JK atsargos pulkininkas įvardijo, kokių trijų dalykų reikia Ukrainai, kad ši pajudėtų karo fronte į priekį

Per keletą pastarųjų savaičių Ukraina prarado savo pagrindinį atramos tašką Donbase – Avdijivkos miestą – ir toliau netenka teritorijų. Neseniai Volodymyras Zelenskis atleido Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiąjį vadą Valerijų Zalužną ir pakeitė praktiškai visą karinės vadovybės komandą. Ukrainiečiai savo prezidentą kaltina korupcija ir naująjį kariuomenės vadą Oleksandrą Syrskį vadina kovotoju, kuris, regis, naudoja brangiai kainuojančių puolimų, keliančių asociacijų su sovietiniu stiliumi, taktiką.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Respublikonų partijai priklausantys kongresmenai atsisako balsuoti už naują karinės pagalbos Ukrainai paketą. Ar Ukraina žlunga ir su kokiomis problemomis ji šiandien susiduria? Apie tai „Delfi“ pasikalbėjo su Jungtinės Karalystės (JK) atsargos pulkininku Glenu Grantu.

– Pirmąją kovo mėnesio savaitę praleidote Kyjive. Ką ten matėte, ką patyrėte?

– Pats miestas, jo kasdieninis gyvenimas – normalūs. Neatskirtumėte Kyjivo nuo Mančesterio ar Rygos. Didele staigmena man tapo tai, kad žmonių, reaguojančių į sirenas, skaičius gerokai sumažėjo. Vis mažiau žmonių faktiškai kreipia dėmesį į pavojaus signalus. Taip pat sumažėjo žmonių, telefonuose turinčių perspėjimo programėlių. Vos prieš tris mėnesius daugelio Kyjivo gyventojų telefonuose skambėjo pavojaus signalai. Tą kartą buvau perpildytame bare, kai suveikė perspėjimo sistema, ir mano telefonas buvo vienintelis, įspėjęs apie pavojų. Keletas žmonių pasižiūrėjo į mane kaip į kvailelį.

Tai mane iš tikrųjų nustebino. Kai pirmą kartą nuėjau į slėptuvę, įrengtą po mano viešbučiu, ten daugiau nieko nebuvo. Niekas ir neatėjo. Antrą kartą buvo rytas, vaikai ėjo į mokyklą, ir slėptuvėje buvo tik vaikų – jie ruošė namų darbus.