu scenarijumi, kuomet V. Putinas sukurstytų rusiškai kalbančias mažumas tam, kad patikrintų NATO vienybę ir gebėjimą reaguoti. Maskvos parama konfliktui Rytų Ukrainoje ir karinga prieš NATO nukreipta retorika, įsibrovimas į Aljanso oro erdvę pastaraisiais metais tik stiprėjo. Visa tai buvo palydima nesubtiliu branduoliniu šantažu, grasinimais dislokuoti papildomus branduolinius ginklus Kaliningrade.
Tikėtis netikėto
Iki šiol jau turėtų būti aišku, kad V. Putinas yra pasiryžęs didinti spaudimą, nepaisant ekonominių sankcijų ir atsakomųjų NATO veiksmų, nes jis jaučia susiskaldymą tarp NATO narių, ypač kai kalbama apie Vakarų Europos paramą Baltijos ir Centrinės Europos regionams.
Karo Europoje grėsmė šiandien yra didesnė nei prieš metus, nes NATO narės neišnaudojo laiko nuo Velso susitikimo tam, kad nusiųstų nedviprasmišką žinutę apie pajėgų sustiprinimą ir atgrasymą palei NATO sieną su Rusija.
Sunku atspėti galutinius V. Putino tikslus ir svarstyti, ar jis pasitenkins esamais teritoriniais laimėjimais Ukrainoje, ar judės toliau. Tačiau tikrai žinome, kad galios disbalansas Šiaurės-Baltijos-Centrinės Europos regione karo grėsmę paverčia realia, o be nuolatinių JAV ir Aljanso narių bazių ties NATO siena negali būti efektyvaus atgrasymo nuo galimų Rusijos veiksmų, kokie jie bebūtų – hibridiniai ar konvenciniai.
Tiems Europos politiniams lyderiams ir analitikams, kurie toliau neigia tokio scenarijaus tikimybę, reikėtų susimąstyti, kam prieš kurį laiką atrodė tikėtina, kad Krymas bus užgrobtas ir okupuotas Rusijos, o Ukraina bus įstumta į karą. Kai kalbama apie šiandieninę V. Putino Rusiją, tenka tikėtis netikėto – ar dar daugiau to, kas jau vyksta.
