Apie tai, kas spalio 28 d. vyko Tiuringijos mieste Nordhauzene, turinčiame 40 000 gyventojų, pirmasis pranešė vietos laikraštis „Neue Nordhäuser Zeitung“. Straipsnyje „Skirtingi tikėjimo išpažinimai prie Frauenbergo bažnyčios – bažnyčia ištuštinta dėl religinių skirtumų“ rašoma apie „valymo darbus“, apie „jauną vyrą“, kuris „jautė poreikį kitaip dekoruoti Dievo namus. Jis nesielgė agresyviai ir aiškiai išsakė savo požiūrį, kad negali pritarti krikščionių tikėjimui. Tačiau jis buvo toks supratingas, kad nutraukė valymo darbus po to, kai pastorius Mülleris jį sustabdė“.
Tik straipsnio gale nurodoma, kad tas „jaunas vyras“ buvo prieglobsčio ieškotojas iš Afganistano.
Iš televizijos reportažų ir aprašymų spaudoje aiškėja, kaip konkrečiai atrodė tie „valymo darbai“ ir bažnyčios „dekoracijų pakeitimas“. Pasirodo, afganas išnešė iš bažnyčios virš altoriaus kabėjusį kryžių, sunkią kalto metalo žvakidę, žvakes nuo altoriaus, dalį inventoriaus, giesmių knygas.
Be to, sudaužė vitrinos stiklą, kad išimtų joje buvusius reljefus su Kristaus atvaizdu, nuplėšė nuo sienos viduramžių laikų Nukryžiuotąjį, nulaužė jam rankas ir kojas. Apie pastarąjį atvejį vietos laikraštis rašė, esą, Kristaus figūra sulūžusi „vykdant transporto darbus. Ar tikslingai, ar netyčia, dabar jau nebegalima nustatyti“.
Afganas „neapmąstė visko logiškai iki galo“
XII a. statyta Frauenbergo bažnyčia yra viena seniausių pietinio Harco regione. Komentuodamas įvykį laikraščiui „Bild“, Tiuringijos evangelikų bažnyčios superintendentas Andreasas Schwarze ypač apgailestavo dėl sulaužyto vertingo Nukryžiuotojo. Medinę Kristaus figūrą tikintiesiems buvo pavykę išgelbėti iš griuvėsių po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, o dabar jį sulaužė žmogus, kuriam šalis suteikė pastogę ir išlaikymą.
Įvertindamas afgano veiksmus, superintendentas A. Schwarze konstatavo: „Visa tai darė bažnyčios paskirties pakeitimo įspūdį.“ „Užsienietis bendrapilietis“ „ne tik kryžius išnešė. Jis ir altorių nukraustė ir tikrai mėgino ištuštinti visą bažnyčią“, – dienraščiui „Bild“ sakė pastorius Klemensas Mülleris. „Buvo baisoka tai matyti“, – prisipažino dvasininkas.
Vis dėlto visuomeninio transliuotojo MDR reportaže K. Mülleris teigė galėjęs su jaunu vyru iš Afganistano „labai gerai pasikalbėti“.
Afganas „primygtinai dėstė savo poziciją“, „bet kad man būtų reikėję baimintis dėl gyvybės, – to nebuvo nė vieną akimirką“, – tikino pastorius.
Drauge jis apgailestavo, kad afganas „nerodė jokios tolerancijos krikščionybei, nors kaip tik ši Nordhauzeno bažnyčia remia religijų bendrumą. Aš jo paklausiau: kas būtų, jei aš nuvykčiau į Afganistaną ir ten iškraustyčiau mečetę. Tokia mintis, man regis, jam net neatėjo į galvą, ji negalėjo jam būti priimtina“. Todėl pastoriui K. Mülleriui susidaręs įspūdis, kad afganas „neapmąstė visko logiškai iki galo“.
Rajono vadovas: „Dauguma jų atmeta mūsų kultūrą“
Kol kas bažnyčios išniekinimas islamistiniu veiksmu nelaikomas. Tiuringijos žemės policijos atstovas spaudai Patrikas Martinas visuomeniniam transliuotojui MDR teigė: „Iš to, ką aš žinau, nevertinam to kaip religiškai motyvuoto nusikaltimo. Nors jis pats argumentuoja ta kryptimi ir galbūt yra musulmonų tikėjimo, tai nebuvo islamistiškai motyvuotas nusikaltimas. Jis gyvena jau šešeri metai Vokietijoje, dabar mes jį atidžiau stebėsime.“
Nordhauzeno rajono vadovas Matthiasas Jendricke afgano veiksmus įvertino kur kas griežčiau ir žodžių į vatą nevyniojo. Pasak komunalinio politiko, klaidinga yra manyti, kad pabėgėliai iš Afganistano norėtų gerai integruotis.
„Dauguma jų atmeta mūsų kultūrą“, – teigė socialdemokratas.
„Tiuringijoje mums nereikia naujo pabėgėlių priėmimo kontingento, ir mes neišspręsime Afganistano problemų, parsikviesdami iš ten pas save neribotą skaičių žmonių“, – sakė jis, afgano veiksmus bažnyčioje pasitelkdamas kaip argumentą prieš Tiuringijos vyriausybės daromą spaudimą.
Šios žemės vyriausybėje esantys žalieji ir kairuoliška „Die Linke“ reikalauja priimti naujus pabėgėlius iš Afganistano, tuo tarpu koalicijos parnerių socialdemokratų gretose daugėja skeptiškų balsų, o opozicijoje esantys krikščionys demokratai bei AfD tokį reikalavimą išvis atmeta.
Panašių išpuolių daugėja: metas persigalvoti
Bažnyčia ir toliau demonstruoja krikščionišką atlaidumą: sekmadienį tiek pastorius K. Mülleris, tiek ir superintendentas A. Schwarze bažnyčios pagrindiniame puslapyje atsiribojo nuo rajono vadovo pozicijos, kurioje, pasak dvasininkų, būta apibendrinto visos etninės grupės pasmerkimo.
Toks nuolankumas juoba stebina, žinant, kad panašių prieš bažnyčias ir krikščioniškus simbolius nukreiptų veiksmų daugėja. „Visoje Vokietijoje policijai tenka ne kartą fiksuoti atvejus, kai šlapinamasi į indus su švęstu vandeniu, apspjaudomos šventųjų statulos, išniekinami kryžiai. 2019 metais nežinomi asmenys Vestervaldo bažnyčioje nuplėšė nuo kryžiaus Kristaus figūrą, kad išdegintų jai akis. Tais pačiais metais Volfsbuche netoli Eichšteto rastas suniokotas „Mertlbauerio kryžius“: Jėzui buvo sulaužytos kojos, nupjauta galva“, – pirmadienio komentare dienraštyje „Die Welt“ vardina Lucas Wiegelmannas.
Pasak „Die Welt“ autoriaus, tai yra „nerimą keliantys, o ne vienam tikinčiajam – ir traumuojantys poelgiai. Tačiau nelanksti teisėsauga ir muzikinę klausą religiniams jausmams vis labiau prarandanti visuomenė nesuvokia šių signalų taip, kaip juos derėtų suvokti: kaip išpuolius prieš krikščionybę, kylančius tai iš musulmonų, tai iš hipersekuliarios antibažnytinės ar kokios kitos krypties. Vietoj to beveik visada kalbama tik apie „turtinę žalą“, – kaip ir šiuo, Tiuringijos atveju.“
Tačiau sulaužyti krucifiksą nėra „žala nuosavybei“, tai – tikėjimo simbolių išniekinimas, ideologiškai motyvuotas nusikaltimas. Tokiu veiksmu siekiama įžeisti ir pažeminti krikščionis, kuriems Nukryžiuotasis yra svarbus, – argumentuoja l. Wiegelmannas, ragindamas susivokti.
Gal ateity bažnyčios atstovai patys padės nukabinti kryžius?
Dar kandesnį komentarą parašė šveicarų dienraščio „Neue Züricher Zeitung“ (NZZ) Vokietijos skyriaus vyriausiasis redaktorius Marcas Felixas Serrao. Jį pribloškė internetiniame Pietų Harco Evangelikų Bažnyčios puslapyje paskelbtas įvykio įvertinimas, kurio autoriai, intendentas A. Schwarze ir pastorius A. Mülleris, tikinčio musulmono afgano veiksmus Tiuringijos bažnyčioje lygina su „vėlyvąja pavasario ruoša“.
O savo pranešimą portale dvasininkai baigia kilniu pasiryžimu: „Būdami dėmesingi ir kantrūs, tačiau kartu ir rodydami ribas, dirbame, ieškodami bendrumo pliuraliame pasaulyje.“
M. F. Serrao pasigenda Vokietijos evangelikų bažnyčios tarybos pirmininko Heinricho Bedfordo-Strohmo reakcijos, – juk jis paprastai nepraleidžia progos pamokslauti apie „atvirą ir diversišką visuomenę“ ar „abipusę atvykstančiųjų bei priimančiosios visuomenės pagarbą bei įvertinimą“.
NZZ redaktorius įsitikinęs: „Jei vokietis autochtonas būtų iškraustęs mečetę ir pridaręs joje žalos, tarybos pirmininkas Bedfordas-Strohmas jau seniai būtų išsakęs perspėjančius susirūpinimo žodžius, – dėl to beveik nekyla abejonė.“
Pasak M. F. Serrao, dvasininkų pastanga pagražinti, užglaistyti įvykį „būtų juokinga, jei ji taip tragiškai nepatvirtintų klišės apie bažnyčią, kuri gina viską ir visus, bet tik ne save ir savo tikėjimą.“
„Evangelikų bažnyčia, nesipriešinanti jų Dievo namų išniekinimui, vadinanti jį „vėlyvąja pavasario ruoša“ ir neatpažįstanti savo priešų kaipo tokių, gali ir pati eiti į talką afganui ir nusikabinti kryžius“, – sarkastiškai pastebi M. F. Serrao, pasigendantis bažnyčios įsipareigojimo savo tikėjimui: „O įsipareigojimas šiuo atveju reiškia gynybą: ne nuo silpnųjų, kuriems reikia pagalbos, o nuo savimi pasitikinčių jaunų vyrų, kurie niekina šią visuomenę apskritai ir ypač jos krikščionišką tikėjimą, kadaise formavusį jos kultūrą.“
Kaip ketvirtadienį pranešė Pietų Harco Evangelikų Bažnyčios apskritis, praėjus savaitei nuo Nordhauseno bažnyčios išniekinimo, joje apsilankė afganų bendruomenės nariai. Apie 40 vyrų, moterų, vaikų ir paauglių padėjo ant altoriaus gėlių – kaip atsiprašymo ženklą.
