Vasarį Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pademonstruota diplomatija netikėtai ir drastiškai pakeitė Vakarų ir autisto iš Kremliaus, svajojančio apie naują pasaulio tvarką, santykių modelį.
Nuo pat viršūnių susitikimo Brisbane V. Putino, kaip agresoriaus-recidyvisto, izoliacija, kurstoma tyrimo dėl 2006 metais Jungtinės Karalystės sostinėje įvykdyto buvusio agento nunuodijimo ir Malaizijos keleivinio lėktuvo tragedijos, tik stiprėja.
Pagrindinį vaidmenį griežtinant Europos Sąjungos poziciją Rusijos atžvilgiu atliko A. Merkel, akivaizdžiai šokiruota penkias valandas trukusio atviro pokalbio su „rusiškojo pasaulio“ dievuku, norinčių jo sienas išplėsti kad ir iki Balkanų.
Kas privertė A. Merkel atsisakyti izoliacijos politikos ir vykti į Maskvą pas kitoje realybėje gyvenantį ligonį iš Rusijos? Juk V . Putinas jau triumfavo, o pirmiausia triumfavo šalies viduje.
Perversmai ir sukilimai prasideda tada, kai kritinė šių labai svarbių personažų masė praranda motyvaciją paklusti. Pačių ryžtingiausių rankos tiesiasi į tabokinę, o kiti ieško šalikelių.
Diktatoriaus vidaus politikos esmė – pirmiausia pasirūpinti tų žmonių lojalumu.
V. Putino atveju kolegų milijardierių paklusnumo ir jo asmeninės valdžios nekintamumo pagrindas – išskirtinai pragmatiškas.
V. Putinas iki šiol saviškiems itin veiksmingai atliko naudingos sąsajos su visada nekęstais ir tuo pačiu tokiais patraukliais Vakarais vaidmenį.
V. Putino Rusijos funkcionavimo modelis puikiai žinomas: šalies žmonių apvaginėjimas, iš Vakarų pasisavintų gėrybių kaupimas ir saldus svarbiausių režimo rėmėjų gyvenimas.
Ši trejybė, netekus gana palankaus Vakarų politikos elito, kuris užmerkia akis prieš, pavyzdžiui, akiplėšišką Europos valstybių ir Jungtinių Valstijų įstatymų nepaisymą kovoje su pinigų, gautų nusikalstamais keliais, plovimu, požiūrio, taps neįmanoma.
Būtent demonstratyvi V. Putino izoliacija jo aplinką erzina dar labiau nei ekonominės sankcijos. Atstumtasis, negalintis pasirūpinti saviškių interesais Vakaruose, tampa nereikalingu ir netgi destruktyviu sistemos elementu. Ir netikėkite Šuvalovu, teigiančiu: kaip tikras rusas jis esą valgys mažiau ir dar labiau glausis prie nacionalinio lyderio. „Ir tu, Igori...?“.
Sėkmė ir vėl neaplenkė likimo numylėtinio. Vidiniai džiūgavimai, nuo kurių apsvaigęs V. Putinas Kanosoje sutiko Europos lyderius, buvo juntami visoje žiniasklaidoje. Vasario 7-8 dieną per visas televizijas apie F. Hollande‘ą ir A. Merkel kalbėjo išskirtinai paniekinamu tonu.
„Baimė“ – raktinis žodis, pakartotas dešimtis kartų. Jie bijo mūsų, bijo ant kelių parklupdytos ir pakilusios Rusijos, bijo mūsų mandagių žalių žmogeliukų, bijo mūsų galingo branduolinio potencialo, bijo su niekuo nesulyginamo ir visada juos pergudraujančio mūsų alfa patino „Tavričeskio“!
Viena buvusi partijos „Jabloko“ narė netgi išdrįso neatsargiai klyktelėti: „Europa mūsų bijo! Visos šalys bijo tapti sekančios“. Rusijos televizijos laidų vedėjas Kiseliovas savo šou surengė tikrą branduolinę orgiją: perskaitė branduolinei ginkluotei skirtą skyrių iš naujosios šalies karinės doktrinos ir išdidžiai pažymėjo, kad, skirtingai nuo minkštakūnės Sovietų Sąjungos, „kietoji“ Rusijos Federacija pasilieka sau teisę pirmoji imtis branduolinės atakos. Ir pabrėžtinai pažymėjo, kad sprendimą šiuo klausimu priima vienas žmogus. Ir jūs jį pažįstate. Visas pasaulis jį pažįsta.
Lyg specialiai už taikią iniciatyvą Prancūzijos prezidentui F. Hollande’ui ir Vokietijos kanclerei A. Merkel skirti bėgantys Valstybinės Dūmos posėdžio kadrai: Dūmos vicepirmininkas ragina sudeginti Paryžių ir visiškai sunaikinti Vokietiją. Triumfuojanti branduolinė Kremliaus valdomų žiniasklaidos priemonių bakchanalija neatsitiktinė. Pagaliau pirmą kartą suveikė ir davė svarų politinį rezultatą branduolinis šantažas, kurio Rusijos prezidentas V. Putinas ryžtingai imdavosi visus pastaruosius metus.
Šantažas buvo daugiasluoksnis, įvairialypis, kūrybingas. Dalyvavo jame ir pats V. Putinas, ir Dmitrijus Rogozinas, ir Sergejus Ivanovas, ir Sergejus Šoigu, ir apgailėtinas technologinių naujovių vergas Dmitrijus Medvedevas ir net nepakartojama ponia Semenovič.
Vis dėlto visi šie asmenys tapo fonu, skirtu atitraukti dėmesį nuo pagrindinio vykdytojo, vieno iš trijų nepastebimų herojų, apie kuriuos kadaise buvo labai taikliai pasakyta: „Kalbėdamas apie savo informatorius galiu patikinti, kad visi jie yra labai sąžiningi ir kuklūs žmonės, vykdantys savo pareigas tvarkingai ir neturintys tikslo ką nors nuskriausti. Šie žmonės patikrinti daugybę kartų.“
Maxas Otto fon Stirlitzas pakilo iki SS štandartenfiurerio laipsnio, o mūsų herojus – iki Maskvos Carnegie fondo direktoriaus posto. Šio buvusio sovietų žvalgybininko, tapusio įtakingu politologu, užduotis – ne gauti informacijos, o įteigti ją, švelniai puikia anglų kalba pastūmėti jo, tikro Rusijos žinovo, besiklausančią Vakarų ekspertų ir politikų auditoriją „teisingų“ taikos visame pasaulyje užtikrinimui skirtų išvadų link. Juk jis buvo įspėjęs juos, nesusipratėlius, dar 2009 metais. „Rusai labai sunerimę dėl to, ką galima vertinti kaip į Ukrainos ir Rusijos santykių nutraukimą nukreiptus Vakarų veiksmus“, - patikino nepriklausomo Maskvoje įsikūrusio tyrimus atliekančio Carnegie centro direktorius Dmitrijus Treninas.
„Pagrindinis jų vykdomos išorinės politikos tikslas – sukurti savo įtakos sferą aplink Rusiją. Bet koks Vakarų judėjimas buvusių sovietinių respublikų link rusų vertinamas kaip žala Rusijos interesams“, - neabejoja jis. 2014 m. lapkričio mėn. D. Treninas interviu „Financial Times“ dar kartą įspėjo, kad tuo atveju, jei amerikiečiai imtų pardavinėti Ukrainai ginklus, rusai panaudotų taktines branduolines raketas. Visada žavėjausi jo nepriklausomo ir objektyvaus analitiko maniera, kai kalbėdamas apie Kremliaus kleptokratus, vadina juos „rusais“.
Vasario 3 d. JAV prezidento Baracko Obamos į šalies gynybos ministro postą nominuotas Ashtonas Carteris Kapitolijuje kalbėjo, kad tapęs Pentagono vadu jis padidins amerikiečių karinę pagalbą Ukrainai, įskaitant ir ginklų pardavimą.
Panašu, kad amerikiečiai iš tiesų ketina pardavinėti ukrainiečiams radarus, bepiločius lėktuvus ir raketų paleidimo sistemas „Javelin“, o tada jau „rusai“ panaudos taktinį branduolinį ginklą. Tas, kuris yra kitoje realybėje, iš tiesų gali smogti, tačiau ne amerikiečiams – jie juk už vandenyno, o tiems, į kuriuos nukreiptos jo turimos „Iskander“ sistemos...
Bet kas, tik ne tai! Būtina nedelsiant imti F. Hollande‘ą už parankės ir skristi kartu su juo pas Vladimirą. Sutikti su bet kokiais jo paistalais – federalizacija, finliandizacija, „krymnašizacija“. Ukrainiečiai supras, kad stipriai nuo mūsų priklauso finansiškai...
Suveikė. Branduolinis teroristas Kim Jong Unas galės didžiuodamasis kaip brangus ir garbus svečias 2015 m. gegužės 9 d. Pergalės dieną pakilti į Lenino mauzoliejaus tribūną. Turėdamas tik kibirą radioaktyvių atliekų jis pasitelkęs šantažą privertė „civilizuotą pasaulį“ šokti pagal jo dūdelę, tiekti jam prabangius valgius ir netgi aprūpinti aplink mylimą vadą susibūrusius pavaldinius ryžių dubenėliu kiekvieną dieną.
Kokias gi didžiules galimybes manipuliuoti turi jo metodą kūrybiškai praturtinęs V. Putinas, vienintelis didžiausio pasaulio branduolinio arsenalo valdytojas, ir kokie laimingi turėtų būti jo pavaldiniai, dabartiniai ir būsimi „rusų pasaulio“ gyventojai!