Tačiau pastarosiomis savaitėmis, kai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka atšaukė paliaubas ir nurodė savo kariams jėga pažaboti pasipriešinimą, fronte pasirodė visiškai kitokia ukrainiečių kariuomenė, rašo svetainė nytimes.com. Kariai perėmė svarbų patikrinimo postą prie sienos su Rusija, privertė trauktis maištininkus iš ilgą laiką okupuoto Slovjansko miesto ir pradėjo veržti kilpą aplink regioninę Donecko srities sostinę, artėdami prie ryžtingos pergalės.
Sukilimas toli gražu nesibaigė ir Ukrainos lyderiai tvirtina, jog vis dar bijo karo su Rusija, kurį jie neabejotinai pralaimėtų. Tačiau pastarojo meto sėkmė, nors ir negalutinė, atspindi tai, ką pareigūnai ir analitikai vadina ryškia ir skubia kariuomenės bei saugumo aparato transformacija, įvykusia per pastaruosius mėnesius.
„Pati kariuomenė išmoko kovoti“, - sakė politinių tyrimų organizacijos – Razumkovo centro – karinių programų direktorius Mykola Sungurovskis.
Pagal daugumą standartų, Ukrainos ginkluotosios pajėgos tebėra apgailėtinos būklės. Tačiau jos pasinaudojo tūkstančiais savanorių, prisijungusių prie naujų karinių formuočių, eilinių piliečių finansinėmis aukomis (įskaitant vieną Kijevo internetinių technologijų verslininką, surinkusį 35 tūkst. dolerių ir pagaminusį nepilotuojamą žvalgybos lėktuvą) bei agresyviomis pastangomis suremontuoti ir atnaujinti šarvuotus transporterius bei kitą karinę techniką.
Pagalbos sulaukta ir iš užsienio. Jungtinės Valstijos kovo mėnesį atsiuntė pagalbinės saugumo įrangos už 23 mln. dolerių, įskaitant 5 mln. dolerių kainuojančius naktinio matymo prietaisus, neperšaunamus drabužius, komunikacijos įrangą ir maistą.
Tačiau kur kas svarbiau, ekspertų teigimu, kad buvo reorganizuota vadovavimo grandinė ir peržengtas reikšmingas psichologinis slenkstis: kariai įveikė nenorą šaudyti į savo tėvynainius. Tai buvo tapę rimta problema, kai žiemą Kijevo Maidano aikštėje riaušių malšinimo milicija nušovė apie 100 protestuotojų.
„Jie įveikė šį psichologinį barjerą, kai kariai bijojo šaudyti į gyvus žmones, - sakė M. Sungurovskis. – Šis barjeras atsirado po Maidano, kai žuvo tas šimtas žmonių. Reikėjo šaudyti ne tik į gyvus žmones, bet ir į savo pačių žmones. Kai pajėgos buvo šiek tiek restruktūruotos, tapo aišku, kas yra mūsų žmonės, o kas yra priešai. Tuomet operacijos tapo efektyvesnės“.
Tačiau didžiausias išbandymas yra priešais.
Pasitraukę į pietus iš Slovjansko, maištininkų būriai persigrupavo Donecke – milijoną gyventojų turinčiame mieste, kur bet kokie bandymai juos apsupti kelia kovinių veiksmų gyvenamuosiuose rajonuose riziką.
Demonstruodami, kad dar turi jėgų, maištininkai praėjusį sekmadienį, liepos 6 dieną, užėmė pastatą, priklausantį valstybinei pataisos namų tarnybai.
Luhanske, antrajame pagal dydį mieste po Donecko, kiti separatistai puolė kalėjimą, leisdami pabėgti aštuoniems kaliniams. Abiem atvejais, pareigūnų teigimu, nuostolių patyrę maištininkai siekė gauti ginklų. Pastarosiomis dienomis separatistų lyderiai maldavo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atsiųsti jiems pagalbos.
Pareigūnai ir ekspertai sutinka, kad svarbiausia užduotis Ukrainos vyriausybei yra užtverti savo sieną su Rusija, kad pro ją į šalį nepatektų teroristai bei ginklai, ir kariuomenei pavyko padaryti pažangą šia kryptimi. Ir nors ukrainiečiai nepasitiki V. Putinu, jis taip pat parodė ženklą, kad nepradės plataus masto invazijos, paskelbdamas, pavyzdžiui, kad parlamentas atšaukė jam suteiktus formalius įgaliojimus naudoti karinę jėgą Ukrainoje.
Kodėl V. Putinas sušvelnino karinį spaudimą, neaišku, bet atrodo, kad jis nusprendė susikoncentruoti ties derybomis, kurias koordinuoja artimas jo bičiulis, ukrainiečių verslininkas bei politikos veikėjas Viktoras Medvečiukas. Nors derybas palaikė Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai, jos užstrigo.
Nors Rusijos pajėgų invazijos baimė ir Ukrainos karių psichologiniai barjerai buvo gana realūs, ekspertai teigia, kad dauguma kliūčių, kylančių Ukrainos kariuomenei, buvo kur kas konkretesnės.
Kai Rusija vasario mėnesį įsiveržė į Krymą, Ukrainos karių skaičius sumažėjo iki 128 tūkst., įskaitant civilius asmenis – tai vos dešimtadalis tų pajėgų, kurias Ukraina turėjo Sovietų sąjungos laikais. Iš minėto skaičiaus karių tik maža dalis buvo pasirengusi kovoti, sakė buvęs karinių oro pajėgų pilotas ir dabartinis Razumkovo centro saugumo analitikas Oleksejus Melnikas.
„Jie vilkėjo uniformomis ir kiekvieną dieną eidavo į darbą, - sakė O. Melnikas. – Nuo civilių gyventojų jie skyrėsi tik uniformomis. Jie nebuvo apmokyti. Jie neturėjo ginklų“. Kariuomenės mašinos buvo sukriošusios, o ginklai pasenę; jos biudžetą nuolat grobstydavo korumpuoti pareigūnai.
Pavyzdžiui, vieši Gynybos ministerijos inventorizacijos dokumentai rodo, kad nuo 2005 iki 2013 metų sraigtasparnių skaičius nuo 300 sumažėjo iki 75. Vasarį, kai Rusijos pajėgos įžengė į Krymą, praktiškai nebuvo galimybių duoti atkirtį.
Rytuose prasidėjęs maištas atnešė visiškai kitokių – dar labiau gluminančių – iššūkių: užmaskuoto tipo karą su kaukėtais maištininkais, kurie atrodė ir elgėsi kaip teroristai, bet gaudavo iš Rusijos ginklų ir žvalgybinių duomenų.
Kol Ukrainos lyderiai svarstė, kaip smogti atgal, jiems teko spręsti klausimą dėl kovinių veiksmų pavojaus civiliams gyventojams tankiai gyvenamuose miestuose, taip pat turėti galvoje tikėtiną plataus masto Rusijos pajėgų, sutelktų netoli sienos, invaziją.
Tai kova, kurioje, ekspertų teigimu, daugiausia turėjo dalyvauti specialiosios pajėgos, kruopščiai koordinuotos su konvencine kariuomene, įskaitant artilerijos ir oro pajėgų eskadronus, kurie, galiausiai, atliko ribotą vaidmenį.
Tai ir kova, kuriai Ukraina nebuvo pasiruošusi. Tačiau ji, pasak Ukrainos Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos vadovo Andrejaus Parubijaus, turėjo atkreipti didžiųjų pasaulio valstybių dėmesį dėl savo implikacijų šiuolaikiniam konfliktui.
„Esu įsitikinęs, kad yra daug kitų šalių, kurios nėra pasirengusios – jų ginkluotosios pajėgos nėra pasirengusios, nepasiruošusios tokio tipo karui, - praėjusią savaitę per vieną interviu sakė A. Parubijus. – Mes, žinoma, analizavome tiek Kroatijos, tiek Izraelio patirtį, tačiau mūsų atveju prisidėjo daug naujų bruožų. Jei Rusija pamatys, kad toks karas yra sėkmingas, ši patirtis lengvai gali būti panaudota prieš Baltijos valstybes, netgi Baltarusiją ir Kazachstaną“.
A. Parubijus kaip pavyzdį pasitelkė Igorį Girkiną – rusų karinės žvalgybos karininką, vadovavusį sukilimui Ukrainos rytuose. „Jeigu čia nesustabdysime V. Putino, niekas nežino, kur jo girkinai pasirodys sekantį kartą“, - teigė A. Parubijus.
Interviu metu A. Parubijus laikė rankas padėjęs ant stalo ir su pasibjaurėjimu iškvėpdamas orą pasakojo apie tai, koks suparalyžiuotas buvo pirminis atsakas į separatistų veiksmus.
„Pagrindinė Rusijos diversantų taktika buvo užgrobti pastatą, dislokuoti jame ginkluotus asmenis ir surengti aplinkui piketą, daugiausia iš komunistų, kurie sudarytų gyvąjį skydą, - sakė jis, pateikdamas savo paties regėtą pavyzdį. – Taip jie elgėsi Luhanske. Ten buvo penkių aukštų pastatas, kuriame kiekvienas langas buvo tapęs šaudymo anga, o visai prie pat pastato būriuojasi 500 žmonių – piketas“.
„Kai specialiajam padaliniui „Alfa“, kurio paskirtis yra kova su terorizmu, liepiame įžengti į pastatą ir atlikti operaciją, jie mums atsako: „Patraukite žmones, nes operaciją galime atlikti tik tuomet, kai įžengsime į vidų be muštynių su civiliais gyventojais“, - pasakojo A. Parubijus. – Kai vidaus kariams liepiame padaryti koridorių ir patraukti žmones, jie mums atsako: „Kaip mes galime tai padaryti, kai teroristai pro langus laiko nukreipę į mus šautuvus? Mes negalime atlikti šios užduoties“.
Kariuomenė buvo taip prastai finansuojama, jog vyriausybė kreipėsi į civilius gyventojus, prašydama paaukoti pinigų. Kai kurie turtingiausi Ukrainos verslininkai savo pačių lėšomis įkūrė ginkluotas grupes, kurios dabar yra tapusios naujos nacionalinės gvardijos dalimi.
„Kaip sakė vienas kolega iš Jungtinių Valstijų, turime remontuoti lėktuvą skrydžio metu“, - pažymėjo A. Parubijus.
Toliau tęsdamas kariuomenės pertvarką, praėjusią savaitę P. Porošenka paskyrė naują – jau ketvirtą šiais metais - gynybos ministrą ir naują ginkluotųjų pajėgų štabo vadą.
Sekmadienį, liepos 6 dieną, lankydamasis Slovjanske, kur gyrė teroristus išstūmusius karius ir kur valdžia dalijo maistą, vandenį ir kitą pagalbą, naujasis gynybos ministras Valerijus Geletėjus sakė, kad pastangos sutriuškinti maištininkus tęsis toliau.
„Tęsime aktyviąją antiteroristinės operacijos fazę, kol Donecko ir Luhansko srityse neliks nė vieno teroristo“, - tvirtino jis.
Saugumo analitikas O. Melnikas perspėjo, kad nepaisant pastarojo meto poslinkių, kariuomenės darbas dar toli gražu neužbaigtas. „Vis dar per anksti sakyti, kad mus lydėjo sėkmė. Kažkas vyksta Donecke. Tie separatistai, teroristai – kaip juos bevadintume – nusprendė turėti vieną tvirtovę“, - teigė jis.
