Ekspertai neabejoja – jeigu Izraelis smogs Teheranui, pasaulis neabejotinai sulauks labai rimto karinio konflikto, skelbia leidinys „Foreign Affairs“.
Izraelyje netylančios viešos diskusijos, ar Jeruzalei derėtų organizuoti smūgį Irano branduolinei programai, stebėtinai atviros.
Politikai dažnai tiesiog viešumoje aptarinėja galimo antpuolio detales. Per praėjusius metus, pavyzdžiui, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir gynybos ministras Ehudas Barakas nuolat ginčijosi su šalies žvalgybos „Mossad“ vadovu Meiru Daganu – pačiu įtakingiausiu Izraelio operacijos Irane priešininku. Tačiau dauguma tokių pokalbių sukasi apie paprastą klausimą, ar turėtų Izraelis smogti Iranui pirmas, o ne bandoma nuspėti, kas lauktų pačios Jeruzalės ir viso pasaulio, jeigu taip vis dėl to nutiktų – kitaip tariant, niekas per daug negalvoja, apie tai, kas nutiks „kitą dieną“.
Iš tikrųjų Izraelyje galimos Irano puolimo pasekmės aptarinėjamos tik labai siaurame rate – šiuo klausimu daugiausia diskutuoja išrinktasis elitas: daugiausia valdžios sluoksniuose ir būtinai už uždarų durų. Tai visai nenuostabu, turint omenyje, jog Izraelis visų pirma turėtų galvoti apie tai, jog Iranas neabejotinai surengs kontrataką.
Tačiau net ir galvodami apie tai, Izraelio valdžios vyrai užsimerkia prieš realias ilgalaikes karinės operacijos pasekmes: būtinybę įkurti Izraelio frontą, aiškiai nubrėžti Izraelio pasitraukimo strategijos kontūrus, įvertinti antpuolio įtaką JAV ir Izraelio dvišaliams santykiams, viso pasaulio diplomatijai, energijos rinkoms ir pagalvoti, kaip tai paveiks patį Iraną. Jeigu Izraelis, prieš stačia galva puldamas Iraną, tinkamai neapgalvos ką tik išvardytų itin svarbių klausimų, viskas gali baigtis strategine nesėkme – net jeigu ir pavyks pasiekti mažyčių karinių tikslų.
Izraelio valdžios pareigūnai turėjo pakankamai laiko gerai apgalvoti, kaip turėtų atrodyti pirmieji karinio Jeruzalės ir Teherano konflikto žingsniai. Buvęs Izraelio karinės žvalgybos pareigūnas ir Izraelio nacionalinio saugumo studijų instituto vadovo pavaduotojas Ephraimas Kamas 2010 metais parengė strateginę ataskaitą, kurioje tvirtino, jog Iranas į Izraelio karinius veiksmus gali atsakyti dvejopai: surengti raketinę Izraelio ataką (tiesiogiai arba per sąjungininkus – pavyzdžiui, „Hezbollah“ ar „Hamas“) arba griebtis terorizmo.
Tiesioginis Irano atsakas greičiausiai pasireikštų per raketines Izraelio teritorijų atakas – įvykiai turėtų bent iš dalies priminti Irano veiksmus Izraelio atžvilgiu pirmojo Persijos įlankos karo metais. Tuomet žuvo tik vienas Izraelio gyventojas. Atrodo, jog, Izraelio pareigūnų skaičiavimais, šį kartą aukų skaičius būtų daug didesnis, tačiau vis tiek ribotas. 2011 metų lapkritį E. Barakas, užsiminęs apie galimą tiesioginį ar per tarpininkus organizuotą Irano atsaką, sakė: „Nėra scenarijaus, kuriame būtų numatyta 50 tūkst. ar 5 tūkst. žuvusiųjų – jeigu visi liks savo namuose, galbūt aukų skaičius neperkops ir 500“.
Izraelio gynybos ministro ramybė paremta ankstesne Izraelio patirtimi susidorojant su galimomis branduolinėmis grėsmėmis. Kai 1981 metais Izraelis sunaikino Irako branduolinį objektą, Bagdadas nesiėmė jokių veiksmų. Tylėjo ir Sirija, kai Izraelis 2007 metais subombardavo šalies branduolinį reaktorių. Šiais abiem atvejais skeptikų dar prieš atakas reikštos abejonės operacijų sėkme ir kone pasaulio pabaigos prognozės taip ir nepasitvirtino.
Izraelio valdžios vyrai taip pat neatrodo nerimaujantys dėl Irano atsako per tarpininkus. Jie puikiai supranta, jog „Hezbollah“, kaip ir 2006 metais, gali paleisti į Izraelį nemažai raketų. Per interviu su Ronenu Bergmanu iš „New York Times“ vasarį keli Izraelio ekspertai tvirtino, jog, nepaisant galimo karinio konflikto su Iranu, didesnio masto konflikto su „Hezbollah“ tikimybė jau dabar žymiai didesnė.
Remiantis tokia logika, galima teigti, jog karinis smūgis Iranui tiesiog paspartintų tai, kas bet kokiu atveju neišvengiama. Be to, galbūt atakos atveju Iraną įveikti būtų paprasčiau nei vėliau, kai Teheranas tikrai turės masinio naikinimo ginklą. Be to, „Hezbollah“ šiuo metu turi ir kitų jos veiksmus ribojančių problemų – neramumai Sirijoje turbūt didžiausia jų, todėl Izraeliui didelės žalos galbūt ir nepadarytų. Tiesą sakant, per pastaruosius kelis mėnesius „Hezbollah“ generalinis sekretorius Sheikhas Hassanas Nasrallah ne kartą akcentavo organizacijos nepriklausomybę. Vasario 7 dieną jis tvirtino, jog „Irano valdžia „Hezbollah“ nieko neprašys. Tą dieną (Kai Izraelis puls Iraną) mes susėsime, pagalvosime ir nuspręsime, ką ketiname daryti“.
Tuo tarpu Izraelio saugumo aparatas ir toliau tvirtai tiki, jog Iranas ir jo sąjungininkai nesugebės suorganizuoti plataus masto Izraelio atakų ar išpuolių prieš žydų valstybės objektus užsienyje. Iranui ir „Hezbollah“ praeityje ne kartą pavyko tai padaryti, ko vertas vien atsakas į įvykius 1992 metais, kai Izraelis nužudė pirmąjį „Hezbollah“ generalinį sekretorių – „Hezbollah“ ir Iranas įtariami surengę savižudžio išpuolį prie Izraelio ambasados Buenos Airėse 1992 metais ir bandymą 1994 metais susprogdinti tame pačiame mieste esantį Žydų bendruomenės centrą.
Tokie ekspertai kaip minėtasis E. Kamas sutinka, jog kažką panašaus „Hezbollah“ galėtų surengti ir iš karto po smūgio Iranui, tačiau mano, jog paties Teherano potencialas reaguoti į Izraelio karines provokacijas šiuo metu yra gana ribotas – taip yra dėl paties Irano vidinių problemų ir po 2001 metų Rugsėjo 11-osios pasaulyje suintensyvėjusios kovos su terorizmu.
Įsitikinti savo teorijos patikimumu ekspertai galėjo vasario viduryje, kai, kaip įtariama, Irano agentai surengė ne vieną negrabų išpuolį prieš Izraelio objektus Gruzijoje, Indijoje ir Tailande. Viskas baigėsi tuo, jog Naujajame Delyje buvo sužeistas vienas žmogus, o išpuolį Bankoke galima drąsiai vadinti Irano žvalgybos fiasko – vienas agentas netyčia susisprogdino ir neteko abiejų kojų.
Taigi, atrodo, jog Izraelio planuojama Irano ataka galbūt atneštų realios naudos. Kaip teigia R.Bergmanas, Izraelio gynybos specialistai skaičiuoja, jog savo veiksmais galėtų maždaug nuo trejų iki penkerių metų užvilkinti Irano branduolinę programą. Tačiau optimistinės viltys, jog Izraeliui pavyks parklupdyti Iraną ir išvengti galimo Teherano atsako, Izraelio valdžios vyrų galvose užgimė neįvertinus kelių labai svarbių aspektų – bent jau viešojoje erdvėje.
Kaip skelbiama, ketvirtadalis Izraelio gyventojų neturi elementarių slėptuvių apsisaugoti nuo ilgalaikės raketų atakos. Pagrindinės apaugos nuo cheminės atakos elementas - dujokaukės – prieinamos tik 60 proc. gyventojų. Tuo besirūpinančiai ministerijai trūksta biurokratinių galių išsireikalauti reikiamų finansų pagerinti situaciją.