Tačiau vos po pusvalandžio V. Putino žiniasklaidos atstovas Dmitrijus Peskovas tai paneigė ir pareiškė, kad Rusija net nėra konflikto šalis.
Ko iš tikrųjų siekia Rusijos prezidentas ir kaip toli jis gali nueiti? Kokią riziką Baltarusijai kelia „Rusijos pasaulis“, kurį Kremlius aktyviai kuria prie Baltarusijos sienų?
Į šiuos ir kitus baltarusijos portalo naviny.by užduotus klausimus atsakė buvęs Rusijos prezidento V. Putino patarėjas Andrejus Illarionovas, kuris jau ne kartą pademonstravo žinantis tikruosius Maskvos ketinimus Ukrainos krizės kontekste.
– Ilgą laiką dirbote V. Putino patarėju. Kaip manote, ko jis siekia iš tikrųjų? Ir kaip toli dėl savo troškimo pasirengęs eiti?
Šiuo metu vyksta antrasis etapas, kurį dauguma Kremliaus propagandininkų įvardija kaip įžangą į naują pasaulinį karą. Antrojo etapo metu svarbiausia užduotis – pasirūpinti Ukrainos kontrole. Jeigu tai padaryti pavyks, bus bandoma sunaikinti Ukrainą kaip nepriklausomą ir šiuolaikinę valstybę. Todėl ir kariniai, ir kiti Kremliaus veiksmai skirti Ukrainos likvidavimui arba grasinimams tai padaryti; siekiama išgauti šalies paklusnumą – ne tik spaudžiant dabartinę Ukrainos valdžią paklusti, bet ir kuriant struktūrinius šalies kontrolės instrumentus.
Tam, kaip reikalauja pats V. Putinas, reikalingas separatistų dalyvavimas politiniame Ukrainos gyvenime, Ukrainos federalizacija, karinių teroristų darinių, veikiančių Ukrainos Rytuose, legalizavimas, nuo Kijevo nepriklausoma prokuratūra, nepriklausomos specialiosios tarnybos.
Kitaip tariant, tai de facto nepriklausomos valstybės Ukrainos Rytuose kūrimas, pabrėžiant, kad „Naujoji Rusija“ ir toliau išlieka Ukrainos teritorijoje. Tai nauja Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos versija, tačiau puikiai pritaikyta dabartinei situacijai.
Kalbant apie kitą etapą, planuojama pratęsti vystymą strategijos, kurią V. Putinas vadina „didžiausios išskirstytos pasaulio tautos suvienijimu“.
Rusijos prezidento teigimu, ta tauta yra rusai. Tačiau jai priklauso ne tik etniniai rusai, bet ir rusakalbiai bei tie, kurie vadinami terminu „tautiečiai“ – visi žmonės, kada nors gyvenę Sovietų Sąjungos ir Rusijos Imperijos teritorijoje (arba jų palikuonys).
Tai gana ambicingas tikslas, todėl pirmiausia rusus suvienyti ketinama Ukrainos, Baltarusijos, Šiaurės Kaukazo, Baltijos valstybių rytinių regionų, Gruzijos, Moldovos ir dalies Padniestrės teritorijose.
Galiausiai – strateginis tikslas: karas prieš anglosaksų pasaulį. Jo metu keliama užduotis Vakarų saugumo aljansą padalinti į dvi dalis: anglosaksiškas pasaulis (JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada, Australija, Nyderlandai, dalis Skandinavijos) ir šalia fronto linijos esančios valstybės (Lenkija, Baltijos šalys, Rumunija, Ukraina ir Gruzija).
Be to, prireiks susitarimo su kita Vakarų gynybos sąjungos dalimi, vadinamąja kontinentine Europa, kuriai vadovauja Vokietija.
– Jūs kalbate apie apokaliptinį scenarijų. Manote, kad V. Putinui nepritrūks avantiūrizmo, bandant įžiebti trečiąjį pasaulinį karą?
– Aišku, kiekvienas iš mano įvardytų etapų kelia nuostabą ir jausmą, kad kalbame apie nerealius planus. Bet, jeigu mūsų prieš metus kas nors būtų paklausęs, ar įmanomas Rusijos karas su Ukraina, 99 proc. normalių žmonių būtų atsakę „ne“.
Jeigu kas nors prieš septynerius metus būtų paklausęs, ar įmanomas Rusijos karas su Gruzija, žmonės taip pat būtų atsakę neigiamai.
Tai, su kuo turėjome reikalų prieš šešerius metus ir tai, ką turime dabar, iš vienos pusės yra nuoseklios evoliucijos, o iš kitos – pozicijų išsižadėjimo ir negalėjimo imtis atsakomųjų veiksmų - rezultatas.
Kuo intensyviau JAV ir Europa vykdys taikos palaikymo politiką, tuo didesnis bus agresoriaus apetitas. Jeigu prieš šešerius metus pasiekta Pietų Osetijos ir Abchazijos kontrolė atrodė didelė pergalė, manyta, kad viskas tuo ir baigsis, tai prieš pusę metų analogiška situacija susiklostė dėl Krymo.
Tai atrodė mažai tikėtinas žingsnis, po kurio viskas sustos. O dabar Krymo praktiškai niekas neprisimena, jis vertinamas kaip nesvarbus epizodas. Dabar kalbama apie Rytų Ukrainą, Pietų Ukrainą, koridorius, jungiančius Rusijos teritoriją su Krymu ir Padniestre.
Mums reikia sukaupti psichologinės drąsos ir šaltai peržiūrėti skelbiamus ir publikuojamus planus, kuriuos perša Kremliaus propagandininkai ir planuotojai. Jie iš tikrųjų kalba apie naują pasaulinį karą, apie kovą, anglosaksų pasaulio ir prie fronto esančių valstybių sunaikinimą, apie didžiausios pasaulio tautos suvienijimą, apie tai, kurios valstybės laukia pirmoje eilėje.
Kalbant apie jas, pavyzdžiui, straipsnyje „Rusijos pasaulio sienos“, publikuotame žurnale „Rusija globalioje politikoje“, Igoris Zeveliovas tiesioginiu tekstu įvardija Baltarusiją, Kazachstaną, Baltijos šalis.
Tai ne mano žodžiai ar pramanai. Tai planai, kurie, kad ir kokie šokiruojantys ir nesuvokiami beatrodytų, jau nebėra vien sunkiai sergančių žmonių fantazijos, jie virsta tikros politikos dalimi.
– Šioje pasaulinėje schemoje, jūsų nuomone, kokia yra Baltarusijos vieta ir perspektyvos? Ko jai laukti ar saugotis?
– Tiesiog pacituosiu dalį minėtojo straipsnio, jūsų skaitytojams bus labai įdomu: „Šios programos su nacionalistiniu atspalviu šerdis – geografinio atitikimo tarp valstybės ir tautos atkūrimas ir naujo politinio darinio formavimas teritorijose, kur gyvena rusai ir dalis kitų rytų slavų tautų. Tai reikštų Rusijos, Baltarusijos, dalies Ukrainos ir Šiaurės Kazachstano sujungimą“.
Spendžiant iš šio ir panašaus turinio straipsnių, akivaizdu, kad Baltarusija atsidūrė pirmoje eilėje prie „sujungimo“, prie anšliuso. Ir klausimas skamba ne taip, ar tokia politika bus įgyvendinta, ar ne.
Reikia klausti, kada ji bus pradėta įgyvendinti ir kokiomis sąlygomis. Yra pagrindo manyti, kad patogiausios aplinkybės tokiai politikai įgyvendinti gali būti, pavyzdžiui, prezidento rinkimai Baltarusijoje, dabartinio Baltarusijos prezidento pasitraukimas – dėl rimtų ar kitų priežasčių. Baltarusijos valdžios sprendimas pasitraukti iš Eurazijos Sąjungos arba jeigu Baltarusijos valdžia ar naujos jūsų politinės jėgos praneš ir imsis artėti prie Europos Sąjungos ne tik ekonomikos, bet ir saugumo srityse.